Dailininkas V. Žukas: menas, religija ir sąžinė vienas be kito neišsilaiko

Dailininkas, žurnalistas VAIDOTAS ŽUKAS, svarstydamas šiuos klausimus ir bendrąja prasme, ir kaip meno bei religijos santykis susidėliojo jo gyvenime, tikina, kad jam pradžioje buvo menas, po to brendo tikėjimas.

„Tėvai buvo kilę iš religingų šeimų, bet tarybiniame Vilniaus universitete jie buvo Vinco Mykolaičio-Putino studentai, o profesorius tapo pavyzdžiu ne tik kultūrai, bet ir gyvenimo būdui, pasaulėžiūrai. Tad augant viską teko pačiam išsidaužyti ir išsilaižyti. 25-erių jau buvau spėjęs nusivilti menu. Mokėjau nutapyti portretą, gyvulį, peizažą, lyg ir suradau savo veidą – bet kas iš to? Atsitrenkiau lyg į sieną. Bet intuicija ir kultūros istorija sakė, kad yra kažkas svarbiau, – pasakoja V. Žukas. – Tais laikais skaičiau klasikos – nuo graikų iki Faulknerio. Sėdėdavau naktimis pas profesorių Juozą Keliuotį, po to buvo Justino Mikučio periodas. Šie iš Sibiro lagerių grįžę intelektualai nemoralizavo, tiesiogiai nesiūlė Dievo. Bet laisvuose pokalbiuose apie meną, poeziją, filosofiją, modernistų kūrybą ir sovietinius prisitaikėlius-karjeristus savaime ryškėjo žmogiškos sąžinės, meno ir religijos santykiai. Ir kad vienas be kito tiesiog neišsilaiko. Tai įtvirtino kelionės su Mikučiu po Žemaitiją, po Rusijos Aukso žiedą.“

Pasak dailininko, buvo anuomet ir kitas reikalas – religinė praktika jam užgimusi kartu su šeimos sukūrimu ir pradėjus gausėti šeimai.

„Tuo metu mums padėjo daug žmonių – pasauliečių ir gal 10 kunigų. Tad susitikti menui ir tikėjimui neužteko asmeninio apsisprendimo. Reikėjo būrio bičiulių, rėmėjų ir laimingų aplinkybių“, – prisipažįsta V. Žukas.

Ko gero, sutiksite, kad religijos ir meno poreikį žmogus jaučia panašiai, kad šiuodu dalykai randasi greta. Kaip jūs žvelgiate į meno ir tikėjimo giminystę?

Ši giminystė apskritai radosi anksčiau, nei prasidėjo istorija. 1981 m. gavau kvietimą iš Kazachstano mokslų akademijos dalyvauti ekspedicijoje, kuri turėjo atrinkti ir užfiksuoti priešistorinius raižinius ant uolų – petroglifus. Tai buvo neolito ir paleolito menas – 10–25 tūkstančiai metų prieš Kristų. Tai metas, kai dar nebuvo Mesopotamijos, kinų ar žydų civilizacijų. Bet ten, Tianšanio kalnų pašlaitėse, Didžiojo šilko kelio teritorijoje pamačiau, kad pirmykštis žmogus, dar pats nežinojęs, kas esąs, ir kai nebuvo užgimusios jokios religinės sistemos, ant akmens plokščių kalė nuostabiausias mistines kompozicijas su spinduliuojančiomis figūromis, archetipiniais gyvenimo medžiais, stilingi kalnų ožių ragai simbolizavo milžinišką dangaus skliautą.

Meno ir tikėjimo giminystė man buvo svarbi asmeniškai ir visuomeniškai. Kai 1989 m. pabaigoje su kolegomis pradėjome krikščioniškas programas per Lietuvos radiją, pirmosios laidos pavadinimas buvo „Kultūra ir religija“. Rūpėjo kelti religijos, kultūros ir mokslo santykius, apie šių santykių kilmę ir vertę norėjosi kalbėtis su gabiausiais menininkais, mokslininkais, teologais, egzegetais. Kolegos iš „Mažosios studijos“ nesustodami tęsia šį darbą jau 30 metų…

Kasdien esu vyras, tėvas, kasdien dirbu meno darbą ir kūrybinio proceso metu dažnai išgyvenu tai, ką kunigas išgyvena duonos ir vyno konsekracijos metu – tą pakylėjimo metą. Mišiose gimsta tai, ko niekaip racionaliai neįrodysi – kad duonos paplotėlis ir vyno šlakelis taurėje tampa tikru Dievo kūnu ir krauju. Manau, kad meno užgimimo metu randasi artimos kilmės perkeitimas, nors tai tėra tik porėmis, drobė ir šiek tiek dažų.

Kas, jūsų galva, iš religijos, jos ritualų, sakramentų labai artima meno kūrinio gimimo procesui? Kokie tie bendri išgyvenimai, kuriuos patiria menininkas ir tikintis žmogus?

Čia tik iš savo patyrimo. Liturgiją ne tik išgyvenu kaip Bažnyčios kultą, didžiąją mistiką, bet ir semantiškai analizuoju jos dalis ir prasmes kaip stilistinę schemą, struktūriškai sudėtą iš atpažįstamų dramaturgijos elementų: prologo, žodžio iškėlimo, aukos veiksmo, pakylėjimo arba kulminacijos ir epilogo. Dabartinė katalikų liturgija turi tvirtą tradiciją, kuri, anot kunigo Česlovo Kavaliausko, galėjo būti ir kitokios kompozicijos, su kitomis maldomis. Bet nusistovėjo šita struktūra, ir ačiū Dievui.

Kartais liturgiją praktikuojantys žmonės atskiria sakralinį aktą ir kasdienybę. Bet man tai kažkaip labai susiję. Kasdien esu vyras, tėvas, kasdien dirbu meno darbą ir kūrybinio proceso metu dažnai išgyvenu tai, ką kunigas išgyvena duonos ir vyno konsekracijos metu – tą pakylėjimo metą. Mišiose gimsta tai, ko niekaip racionaliai neįrodysi – kad duonos paplotėlis ir vyno šlakelis taurėje tampa tikru Dievo kūnu ir krauju. Manau, kad meno užgimimo metu randasi artimos kilmės perkeitimas, nors tai tėra tik porėmis, drobė ir šiek tiek dažų.

Galima daryti prielaidą, kad kažkas nejaučia nei meno, nei mišių tikrovės. Tai tiesa. Bet dar yra meilė, kuri visiems suvokiama ir patiriama, kurios išvengti nepavyko net Lermontovo Demonui. Niekas nepasakys, kada ir kodėl meilė prasideda ir kada baigiasi, kokia jos kilmė ir prasmė. Kaip ir Dievo, meilės nepamatysi, nenufotografuosi. Bet ji tokia svarbi, tokia tikra ir galinga, kad būtent šį vardą Dievas pasirinko sau.

Poetas Czesławas Miłoszas yra prisipažinęs, kad katalikybė, kurios supamas užaugo, akivaizdžiai nustelbė mokslo poveikį. Jis kalbėjo jaučiantis susirūpinimą dėl to, kad šiais laikais (taip jis kalbėjo 1994 metais literatūrologui Robertui Faggenui) visuomenėje nyksta religinė vaizduotė. Kaip jums atrodo – ar išties žmonija – ir meno žmonės galbūt? – nebegeba mąstyti religiškai? Galbūt dėl to išgyvenama ir kultūros krizė?

Prie Czesławo Miłoszo dar pridėčiau jo giminaitį Oscarą Miloszą, kuris buvo nepaprastas talentas ir kurio religinė vaizduotė liejosi per kraštus. „Miguelis Mañara“ – dar tarpukariu išspausdintas religinis šedevras. Sovietmečiu per rankas ėjo rotaprintu padauginti (gal sesučių vienuolių atlikti) geri Miloszo vertimai, ypač „Iššifruota šventojo Jono Apokalipsė“ (L’Apocalypse de Saint-Jean déchiffrée). Neseniai su nuostaba perskaičiau Genovaitės Dručkutės išverstus Miloszo laiškus draugams. Vėl stulbinama religinė vaizduotė.

Jau minėjome Česlovą Kavaliauską, religinį mąstytoją. Jam Šv. Raštas, teologija, mokslas ir poezija ėjo išvien. Kalbėdamas apie vieną, rėmėsi kitu, nes čia visi dėmenys susiję neišskiriamai.

Lietuva yra laiminga, kad turėjo nuostabių kunigų, neleidusių įvykti religinės kultūros krizėms: Donelaitį, Valančių, Strazdą, Baranauską, Maironį. Prie jų dar priskirčiau Vytautą Mačernį, kupiną religiškai apvaisintos poezijos. Arba štai mokslas – 1920 m. vasario 16 d. Kaune buvo įkurtas Lietuvos universitetas. Po poros metų rektorius Jonas Šimkus jau turėjo suformavęs profesūros komandą, kurioje iš 75 žmonių – 12 buvo kunigai ir vyskupai – Reinys, Skvireckas, Paltarokas, Būčys, Kuraitis, Vaižgantas, kiti – nors tai buvo pasaulietinė mokykla.

Kur šiuolaikiniai dvasininkai šviesuoliai? Jei nebūtų Juliaus Sasnausko, būtų pilkasis periodas, tikroji religinės kultūros krizė…

Peršoksiu prie kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio minties, kurią jis išsako viename filme – kad kultūra negali egzistuoti be religijos. „Tam tikra prasme religija sutaurinama kultūroje, o kultūra – religijoje. Abi jos susijusios, – sako jis. – Jeigu visuomenė jaučia dvasingumo poreikį, kartu ji ima kurti meną, gimdyti menininkus. Jeigu tokio poreikio nėra – vadinasi, visuomenėje nelieka vietos menui. Tuomet daugėja nelaimingų žmonių, dvasiškai nepatenkintų žmonių. Žmogus praranda tikslą ir nustoja suvokti, kodėl gyvena. Kai kalbame apie religingumą – man tai nėra vien asmeninė problema. Tai problema, apskritai susijusi su mūsų kultūros ir civilizacijos likimu.“ Kokie būtų jūsų pamąstymai apie tai? Ar gali tikrąjį meną kurti tik dvasingieji?

Tarkovskis gerai kalba. Jau anksčiau minėjome, kad menas, nors ir struktūruotas, iš esmės yra dvasinė sfera. Kaip ir žmogus, menas turi turėti stuburą, kaulus, mėsą ir visą kitą kūno architektūrą. Kita vertus – menas ir žmogus yra ir grynoji mistika.

Ar meną kurs tik dvasingieji? Čia – kaip suvoksi dvasingumą. Ar Sokratas buvo dvasingas? Labai. Ar kunigas Antanas Strazdas buvo dvasingas – nežinau. Bet labai gabus. Jis gyveno su rekrūto žmona, arė žemę, turėjo sūnų Pranciškų, kartais susimušdavo, bet sukūrė dvasingą ir teologiškai tobulą giesmę „Pulkim ant kelių“. Tikrajam grožiui reikia skaityti ir melstis ne adaptuotą, bet autentišką „Gieśmie priesz Misziu“ (1). Šiuolaikinė Lietuvos visuomenė dažnai neturi religinio pasiruošimo. Nežinau, ar kokiame universitete dėstoma objektyvi religijų ir Bažnyčios istorija.

Tarkovskis sako, kad religingumo problema yra visos mūsų istorijos ir civilizacijos problema. Deja, žiniasklaida ir meno verslas iškraipo religinius duomenis net žymiausių kūrėjų biografijose. Duosiu porą pavyzdžių – Vincentas van Goghas ir Salvadoras Dalí – ir jų biografiniai, kūrybiniai faktai, kurie yra nutylimi.

Van Goghas buvo protestantų kunigas, Šv. Rašto vertėjas į olandų kalbą, visą savo kūrybą – peizažus, moterų ir vyrų portretus, natiurmortus – traktavęs kaip Dievo kūrybos atspindį, kaip Biblijos tiesų interpretaciją. Keista, kad iki šiol jokia Lietuvos leidykla nesiima išversti ir išleisti nuostabių van Gogho laiškų, iš kurių atsiskleidžia giliai tikinčio žmogaus siela. Net ir mįslinga van Gogho mirtis, kurią mėgstama komentuoti kaip savižudybę, siūlo naujas dokumentines priežastis, kad dailininkas ne žudėsi, bet dalyvavo jaunuolių kivirče ir būdamas taikdarys buvo vieno iš jų pašautas. Pagal naujausių dokumentų tyrimą, van Goghas šio mušeikos netgi neišdavė policijai, kad nebūtų sugriautas jaunikaičio gyvenimas. Bet kam įdomus van Goghas krikščionis?

Dalí kūryba yra žinoma siurrealistiškais siužetais su degančiomis žirafomis, minkštais laikrodžiais, kiaušiniais ant stogo, o pats autorius – išpūstomis savo akimis ir pakeltais ūsais. Bet tai yra teatras, išorė, pakvailiojimas su žiūrovais ir meno pirkliais.

Yra žinoma nuostabi trimetrinė Dalí drobė „Paskutinės vakarienės sakramentas“ Vašingtone arba „Nukryžiavimas. Corpus Hypercubus“, kai Dalí ypač domėjosi fizika ir geometrija.

Bet yra dar kai kas labai gražaus. Kartą Barselonoje, didelėje požeminėje meno galerijoje prie miesto katedros aikštės, teko matyti keliolikos salių Dalí parodą iš privačios vieno advokato kolekcijos – didelės ir mažos skulptūros, tapyba, grafika, stiklo menas, juvelyrika. Nusileidę giliau, patekome lyg į katakombinę Dalí koplyčią su nedidelėmis, bet nuostabiausiomis Kristaus, Marijos ir šventųjų skulptūromis, išlietomis iš bronzos, kai kur dengtomis sidabru arba auksu. Ant pritemdytos koplyčios sienų – ciklas litografijų pagal Kristaus maldą. Siužetui Dalí užteko dekonstruoti tekstą: „Tėve mūsų“ – pirmasis lakštas, „Kuris esi danguje“ – antrasis, „Teesie šventas tavo vardas“ – trečiasis, ir t. t.

Arba atskira šios parodos salė, skirta Biblijos interpretacijoms – vėl 20 lakštų: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“, „Tuomet Dievas tarė: „Tebūnie šviesa“, „Tebūna skliautas tarp vandenų“ ir t. t.

Įdomiausia tai, kad ši Dalí kūryba blokuojama, jos nerasi internete, knygose, žurnaluose, nes jos neleidžia publikuoti Dalí fondas, kuris stengiasi išlaikyti dailininką kaip egzaltuotą, į froidiškus sapnus įkritusį siurrealistą, nes šitoks Dalí populiariausias, geriausiai perkamas…

Pabaigoje pakalbėkime plačiau apie Lietuvoje sakralinį meną kuriančius menininkus. Jūs esate vienas jų – ar jūsų darbai (kaip ir, tarkime, Rimanto Sakalausko, Ksenijos Jaroševaitės, Vlado Urbanavičiaus, šviesaus atminimo Algirdo Dovydėno etc.) randasi kaip tikėjimo dalis? Kai žvelgi į išvardytų menininkų darbus sakraliose erdvėse, matai, kaip jais norima būti čia tyliai, neišsišokti. Kodėl tokiais atvejais menininkui taip svarbu nedemonstruoti savojo „aš“?

Kai stovi prie drobės ar popieriaus lakšto, nebesvarstai tikėjimo reikalų, turi įvykdyti meno uždavinį, ir niekas nebesvarbu. Nors kuklumas ir taktas yra geras bruožas, bet nemanau, kad gera menininko pozicija būti „po šluota“. Dirbant bažnyčiose viskas priklauso nuo užsakovo – vyskupų ir klebonų skonio bei polėkio. Jeigu menininkas geras, jis gali būti tylus, gali būti triukšmingas – tai yra nereikšmingos charakterio detalės. Bažnyčia nuo Vatikano II susirinkimo paleido kultūrą nuo savo įtakos ir globos.

Kaip sakė Paulius VI: „Kultūrai užtenka pačios savęs.“ Todėl sakraliose erdvėse gali būti katalikų menininkų darbai, bet gali būti ir talentingų agnostikų ar kitatikių, kitamanių. Taip Europoje atsirado Le Corbusier suprojektuota ir dekoruota Ronšano (Ronchamp) koplyčia, Chagallo vitražai Mergelei Marijai Meco (Metz) katedroje arba Matisse’o išpuošta seserų dominikonių Rožančiaus koplyčia Vanse (Vence). Kai rezultatas – šedevras, jis pats deklaruoja autoriaus kilnumą ir vertę.

Kartą sovietmečiu mano dirbtuvėje apsilankė arkivyskupas Liudas Povilonis ir vyskupas Juozapas Preikšas. Kadangi apie modernų religinį meną mums pokalbis nesisekė, parodžiau albumą su chrestomatiniais Šartro (Chartres) vitražais, bet ir čia nebuvo jokios reakcijos. Ar kas įsileistų į šiuolaikines mūsų bažnyčias net karštųjų katalikų Gaudí arba Žoržo Ruo (Georges Rouault) religinę dailę?

Turbūt daugelis yra buvę Šv. Petro bazilikoje Vatikane, matė skulptoriaus Giacomo Manzù „Mirties duris“. Štai krikščioniško meno kamertonas, tikrasis II Vatikanas, su originalia forma, šiuolaikiniu dramatizmu ir krikščioniška tradicija!

O kol kas Lietuvoje, ypač regionuose, meno žmogui įeiti į bažnyčias rizikinga. Jeigu menininkas yra profesionalas ir turi išlavintą proporcijų, stiliaus pojūtį, meninę klausą, jam visavertiškai dalyvauti liturgijoje būna sunku. Šventyklų puošybinis fonas per dažnai būna butaforinis, miesčioniškas. Bažnytiniai užsakovai beskonybę dažniausiai pridengia „žmonės to nori“ pasiteisinimu. Bet šitaip, atsisakydami ugdyti savo ir šiuolaikinių bažnyčios lankytojų skonį, tebeliksime Vatikano pauodegy.

***

(1) Kun. Antanas Strazdas (1760–1833), iš GIESMIES SWIETISZKAS IR SZWINTAS SUDIETAS PAR KUNIGA UNTANA DRAZDAWSKA, WILNIUY, Drukarnioy Kunigu Missionoriu, 1814.

Gieśmie priesz Misziu

Pulkim unt kialu wisi krikszczionies

Trokszdami deł saw Jezaus Małonies.

  Su aszaramis, pulkim su wieru,

  Priesz tu straszniausiu Jezaus afieru.

Praszaw Tau Jezau su karsztu szirdziu,

Małaniey tawa man pati girdziu,

  Pridok man łosku sawi garbintie,

  Jdant gałeczie su taw giwentie.

Pabłagasłowik Jezau Saldziausis,

Małdamis musu Tiewie Aukszcziausis,

  Pabłagasłowik musu namielams,

  Dok urodzaiu gausiu łaukielams.

Dok zgadu, meyły, dok ir pakaiu,

A dusziams cziszcziaus dungiszku Raiu,

  Giwiem sweykatu, dok cziesu gieru,

  Par tu Szwiencziausiu miszias afieru.

Połam pa kaiam miłaszirdingas,

Jezau saldziausis, Jezau garbingas,

  Łaykik mums wisus apiekay sawa,

  Turiek wisadas po sparnu tawa.