Dailininkas V. Žukas: savo vertybių neatiduosiu, ginsiu, kovosiu kaip liūtas, kaip ukrainietis

Užsivėrus tuometinio LSSR dailės instituto, kur V. Žukas mokėsi, durims, tolesnius dešimt metų dailininkui buvo draudžiama eksponuoti kūrinius oficialiose erdvėse, jis buvo sistemiškai ignoruojamas už tai, kad nepakluso sovietmečiu vyravusiai meno ideologijai. Iš tiesų tai padėjo brendusiam tapytojui išsaugoti kūrybinę laisvę, jis kūrė daug ir kitaip. Ankstyvuosiuose jo paveiksluose ryškus autentiškas balsas ir bekompromisė pozicija.

V. Žuko paroda skiriama laisvės šaukliui Romui Kalantai (1953–1972) atminti. Kauno muzikinio teatro sodelyje apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“ devyniolikmetis jaunuolis susidegino. Anuomet dailininkas V. Žukas mokėsi devintoje klasėje, tačiau jau tada jautė ryžtą maištauti prieš tuometę valdžią.

Žinote, žvelgdama į jūsų darbus parodoje „Deganti Lietuva“ ir galvodama apie šiandienos karą Ukrainoje atrandu tas pačias lyg ir iš to paties žūtbūtinio priešinimosi priespaudai gimstančias įtampas – nirtulį, drąsą, kietakaktiškumą, akiplėšiškumą, ironišką, kūrybišką, žaismingą žvilgsnį į realybę. Gerą humoro dozę. Atvirumą iki apsinuoginimo. Jūs nuolat jautėte įsprausto žmogaus būseną. Ir nuolat ją mėginote nusipurtyti. Kokiais būdais tai darydavote? Intuityviai ar turėjote nusistatęs formules?

Nebuvo formulių nei metodų. Tai vyko natūraliai, bręstant kultūriškai, pilietiškai. To reikėjo norint išlikti žmogumi, pasipriešinti ne šiaip sau ar iš tradicijos, bet sąmoningai ir prasmingai. Laimė, šalia nuolat rasdavau gerų pavyzdžių – asmenybių, kurios darė įspūdį, į kurias norėjau žiūrėti ir kurių norėjau klausytis.

Galėčiau išvardyti pusšimtį tokių. Pavyzdžiui, toje pačioje mokslininkų namo laiptinėje gyvenę filologai – sukumpęs senukas Juozas Balčikonis, su kuriuo keldavomės tuo pačiu liftu – jam 80 metų, man dešimt. Kieme, garažų teritorijoje profesorius Balčikonis laikė stiklinį avilį, Panerių bitės jam visada prinešdavo medaus, juo vaišino kolegas, kaimynus, mano tėvus. Arba nuostabusis kalbininkas Juozas Pikčilingis, įsimylėjęs savo sintaksę, gyvenęs ketvirtame aukšte, mano vyresniojo brolio krikštatėvis, vėliau tapiau jo portretą.

Arba Aurelija Rabačiauskaitė, be žodžių atnešdavusi vienai nakčiai per kalkę padaugintus LKBK numerius. Arba Laimė Lukošiūnienė iš Respublikinės bibliotekos, tyliai atidarydavusi meno spec. fondus, t. y. apatinius lentynų stalčius su užsienietiškais meno žurnalais ir albumais, KGB konfiskuotais iš pašto siuntų.

Arba Juozas Keliuotis, su kuriuo supažindino mokyklos laikų draugas Šarūnas Pilka. Jo tėvai globojo Keliuotį, kai šis kalėjo Sibiro lageriuose – ponia Pilkienė mezgė ir siuntė profesoriui šiltas kojines, pirštines, šalikus. Grįžusį į Vilnių Juozą Keliuotį nuolat sekė KGB, bet mes tuo metu į saugumą nekreipėme dėmesio, ir Keliuotis mumis pasitikėjo. Po to buvo Justinas Mikutis, dar vėliau – Vilius Orvidas, kunigai Česlovas Kavaliauskas, Vincas Pranckietis, Antanas Mikulėnas ir kiti. Tai buvo jautrūs ir orūs žmonės. Gal todėl piešiau ir tapiau jų portretus. 

Tiesa, vaikystės, brendimo metais mokslininkų namo kieme mes nuolat mušdavomės su rusais chuliganais, kurie buvo šalia stovėjusio Lukiškių kalėjimo prižiūrėtojų vaikai. Jie mus atakuodavo čerpėmis, mes į juos atsakydavome tuščiais kefyro, limonado, aliejaus buteliais. 

Dabar vienas malonumas dėlioti ir aptarinėti ano laiko dešimtmečius. Bet tuo metu nebuvo jokio žvilgsnio iš šalies, jokių laisvėjimo vėjų ar pasipriešinimo nesijautė. Reikėjo pačiam rasti arba susikurti laisvo veikimo aplinką.

Pasmalsausiu užduodama paprastą žmogišką klausimą: o jums nebuvo tiesiog baisu? Tomis akimirkomis, kai sužinojote, kad jus išmetė iš tuometinio LSSR dailės instituto 1979-aisiais? Kad esate nepageidaujamas, kad būsite neeksponuojamas ir nematomas? Kad galbūt persekiojamas? Juk jaunam talentingam žmogui vis dėlto svarbus palaikymas, pripažinimas.

Menas ir gyvenimas susiję su rizika, jos nereikia bijoti. Dailės institute mokiausi gerai, bet 1979-aisiais sąmoningai veikiau, kad mane pašalintų. Mačiau, kad iš instituto pedagogų jau nieko nebegaliu paimti, perspektyvą ir anatomiją jau išmaniau. Be to, žinojau, kad po diplomo būtų reikėję eiti trejiems metams į fabriką piešti plakatų. Buvo gaila laiko. 

Konkreti išmetimo priežastis buvo chuliganiškas veiksmas – penkto kurso pabaigoje dalyvavau instituto SMD (studentų mokslinės draugijos) parodoje, gavau premiją ir už 100 pelnytų rublių nupirkau dėžę vyno. Kai su bendrakursiais išgėrėme, iš skulptorių studijos pro langą išmečiau gipsinę galvą. Ji vaizdavo Antaną Strazdą. Mėgau šį kunigą, skaičiau jo poeziją, žinojau apie jo siautulingą gyvenimą, ir mane siutino, kad Strazdas čia buvo pavaizduotas kaip ledo ritulininko kaukė. 

Kai vyko šalinimo iš instituto procesas, rektorius Vincentas Gečas pasakė, kad paliks mane apsiginti diplomą, jeigu atsiprašysiu. Šito nepadariau. Tada įsiuto ir pats Gečas, konfiskavo tuomet koridoriuose eksponuotą mano piešinių parodą ir negrąžino iki savo mirties 2020-aisiais. Laisvės laikais dar mėginau susigrąžinti šiuos piešinius, rašiau oficialiai Dailės akademijos administracijai, bet nepavyko. Gal Gečas juos tiesiog sunaikino.

Man labai įdomu, kaip menininkas, vien kurdamas santykį su potėpiu, su dažais, su spalva, su forma, ieško savo autentiško tapymo braižo. Kaip ieškojote jūs? Kaip atsirado tie jūsų, sakytum, liepsnojantys, skraidantys, bandantys išsprūsti, priblokšti vaizdiniai, potėpiai? Kaip formavosi nepaklusnusis jaunasis dailininkas Vaidotas Žukas?

Tais laikais bendravau ir susirašinėjau su puikiu estų dailininku Peeteriu Mudistu. Viename laiške jis rašė: „Menininkui nereikia ieškoti savo veido. Reikia tiesiog dirbti, o veidas vėliau pats ateina“ – atseit kaip užmokestis, kaip bazė. Aišku, kad menininkas, jeigu jis nori būti šio to vertas, turi būti originalus ir tikras.

Tais augimo laikais patyriau įvairių įtakų: Arvydo Šaltenio, Francio Bacono tapybos, Valentino Antanavičiaus asambliažų. Bet man tai nepatiko. Norėdamas greičiau nuo jų atsipalaiduoti, po 20–30 to periodo drobių išmesdavau į Neries upę naktimis, kai miegodavo ir milicija. Paveikslai ir asambliažų lentos nuplaukdavo ir dingdavo greitai, tyliai. Ir vėl viską imi iš pradžių, iš naujo.  

Įdomu su jumis pakalbėti apie erotiškumo temą. Iš parodoje eksponuojamų nuogų figūrų ciklų akivaizdu, kad formavosi netipinis jūsų santykis su erotiškumu. Kitoks. Įžūlus. Provokuojantis. Ironiškas. Ar dėl to, kad sovietmečiu tokio dalyko kaip erotika išvis neegzistavo?

Tuometiniai mano nuogaliai gal ir buvo provokuojantys, bet jie nebuvo erotiški. Ten juntamas toks labiau prievartinis sistemos apnuoginimas. Anie vaikai arba jaunuoliai yra be kelnių, bet jie pasikėlę marškinius be jokios pozos ar piktdžiugos. Čia galėtų būti juntama karti, apnuoginta žmogaus širdis. 

Nuo antrojo dailės instituto kurso pagal studijų programą kasdien piešėme ir tapėme nuogų moterų aktus – jaunų ir pusamžių. Arba kai savaitgalį į mano dirbtuvę susirinkdavo draugų, darydavom tokius teatralizuotus veiksmus – ant nusirengusių nuogų merginų kūnų per projektorių rodydavome skaidres su klasikiniais portretais, architektūra, peizažais – po kelias skaidres, perdengtas viena ant kitos. Jeigu to nematėte – nuostabus, fantastiškas reginys!  

Jūs dažnai kaip vieną savo brangių žmonių minite Justiną Mikutį. Žmogų, mokėjusį elgtis su laisve nelaisvoje aplinkoje. Justino Mikučio portretas parodoje eksponuojamas išskirtinai, gaubiamas švytėjimo aureolės. Galbūt šios ekspozicijos proga norėtumėte dar sykį prisiminti svarbiausias jo išminties pamokas?

Šį Justino Mikučio portretą „Weltschmerz“ draugų ir mokytojų salėje centre eksponavo parodos architektas Saulius Valius. Jis ir išskyrė, ir apšvietė jį. O šiaip Justinas-Pelys buvo skausmingas žmogus. Su juo palaikėme labai artimus ryšius. Į dirbtuvę ateidavo kiekvieną savaitę. Po to, kai su žmona ir mažais vaikais persikėlėme gyventi į Vilniaus Jeruzalę, Justis gyveno pas mus mėnesiais. 

Vieni sakė, kad bendraudamas su juo pražūsiu, nes Justino mąstymas ir kultūros vertinimai buvo absoliučiai nenudailinti. Bet iš lagerio grįžęs muziejininkas Petras Juodelis sakė, kad „jeigu šiais laikais yra šventųjų, tai vienas jų – Justinas Mikutis“. Borisas Pasternakas atsiuntė iš Leningrado Justinui geležinkelio bilietus, nes norėjo su juo kelias dienas kalbėtis. Man Maskvos disidentai pasakojo, kad Andrejus Sacharovas savo asmens gynimo veiklą pradėjo po susitikimo su Justinu Mikučiu.

Apie Justino išminties pamokas galima kalbėti valandas. 1980–1985 m. buvau įrašęs į kasetes daug jo kalbėjimų. Atgimimo laikais šifravau ir spausdinau įvairioje periodikoje. Iki šiol turiu apie 150 puslapių jo tekstų. Buvau surinkęs jo laiškus, turiu atsiminimų, nuotraukų, piešinių. Norėjau išleisti knygą, bet leidybai reikia pinigų, o jų niekas neduoda. Šiemet Justinui Mikučiui sukanka 100 metų. Ar kam nors jo tebereikia?

Apskritai kas jus labiausiai inspiravo dešimtmečiu po Romo Kalantos žūties? Laikotarpiu, paženklintu laisvėjimo vėjais ir stipriu pasipriešinimu sovietinei santvarkai. Ar labiau vaizdiniai dairantis aplinkui? Ar vidiniai impulsai? Autobiografiškumas? Galbūt autoritetai, tokie kaip Justinas Mikutis? Dailės, literatūros istorija?

Dabar vienas malonumas dėlioti ir aptarinėti ano laiko dešimtmečius. Bet tuo metu nebuvo jokio žvilgsnio iš šalies, jokių laisvėjimo vėjų ar pasipriešinimo nesijautė. Reikėjo pačiam rasti arba susikurti laisvo veikimo aplinką. Tuo brendimo metu žinojau, kad veikė Modrio Tenisono pantomimos teatras, dirbo neprisitaikęs fotografas Vitas Luckus, grojo Kęstučio Antanėlio roko grupė. Bet visa kita buvo arba mėgėjai, arba šlykšti kultūrinė konjunktūra. 

Per Romo Kalantos auką mokiausi devintoje klasėje. Apie ją pranešė per „Amerikos balsą“ ir Vatikano radiją. Kai ką patyriau ir savu kailiu. Tą 1972-ųjų vasarą buvau supakuotas ant akmenų Černiachovskio aikštėje Vilniuje, saugumiečiai užlaužę rankas nutempė į Lenino rajono komjaunimo komitetą, ten dabar Konstitucinis Teismas. Po to supakavo ant Palangos akmenų, nuvežė į karcerį Vytauto gatvėje, nukirpo, suspardė. Ten ištįsojau ant narų iki ryto. Išsiaiškinę, kad esu moksleivis iš Vilniaus, paleido. Bjauru buvo tik dėl to, kad Palangos milicininkai, tąkart spardę ant grindų pargriautą jaunuolį, tarp savęs kalbėjosi žemaitiškai…   

Tais mokyklos laikais Justino Mikučio dar nepažinojau, bet ilgus vakarus su keliais bičiuliais leisdavome profesoriaus Juozo Keliuočio namuose. Visa nepriklausomos Lietuvos kultūros istorija ir sovietinių lagerių epopėja buvo perteikiama pas jį iš pirmų lūpų, su geru, naikinančiu humoru. Pavyzdžiui, Keliuotis pasakojo, kaip grįžęs iš Sibiro lagerio eina Lenino prospektu ir susitinka poetą Antaną Venclovą, Stalino premijos laureatą. Gal nė nejausdamas savo cinizmo, Venclova sako: „O, Keliuotis, senokai tave mačiau, girdėjau, turi meno albumų – atnešk kelis, po gerų pietų mėgstu pavartyti.“ 

Literatūra, meno istorija tais laikais? Taip. Visa tai darė labai didelę įtaką.    

Kadangi paroda „Deganti Lietuva“ skirta Romui Kalantai atminti, papasakokite, ką jums anuomet sukėlė Kalantos susideginimas. Galbūt šis pasiaukojimo aktas, įvykęs prieš 50 metų, kelia naujų asociacijų gyvenant Ukrainos karo realybėje? Apskritai griūvant senajai pasaulio tvarkai ir besirandant naujajai?

Tuo metu buvau moksleivis, lankiau ir dailės mokyklą, po to studijavau institute. Prisimenu, kad tuometinė Lietuvos Katalikų Bažnyčia visiškai nereagavo į Kalantos auką, pasielgė klerikališkai – atseit susidegino, pasielgė nekrikščioniškai. Apie partizanus ir jų didvyriškus susisprogdinimus tais laikais niekas nekalbėjo, mažai kas žinojo. Ir buvo didelis džiaugsmas per „Amerikos balsą“ išgirsti, kad tomis dienomis pasaulio lietuvių vyskupas Paulius Baltakis Niujorke atnašavo gedulingas mišias už Romą Kalantą.  

Matau, kad Kalantos auka ir dabar nėra įtraukta ir apmąstyta platesniame Lietuvos laisvės bylos kontekste. Premijuotais herojais skelbiami to laiko kultūriniai ir politiniai prisitaikėliai. Gal tai padarys šių metų KEKS renginys Kauno centriniame pašte, kurio atidarymas numatytas gegužės 12 dieną – kalantinių 50-mečio išvakarėse? Kauniečiai rengia plačią parodą Romui Kalantai atminti, leidžia didelį katalogą.

Taip, kaip tik dabar miršta viena ir gimsta kita realybė. Mes su jumis kalbamės apie parodą laisvoje Lietuvoje, šalia vyksta baisus karas, ir mūsų akyse griūna senoji pasaulio tvarka, kyla naujoji. Tai yra neatsitiktinis atsitiktinumas. Taip mėgdavo sakyti Justinas Mikutis. Kartais verta palaukti daug metų, kad kūryba ir tema būtų pateikta laiku ir vietoje.

Pabaigai užduosiu jums keletą klausimų iš Marcelio Prousto klausimyno, kuriuos, man regis, tiktų užduoti individualistinės ir bekompromisės laikysenos menininkui, nelaisvėje mokėjusiam kūrybiškai ir ironiškai saugoti savo vertybes. Ar sutinkate?

Gerai.

Koks jūsų pats būdingiausias charakterio bruožas?

Nežinau. Gal – teisybės ieškojimas. Nepaisant nieko.

Kokia jūsų svajonė apie laimę?

Neturiu svajonių, nes laimę jau turiu: gyvenime jaučiu Dievą, turiu meną, laisvą tėvynę, puikią didelę šeimą. Ko daugiau reikia? Nieko. Bet jeigu kas norės ką nors iš šių vertybių atimti – neatiduosiu, ginsiu, kovosiu kaip liūtas, kaip ukrainietis. Tarp kito, Justinas Mikutis, Juozas Keliuotis ir Česlovas Kavaliauskas pasakojo, kad geriausi lietuvių draugai lageriuose buvo ukrainiečiai – bebaimiai, laisvę mylintys žmonės. Norilsko lagerio pasipriešinimo komitete dalyvavo 100 lietuvių ir 200 ukrainiečių. Kunigas Kavaliauskas tada parašė lagerio sukilėlių himną. Kartais vyksta ir tokios svajonės apie laimę.

Kaip norėtumėte mirti?

Kažkodėl negalvoju, kad tai susiję su noru arba nenoru. Palikime mirtį natūraliai eigai, ir nelabai svarbu, ar ji bus ilga, sunki, ar trumpa ir greita. Jei kalbate apie mirties norus, man nepatinka mirusių žmonių deginimas. Man patinka kaulai. Pavyzdžiui, Alantos kaime, kur turiu pasistatęs dirbtuvę, kartais sodindamas medžius arba kasdamas duobes stulpams iškasu iš žemės gyvūnų kaulų. Juos išvalau, nuplaunu, po to paišau, dėlioju su vazomis, sausomis gėlėmis, mediniais kurpaliais. Darau tokius nature morte. Norėčiau, kad po poros šimtų metų ir iš mano kaulų koks nors jaunas menininkas pasidarytų nature morte.

Paroda „Vaidotas Žukas. Deganti Lietuva: nepaklusnumo metų kūryba (1975–1983)“ Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24) veiks iki 2022 m. balandžio 24 d.