Dailininkė S. Kisarauskienė: „Kad ir vieniša, kad ir labai sunkiai gyvenanti, bet aš esu aš“

Ji svarsto, kad, viena vertus, jos buvimas šalia vyro – garsaus tapytojo, grafiko Vinco Kisarausko – šiam tapo dvasiniu palaikymu. Kita vertus, prisipažįsta grafikė – ji kaip kūrėja subrendo jau po V. Kisarausko mirties.

„Ne tai, kad jo neliko… Vis tiek jo kūrybą turėjau ir sutvarkyti, ir vieną albumą išleisti, ir tris labai dideles parodas padariau. Bet tam tikra prasme aš išsivadavau nuo jo kūrybos įtakos, ir nuo jo kaip asmens. Kad ir vieniša, kad ir labai sunkiai kitą kartą gyvenanti, bet aš esu aš. Toks mūsų likimas…“ – sako S. Kisarauskienė.

Saulė Kisarauskienė gimė 1937 m. Kaune. 1960 m. baigė grafikos studijas LTSR valstybiniame dailės institute. Nuo 1961-ųjų dalyvauja parodose. Gyvena ir dirba Vilniuje. 1971 m. apdovanota Lenkijoje V tarptautinėje ekslibrisų bienalėje, 1988 m. – Kanadoje „Del Bello Gallery“ mažųjų formų dailės parodoje. S. Kisarauskienės kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.

Kaip rašo dailėtyrininkė dr. Raminta Jurėnaitė MO muziejaus tinklalapyje, S. Kisarauskienės tapyba plėtojosi kartu su jos vyro – žinomo menininko V. Kisarausko – tapyba, bet ilgą laiką buvo jos šešėlyje. Septintajame–aštuntajame dešimtmečiais S. Kisarauskienė buvo labiau žinoma grafikos kūriniais, o jos tapyba ilgą laiką buvo rodoma tik tokiose neoficialiose parodų erdvėse kaip Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro fojė. Tik po 1998-aisiais „Lietuvos aido“, 2002-aisiais „Arkos“ galerijose surengtų parodų atsiskleidė S. Kisarauskienės ankstyvosios tapybos gaivi jėga. Savo didelę retrospektyvinę parodą 2007 m. menininkė pavadino „Personažai užrištomis akimis“, taip metaforiškai apibūdindama savo kartos menininkų padėtį. Būdama intelektualė ji daug metų turėjo tenkintis informacijos trupiniais apie savo gyvenamojo meto pasaulinį meną ir surasti valios dirbti dešimtmečiais be viešumos ir dėmesio. Tai yra viena iš S. Kisarauskienės kūrybos interpretacijos prielaidų.

Dokumentinių apybraižų ciklas „Gimę Pirmojoje Respublikoje“ skirtas supažindinti su ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje gimusiomis asmenybėmis, kurios savo gyvenimu bei darbais kūrė ir sujungė tris Lietuvas – tarpukario, sovietinę ir dabartinę nepriklausomą valstybę. Šio dokumentinio ciklo tikslas yra pristatyti ir išsaugoti sparčiai mus paliekančios kartos atstovų portretus.

Pirmosios Respublikos laikotarpis, trukęs nuo 1918 iki 1940 m., buvo trumpas, tačiau reikšmingų ekonominių ir kultūrinių pasiekimų kupinas laikas Lietuvos valstybei. Joje gimusi karta buvo ugdoma patriotine ir aiškiai nubrėžtų moralinių vertybių dvasia, kuri, kaip tvirtina vienas iš ciklo herojų geologas Vytautas Narbutas, leido atlaikyti šiems žmonėms tekusius fizinius ir dvasinius sovietinės okupacijos išbandymus. Turbūt neatsitiktinai ta pati karta ėmėsi lyderio vaidmens Lietuvos kelyje į nepriklausomybę Atgimimo laikotarpiu.

Tad kaip vaikystė tarpukario Lietuvoje paženklino herojų gyvenimą ir kokią jos įtaką jie atpažįsta šiandien? Kaip klostėsi visuomenės santykiai per dešimtmečius besikeičiant politinėms santvarkoms ir kultūrinėms įtakoms? Kaip Lietuvoje jaučiasi ir gyvena senas žmogus? Ar jis jaučiasi reikalingas, nepametęs ryšio tiek su savo šaknimis, tiek su dabartimi? Tokius klausimus kelia dokumentinės apybraižos „Gimę Pirmojoje Respublikoje“, jautriai perteikiančios iškilių, Lietuvos istorijai nusipelniusių asmenybių portretus, autoriai.

Ciklo herojai – dailininkė Saulė Kisarauskienė, širdies chirurgas Vytautas Jonas Sirvydis, dizaineris Tadas Baginskas, geologas Vytautas Narbutas.

Tekstą parengė Jurgita Jačėnaitė.