„Dailininko studijoje“: Agnė Kulbytė

Dailininkė Agnė Kulbytė savo studijoje Vilniuje 2022 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studijoje“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteikia galimybę bent trumpai pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais ir fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kviečia naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį kūrėją. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkė Agnė Kulbytė (Vilnius, 2022 m.).

Agnė Kulbytė: Visų pirma mintys apie kūrybą man rezgasi ne dirbtuvėje… Kol čia būnu, užsimirštu ir apie nieką nesvarstau labai rimtai.

Ilgainiui išsiugdžiau tokį darbo metodą: dienos turinį užtapyti greitai, vienu ypu. Kartais pavyksta nutapyt viską iškart, bet nedažnai. Kai kurių drobių tapymą tęsiu ilgai, nors nežymiai jas liesdama. Spontanišką vaizdinių realizaciją derinu su jų projektavimu. Lėtai. Tad toks vaizdinių išsluoksniavimas tampa vidine koncepcijos dalimi.

Pripratau prie to, kad bent mažas techniškas judesys praskleistų kasdienį paveikslo matymą. Ir nuo to negaliu atsitraukti… Kada to judesio pakanka? Juk sakoma, paveikslas – tai vis eskizas kitam paveikslui. Tačiau suišorinama tapyba kaskart pati išryškina savo situacijos paradoksalumą. Čia vyksta nuolatinis vaizdinio ir regimybės skilimas, motyvo ir išgyvenimo prasilenkimas. Vienoje pusėje atsiduria žmogiškojo patyrimo konstrukcijos, atminties lukštas (natūros vaizdas), kitoje – visos plastinės duotybės ir šviesos emanacijos ant drobės (abstrakcija). Dėl to man artimas Gerhardo Richterio ir Krzysztofo Klimeko skirtingų galimybių derinimas vienu metu – stilistinės lygiagretės.

Agnės Kulbytės studijoje Vilniuje 2022 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Visgi kūrybos procese labiau esu stebėtoja nei tyrinėtoja. Natūros vaizdas – gyvastingas, turi užuominą į begalybę, todėl traukia. Abstrakcija, kokia bebuvus, jau apibrėžtis, formuluotė (ne veltui jai bręsti reikalinga ir kultūrinė terpė). Kartais abstrakčiose tonacijose imu ir labai simboliškai pasitelkiu vaizdo schemą, peizažinį ar kitą konkretų motyvą. Juk tapyboje visko būna… Turbūt visa suschematina tik žodinės konstrukcijos, o tikrovės patirtis drobėse lieka trūkčiojanti, nenuspėjama.

Simbolistai yra pasiekę nematerialių vaizdinių „konkretumą“ – tikrovė ten lyg savaimiška, be jokios inercijos. O kaip norėtųsi įžengti į tokią erdvę! Turiu galvoje gana retas tapytojų pastangas apmąstyti tikrovės sakralumo lygmenis (Pierre’as André Ferrand’as ar Philippe’as Deléglise, ar Stefanas Gierowski…) Iš tikrųjų ne taip seniai susidomėjau šia abstrahavimo kryptimi, kuri nei per daug rūpinasi materialiuoju tikrovės substratu, nei pačios tapybos jutiminėm savybėm… Tokia pozicija intriguoja šiuolaikinio meno kontekste.

Apibendrintai tariant, nuolat dirbu su keliomis atskiromis temomis (muzikų vartojama šio žodžio prasme). Vengiu kokio nors specialaus kūrybos virsmo ar racionalizavimo, siekiu sumanymų auginimo ir harmonijos tarp jų. Dažnai dėl to tenka pergudraut save, tapybos priemonių ribotumus, laiką…

Pabandymų, aišku, būna, tam tikro eksperimentavimo. Trumpam. Praėjus dešimtmečiui matau tam tikrą slinktį savo paletės schemose. Esu bandžiusi pabūti grynoje abstrakcijoje, buvau susidomėjusi minimalizmu, baltomis faktūromis ir jų neutraliu turiniu. Bet ilgainiui nuo to bėgau, norėjosi daugiau laisvumo, daugiau realybės, į kurią gali panirti, užuominų. Dabar jau vėl kita stadija. Tad tokie tarpsniai.

Gal vos pastebimi svyravimai. Gana konservatyvi raiška – taip save apibūdinu.