Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

„Dailininko studijoje“: Henrikas Čerapas

Dailininkas Henrikas Čerapas savo dirbtuvėse. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studija“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteikia galimybę bent trumpai asisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais ir fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kviečia naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį menininką. Šį kartą fotopasakojimo centre – dailininkas Henrikas Čerapas ir jo studija (Vilnius, 2021 m.).

Henrikas Čerapas: Didieji mano formatai – Spaudos rūmuose. O čia tapau mažąsias serijas. Kai 2013 m. įsikėliau į šituos namus, pradėjau tapyti kaip mokinukas, tartum nuo nulio, tai, kas matosi pro langą, regimąjį peizažą. Iš pradžių jaučiausi taip, lyg net technikumo laikais geriau tapiau. Jau turėjau nemažą didelių tūrių tapybos patirtį, bet netikėtai vėl atsirėmiau į tai, kas matoma.

Buvo įdomus etapas, kurį pavadinau „Live“ – lietuviškai reikštų gyvai iš vietos, tiesiogiai. Tačiau toks apibūdinimas per seklus, jis neatspindi to etapo tapybos serijų dvasios. Tapiau už lango matomą peizažą, tolydžio vis grynindamas ir formalizuodamas paviršių. Galima sakyti, paviršių stygavau. Gavau dovanų nuo studento „Pink Floyd“ filmą „Live at Pompeii“, tai padėjo išspręsti dažnai sunkų pavadinimo klausimą.

Dėl prasminio skambesio savo darbams angliškus pavadinimus pritaikydavau ir anksčiau („Railway to Heaven’“, „The Last Day of My Future“, „Rising Rising“, „Exile in the Country“ ir kt.). Dažniausiai adaptuodavau savo mylimų roko grupių dainų pavadinimus. Tai tiesiog meilės istorijos – su „The Rolling Stones“, „Creedence“, „Led Zeppelin“… Dabar jau stengiuosi taip nebežaisti, paskutinis buvo „Aftermath“. Tas „Live“ etapas prasidėjo nuo realaus peizažo ir kuo tapo? Abstrakčiais brūkšniais…

Mano tapyba priklauso nuo dirbtuvės. Buvo Antakalnio etapas, o kai atsikrausčiau į Maironio gatvę, visiškai kiti dalykai prasidėjo. Bokšto gatvėje – vėl kitaip. Naujoje vietoje niekada nebetęsiau to, kas buvo ankstesnėje dirbtuvėje. Bet tai tik paviršius, kinta tik forma. Dažnai grįžtu į pradžią.

Antakalnyje iš pradžių buvo natiurmortai, alijošiai, figūros. 1991 m. tai baigėsi. Po to – serija dirvonų, kuri apskritai užmiršta ir ištrinta iš Lietuvos dailės istorijos. Dirvonų niekas nenori matyti. Man reikėjo visus tuos darbus mumifikuoti, t. y. suregistruoti ir amžiams padėti į sandėlį. 2016 m. tai ir atlikau: surengiau parodą, tokią dokumentaciją, pavadinau ją „Didžiąja tapybos legenda“. Įvertindamas tai, ką apie mano „Dirvonus“ yra rašiusi Gražina Kliaugienė 1994-aisiais, ir tai, kad ta serija yra nežinoma. Jos niekur nėra. Ji – legenda.

Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininkas Henrikas Čerapas savo dirbtuvėse. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)

Alijošiai dar kažkur figūruoja. Jei kas prisimena Čerapą, tai jo tapytus alijošius. Daugiau nieko. Net MO muziejus turi tokį „alijošių“. Ir svogūną. Ir knygoje „Lietuvos tapyba“ įdėtas mano natiurmortas su svogūnais. Esu pripažintas svogūnų tapytojas.

O dirvonus gražiai supakavau, jie dabar Tutanchamone – garaže Sėlių gatvėj, kur saugoma mano senoji produkcija: skulptūros, visa ankstesnė tapyba, dirvonai, gelžkeliai… Ten guli ir iš Krokuvos parvažiavusi paroda „Les Exercices“, kuri Lietuvoje visai nerodyta. Ir iš Kauno – „Aftermath“.

Aš dažnai susimąstau, kaip būtų susiklostę, jeigu būčiau turėjęs vieną pastovią dirbtuvę. Dabar – aiškūs atskiri etapai, jų temos skiriasi. Antakalnyje – interjeriniai, kameriniai dalykai, prieš pabaigą – dirvonai, skulptūra. Maironio gatvėj – figūratyvistinis peizažas: gelžkeliai, galvos, nameliai – tai vis gimtosios Papilės temos, autobiografiniai dalykai. Norėjau gal dar tęsti dirvonus, forma dar nebuvo išsemta, bet nutrūko, ir viskas.

Kaip jau išėjo, taip. Svogūnų tapytojas. Nors tiek gerai.

1993 m. du vasaros mėnesius praleidau Būtingėje. Tada dar nebuvo terminalo. Buvau išsinuomojęs visą namą. Paskutinį namą Lietuvos teritorijoj. Visai šalia – griovys, Latvijos siena. Ten pradėjau „Kurliandijos peizažų“ ciklą. Nutapiau tris natiurmortus su plūdėm – tą Būtingės pajūrio peizažą ir vieną su svogūnais. Jį įsigijo Saulius Stoma, nes tais metais „Lietuvos aido“ galerijoje buvo mano paroda. O dabar jis pateko į MO kolekciją. Kokia man garbė! Bet jie jo, aišku, nerodo. Svogūnas. Linksma…

Man labai patiko, amžiną atilsį, Jonas Žiburkus. Kitokios prabos žmogus. Jisai iš pradžių kažkiek mane kuravo. Kai vėlesniais laikais susidūrėm, klausė, ar dar tapau alijošius. Pasakiau, kad jau seniai nebe. Tai jis sako: „Žinok, dabar eitų.“

Bet aš per daug nenutolau: visos tos vertikalės yra tie patys „alijošiai“, tik kitaip. Jų prasmė tikriausiai lieka ta pati. Gal, žiūrint iš šono, tokia mintis ir nekiltų.

Tame mano dažyme yra programa. Manyje subrendo labai neigiamas požiūris į lietuvišką ekspresionizmą. Kur pažvelgsi – visur ekspresija. Ir aš pats tai dariau. Jeigu pažiūrėtume į „Les Exercices“, ten visiška ekspresija, tie laisvi brūkšniai. Tai dar ne dažymas, o brūkšniavimas. Bet jie ekspresyviai, gestiškai užbrėžti. Tad pagaliau atėjo laikas išsivaduoti iš ekspresionizmo. Kai aplinkui matau, kiek pritaškyta, man norisi nebe taškytis, o tapti panašiam į Mondrianą. Nubrėžti brūkšnį susikaupus.

Iš tikrųjų tai tapo sunkiu uždaviniu. Atsisiunčiau iš Anglijos juodų dažų, didelėmis bankėmis, kad galėčiau tapyti pagal savo užmojį. Apsičiupinėjau, kaip tas dažas reaguoja matuojamas, mišiniuose ir grynas, pamačiau, kad, kai išdžiūsta, jis net ne juodas, o toks nuostabiai juodai pilkas. Kol teptukai nebuvo nudilę, išsikėliau uždavinį taip nubrėžti ar nudažyti lygų brūkšnį, kad kontūrai būtų lygūs ir kad tas dažo gulimas būtų kaip aksomas. Ilgokai pratinuosi kuo lygiau nudažyti, ne visada pavyksta…

Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininkas Henrikas Čerapas savo dirbtuvėse. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininkas Henrikas Čerapas savo dirbtuvėse. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininkas Henrikas Čerapas savo dirbtuvėse. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)
Dailininko Henriko Čerapo dirbtuvės. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka (2021 m., Vilnius)

Kažkokių filosofinių pagrindimų aš negaliu pateikti. Vieni pertapo nuotraukas ir vadina tai tapyba, o mane tai siutina, tad aš renkuosi ne tapyti, o paprasčiausiai dažyti.

Anksčiau aš tikrai tapydavau, bet visada tai buvo išreikšta ekspresija. Matyt, tapymas yra tik refleksija to, ką matai. Dabar aš netapau to, ką matau. Tapau tai, kas išeina iš teptuko.

Ėmiau užrašinėti ant paveikslų tapymo seansų datas. Pajutau, kad metai eina ir kartais nebeatsimenu, ką kada nutapiau. Dabar stengiuosi užsirašyti datą, nes dirbu serijomis, ir kiekvieno tapybos fakto fiksavimas tapo svarbus.

Kokia programa? Aš nebekeliu sau klausimo, ką tapyti (todėl sakau, kad nebetapau). Pasistatau drobę, ir visas mano darbas yra nubrėžti tris brūkšnius. Tiesiog nudažyti. Štai ir viskas. Svarbu, kad būtų šviežių drobių ir kibiras juodų dažų. Kartais papuolu į aklavietę, atrodo, kad tie brūkšniai pernelyg vienodi ir niekur neveda. Bet kas tada veda ir kur?..

Buvo pilka diena – nubrėžiau pilką šalia juodo. Buvo saulėta diena (pavasarį labai skaisti saulė) – nubrėžiau mėlyną spalvą, mėlyną brūkšnį, dangaus atitikmenį.

Tad vis tiek reaguoju į per išorinį langą matomą dangų.

2021-04-15

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu