„Dailininko studijoje“: Kęstutis Grigaliūnas

Menininkas Kęstutis Grigaliūnas savo studijoje Vilniuje 2022 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studijoje“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteikia galimybę bent trumpai pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais ir fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kviečia naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį kūrėją. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkas Kęstutis Grigaliūnas (Vilnius, 2022 m.).

Kęstutis Grigaliūnas: 2008 metais Akademijos galerijoje Vilniuje surengiau nusikaltėlių dvigubų portretų (iš priekio ir šono) parodą, kurioje rodžiau 160 vyrų ir moterų veidų atvaizdų, paimtų iš interneto. Parodos idėja buvo ta, kad žiūrovas stebinčių akių fone iš subjekto, apžiūrinėjančio parodą, taptų parodos objektu, stebimu 320 akių.

Po parodos iš kolegų sulaukiau priekaištų, kodėl nesinaudoju lietuviškais archyvais. Taip 2008 metų rudenį atsiradau Lietuvos ypatingojo archyvo skaitykloje, kur gimė ilgametis projektas „Mirties dienoraščiai“. „Mirties dienoraščiai“ susideda iš trijų atskirų projektų. Pirmas – 1940–1953 m. sovietų represuotų asmenų veidų archyvas (išleistos knygos: „Mes iš pirmo vežimo“, kurioje – 5513 represuotų asmenų veidų fotografijos; „Pokaris, 1944“ su 2500 asmenų veidų fotografijomis ir „Pokaris, 1945“ su 3726 asmenų fotografijomis). Antras – 1940–1953 m. sovietų represuotų asmenų šeimyninių fotografijų archyvas (išleistos knygos: „ Vaizdų archyvas, Nr. 1, 1940–1941“, „Vaizdų archyvas, Nr. 2, 1944“, „Vaizdų archyvas, Nr. 3, 1945“ ir „Vaizdų archyvas, Nr. 4, 1946“). Trečias – filtracinių bylų archyvas (ruošiama knyga „Nacių išvežti, sovietų gražinti, 1940–1953“).

Idėja – parodyti totalitarinių (sovietinio ir nacistinio) režimų poveikį Lietuvos piliečiams per represuotų asmenų veidų fotografijas, o svarbiausia – per tų asmenų akis, tai, kas vyko iki 1953 metų, iki Stalino mirties.

Menininko Kęstučio Grigaliūno studijoje Vilniuje 2022 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras išleido represuotų asmenų biografijų knygas, o aš noriu surinkti ir išleisti veidų knygas. Peržiūrėjęs kiekvienus metus, randu nuo 2000 iki 4000 veidų fotografijų, nors kartais kelias dienas iš eilės nerandu nė vienos nuotraukos.

Pirmiausia baudžiamosiose bylose ieškau represuotų asmenų veidų fotografijų, kurios patenka į „Pokario“ archyvą, pasitaikančios šeimyninės fotografijos – į „Vaizdų archyvą“. Dar yra filtracinės bylos žmonių, kurie buvo nacių išvežti darbams į Vokietiją, o paskui atsidūrė sovietų okupacinėje zonoje ir buvo prievarta sovietų grąžinti į Lietuvą. Šių bylų yra apie 35 000, o su dokumentinėmis veidų fotografijomis radau apie 12 000.

2016 metais iš filtracinių bylų išskyriau iš konclagerių grįžusių žydų tautybės asmenų bylas ir sudariau jų biografijas. Svarbiausia man buvo tose biografijose surašyti visus byloje minimus šeimos narius, net ir nacių nužudytus. Ypatingas iššūkis buvo žydiškų asmenvardžių rašyba, jie bylose dažnai sunkiai įskaitomi ar smarkiai iškraipyti.

Čia man labai padėjo Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos skyriaus vadovė Lara Lempert, kuri apsiėmė ne tik asmenvardžių iššifravimu, bet ir jų rašymo suvienodinimu. Taip pat labai svarbu man buvo paminėti žytų tautybės asmenų gyvenamuosius adresus – prieš karą ir po karo. Dalis šių, perėjusių nacių pragarą, asmenų vėliau sovietų buvo apkaltinti kolaboravimu su naciais, jiems sukurptos bylos, žmonės buvo nuteisti ir išvežti į Sibiro lagerius.

2021-aisiais gavau iš Lietuvos kultūros tarybos rėmimą, išleidau knygą ir surengiau parodą pavadinimu „Lietuvos žydai, grįžę iš nacių konclagerių“.

Savo darbus istorinės atminties tema pradėjau kurti ne 2008-aisiais. Dar 1983 m. esu išraižęs du medžio raižinius 1831 ir 1863 metų sukilimų tema, o 1988–1989 m. padariau Jurgeliškių ciklą – 18 spalvotų linoraižinių pagal mamos ir senelio pasakojimus.

Istorinė tema visą laiką buvo ir yra mano akiratyje. Pavyzdžiui, MO muziejaus kolekcijoje yra keli tokie darbai: „Gediminas, būdamas tikru samurajumi, ilgai dūmodamas, mėgdavo pirštus į savo vešlius ūsus nardinti“ (2004 m.) ir „Vilniuje Šv. Onos bažnyčia besigrožintis Bonapartas su cigarete rankoje“ (2004 m.).

Ką dar papasakoti? Kai būna blogai, kai depresija užpuola, atsimenu savo senelį iš mamos pusės, kuris besiruošdamas švęsti savo 85 metų jubiliejų didelėje savo sodyboje pasistatė aštuonių kampų namelį: išliejo normalų tvirtą pamatą, sumūrijo plytų sienas, įstatė ąžuolinius langus ir duris. Viduje pritaisė suolą palei visas sienas, o per vidurį – apvalų apie savo ašį besisukanti stalą. Stogą čerpėmis uždengė. Visiškame užkampyje, nuo autobusų stotelės iki sodybos reikėdavo septynis kilometrus eiti. Paklaustas, kam jam to reikia, atsakydavo, kad kai atvažiuos ženteliai, įpils jiems naminukės, o kai šie norės paimti ir išgerti, jis tą stalą pasuks, ir ženteliai liks lyg musę kandę.

Dabar ruošiuosi naujausių darbų parodai. Bus 73 piešiniai ir 73 objektai.