„Dailininko studijoje“: Povilas Ričardas Vaitiekūnas

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkas Povilas Ričardas Vaitiekūnas (Mardasavas, 2021 m.).

Povilas Ričardas Vaitiekūnas:

Visa, ką kalbi, teks pačiam išklausyti.
Siela skris ta pačia orbita,
ir bus skaistykla.
Nuo paskutinio keiksmažodžio iki pirmo „mama“ –
Viską reiks pačiam išklausyt.

Tokia sielos kelionė. Broliui tai pasakiau, kai jis gulėjo mirties patale. Romuk, sakau, baik keiktis – teks pačiam išklausyt. Pripaišė sau ir iškeliavo. Vidurinės nebaigęs.

Liūdniausia, kad augam, o žodžiai kartojasi.

Žinai, kiekvieną pamoką mokiniai keičiasi, o mokytojai kartoja tą patį. Ne keiksmažodžiai baisiausia, o pedagogų darbas…

Dažuose užsirašo viskas, ką kalbi. Rembranto portretuose galima iššifruoti, ką jis tapydamas kalbėjo. Kol dažai minkšti, kaip plokštelėje viskas užsirašo.

Mano gradacija yra tokia: meilė, tiesa, menas ir mokslas. Mokslas – tik ketvirtoj vietoj. Meilė – pirma. Jeigu myli, negali meluot. Antras – tiesa. Tada iš meilės ir tiesos gimsta menas. Viskas. Paprasta ir aišku.

Vakar užkasiau dvi pozuotojas. Dvi peles. Nupaišiau ir užkasiau. Nekenčiu, kai nuodija. Paskui dvokia po grindim nugaišusios.

Šito triptiko labai ilgas pavadinimas. Pasakyt?

Sakai, čia bus tie patys debesys,
kurie virš Gento slinko?
Dažai dar buvo neišdžiuvę,
raudona saulė – į Dėlinį grimzdo
sutemo – palikau…
Ryte aš juos radau
ant tų trijų lentelių savo.
Altorius debesų, kurie praslinko,
kurie virš Gento andai slinko,
dabar nei Hubertas, nei Janas jų neatpažintų.

Toks pavadinimas…

Kai nugramdau darbą, kai neišeina, dažus pradėjau kišti į stiklainius. Jų jau nemažai prisirinkę. Jie irgi turi labai ilgą pavadinimą:

Po atlaidų šventos Onos
mes prisikėlėm iš karstelių švino,
susipažinom ant paletės, –
mėnulio priešpilnio kupros,
Šventais aliejais pateptos,
susituokėm Mardasave,
bažnyčioj švento Kadagio.
Lininės drobės karalystėje
mes pasiklydome,
prasilenkėm su klierikų pasteliniais veidais,
su laidotuvių eisena juoda.
Tada pamišėlis pittore
suguldė mus nuogas
į stiklinius karstus.

Man visai nieko nereikia. Aš sakau taip: jei ką doro padarei, tau jau atlyginta. Ir nieko nenorėk. Aš nenoriu nei rodyti, nei eksponuoti. Atsisėdu, rūkau pypkę ir žiūriu. P. Repšys yra gerai pasakęs. Kai vienas studentas paklausė, ar jam patinka jo darbai, jis į klausimą klausimu: „O tau pačiam patinka?“ Tas sako: „Labai.“ O Repšys jam: „Viskas, daugiau neklausinėk.“ Svarbu, kaip pačiam, nes esi vienintelis vertintojas. Jeigu pačiam patinka, žinok – viskas tvarkoj. Tai aš ir galvoju: niekai viskas. Viskas grimzta į nebūtį.

Aš pas A. Gudaitį mokiausi. Bet per jo petį visą laiką žiūrėjau į J. Vienožinskį. Ir Gudaitis buvo Vienožinskio mokinys, tik jie nelabai sutarė. Čia kolorito reikalai. A. Tamošaitis suskirstė koloritą pagal regionus. Tas pats ir grynojoj tapyboj. Pažiūrėk, koks Vienožinskis ir koks Gudaitis. Aš nekalbu apie meno kokybę. L. Tuleikis – irgi žemaitis, o A. Petrulis – aukštaitis. Iš esmės skiriasi matymas.

Pagal P. Sezano kanoną, kas sudaro individualybę? Kolorito matymas, rašysena ir kompozicijos jausmas. Tai prigimtiniai dalykai. Nors ikonų tapyba kanonizuota: toks turi būti fonas, toks turi būti rūbas, bet niekas tau nesako, koks tas žalumas arba raudonumas. Kodėl yra A. Rubliovas, o kiti… irgi yra, bet ne rubliovai.

Nereikia skaityt apie Sezaną, reikia skaityti jį patį. Jo vienas sakinys viską pasako: tapytojui šviesa iš viso neegzistuoja, jis dirba su spalvomis:

Jūs, žemės debesys žali,
krantus suvirinot šaknim.
Raudono dugno pakerėti,
negalit atitraukt akių,
kaip nuo paveikslo Bacciarelli
auksinio fono ir veidų.

VIRINTOS ALKSNIAI

Mes šviesos nematom, tik ji mums leidžia matyti:

Stebuklas apšviestas pasaulis!
Spalvų likučiai andainykščiai
bunda paliesti šventos šviesos:
prasideda nauja diena – nauja spalvų kalba…
Pusbalsiu prabyla kadmis pakrašty dangaus;
cinoberis nedrįsta dar prabilt,
tačiau žiedų karminas jau kalba atvirai ir drąsiai!
Dabar ir pieva, kiek akis užmato,
žaliuoja sužeista arkliarūškių kraplako.
Dangus po truputi atšąla,
šešėlių violetas sugula ant balto stalo;
visi stubos kampai, šventi paveikslai,
kadagio šakelė, voratinkliai, vorai
ir musių kevalėliai – auksu nusidažo!

Šitą sukūriau dailininkui Arūnui Vaitkūnui atminti.

Mes esame iš apšviesto pasaulio, o jaunoji karta – iš šviečiančio. Dabar šviesa tiesiai į akis plieskia. Iš visų ekranų. Ir viskas. Baigta. Ir atšimpa akies liežuvio receptoriai. Nieko nebematysi. Apšviestas pasaulis yra tylos pasaulis. Šviečiantis – triukšmo.

Meno kūrinio forma tiesiogiai susijusi su siela. Nėra jokio turinio vaizduojamajame mene. Forma yra turinys. Literatūra sugadino mums reikalus. Valerijus Briusovas yra parašęs, kad tarp žiedo linijos ir aromato / slaptingi viešpatauja saitai.

Labai gerbiu tokius kaip Repšys ar kiti, kurie daro medalius ir dar visokius dalykus. O mano tikslas – padaryt niekam nereikalingą daiktą. Per tapybą būti menininku – nurašytas reikalas.

Talentas, matai, turbūt esminis dalykas. Individualybė, bet pajungta dideliems bendriems, nuo amžių susiformavusiems dėsniams. Ir jie nesugriauna tos asmenybės. Galų gale gali būti visaip, bet man šitaip patinka.

Kanone būti individu yra stebuklas. Tikrovė suteikia galimybę būti kitokiam.

Aš į viską žiūriu fatališkai. Ką atsiunčia likimas, taip ir yra. Pats nieko nedarau.