Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

„Dailininko studijoje“: Romualdas Požerskis

Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studijoje“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteikia galimybę bent trumpai pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais ir fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kviečia naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį kūrėją.

Šį kartą fotopasakojimo centre – fotomenininkas ROMUALDAS POŽERSKIS (2021 m., Kaunas).

Romualdas Požerskis: Bandžiau fotografuoti nuo kokių dešimties metų, bet nieko neišėjo. Paskui pradėjau domėtis muzika, bitlais, gaudavau žurnalų ir norėjosi juos persifotografuoti. Teko išmokti ne tik ryškiai nufotografuoti, bet ir kokybiškai atspausti. Tai buvo pirmoji mano praktika. Iš tų reprodukcijų pasidariau visą knygą, ją dabar atidaviau Nacionalinei dailės galerijai, kartu su savo filmukais ir namuose vykusios kratos protokolais…

***

Meistrystė būna tada, kai nufotografuoji taip, kaip nori, o ne kaip išeis. Komponuodamas fotografiją turi taip išpjauti tikrovės gabalą, kad jis būtų įtaigus. Tą patį daro ir skulptorius, nukapodamas nereikalingą akmens dalį. Nei per daug, nei per mažai.

Kaip tvarkyti kompoziciją, mus mokė Aleksandras Macijauskas. Jis sakė, kad spausdindamas nuotrauką turi nupjauti kas nereikalinga. Bet paskui suvokiau, kad geriau kadruoti iškart fotografuojant. Kai nuotrauka gera, kompozicijos nesimato. Bet jeigu siužetas geras, o nuotrauka nedaro įspūdžio, gali būti bloga jos kompozicija. Nors kartais į kadrą pakliūna kažkokios detalės, kurios iš pradžių atrodo nereikalingos, o vėliau pasirodo, kad net labai reikalingos. Mene kartais specialiai daromos klaidos, kad atkreiptų dėmesį. Daroma, kaip negalima daryti.

Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininko Romualdo Požerskio studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

***

Kūrėjui, matyt, labai svarbus pasirinkimas, ką fotografuosi. Aš tikiu realistinio vaizdo fiksavimu, o ne savo subjektyvių įspūdžių raiška. Man svarbūs kitų žmonių gyvenimo įvykiai, dar įdomūs politiniai ar sporto reikalai. Toks mano pasirinkimas. Šia kryptimi mus su Virgilijumi Šonta pastūmėjo taip pat Macijauskas.

Menas yra bendrauti su paprastais žmonėmis, o ne su kažkokiais projektais ar dievais, kuriuos esi įsimylėjęs. Tarkim, „Atlaidų“ serija prasidėjo nuo šoko, kai prie nedidelės medinės bažnytėlės, ant žolės, tarp medžių ir vėliavų, pamačiau tas baltas mergaites… Ir tie vietiniai žmonės, žiūrintys į mus kaip aborigenai į turistus…

Tada buvo geriau nei dabar, nes nuvažiavus į atlaidus ar išėjus į senamiestį nebuvo jokių draudimų fotografuoti. Viskas priklausė tik nuo manęs – ką pats sau leidžiu. Niekada sau neleisdavau žmones pažeminti, sušaržuoti ar juo labiau iš jų pasityčioti. Visada į juos žiūrėjau geranoriškai, tą patį jutau ir iš jų pusės.

Kartais darau nuotraukas ir be žmonių, bet nelabai išeina.

***

Keista, bet iki šiol atsiranda žmonių, kurie sako, kad geriausia pati pirmoji mano serija „Pergalės ir pralaimėjimai“. Net dabar nuotraukas iš to motokroso labiausiai perka. Ten nebuvo sunku fotografuoti, viskas atrodė mėgėjiška, paprasta – triukšmas, benzino kvapas, aistros… Kas ten laksto, man buvo ne taip įdomu, bet tie žmonės, žiūrovai… Nuvažiavau, pafotografavau, o kai padariau kontaktinius atspaudus ir parodžiau Algirdui Pilveliui, Aleksandrui Macijauskui, Romualdui Rakauskui, tai jie žiūrėjo išsižioję: ir tas geras, ir tas, ir tas. Sako – ištisai geri kadrai.

***

Mes, anuometinis jaunųjų Lietuvos fotografijos kūrėjų branduolys, jautėmės stiprūs kaip menininkai. Antanas Sutkus mūsų nebijojo, nes pats buvo stiprus. Ir Macijauskas buvo kietas, jo nepastumsi. O profesionaliausiai dirbo Jonas Kalvelis. Tais laikais aš jį daug vežiojau po Lietuvą.

***

Perskaičiau 33 Gedimino Kajėno pokalbius („33 portretai: pokalbiai su menininkais“, 2019), o ten vienas kaunietis vargonininkas pasakoja, kad muzika mirė, kai XI a. vienuoliai sukūrė gaidų užrašymo sistemą. Nuo tada kompozitoriai sukurtą muziką užrašo, o paskui šimtus metų ji yra atkuriama. Bet tikra muzika yra tik tada, kai improvizuojama, kai kūrinys vis perkuriamas. Jei ne – groji mirusią muziką. Kol improvizuojame, esame kūrėjai. Man ta mintis patinka. Fotografas, bendraudamas su pasauliu, taip pat kiekvieną kartą improvizuoja. Tarkim, fotografuodamas kokį atlaidų momentą jau žinau, kad niekad tokio pat nebepamatysiu.

Analoginė fotografija – tai tarsi sriubos virimas užrištomis akimis, niekad nežinai, ko į ją pribėrei. Mes su Šonta atkakliai siekėme, kad fotografijoje viskas būtų ryšku, tinkamai eksponuota, kad būtų tvarkingi planai, šešėliai, kontrastai, fonas, dangus… O viskas juda. Turi numatyti, kur ir kada kažkas praeis ar kokia mašina pravažiuos. Viską turi sekti, lyg turėtum dar keturias akis. Plius psichologiniai dalykai: kada jau galima ištraukti fotoaparatą, kaip į jį reaguos žmogus ar gatve bėgantys vaikai.

Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininko Romualdo Požerskio studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininko Romualdo Požerskio studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininko Romualdo Požerskio studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininko Romualdo Požerskio studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininko Romualdo Požerskio studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininko Romualdo Požerskio studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininko Romualdo Požerskio studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Fotomenininkas Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune 2021 m. Arūno Baltėno / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

***

Tikiu, kad esama prigimtinių dalykų – aš neturiu įgimtos klausos, nelabai jaučiu ritmą, nelabai moku gaminti maistą ir rašyti labai nesiseka. Mano išraiškos forma – vizualinė. Nors veidus įsimenu blogai, bet įdomias situacijas prisimenu labai ilgai. Kaip kokį paveikslą. Ir labai skausmingai išgyvenu, jei tokių situacijų nepavyksta nufotografuoti. Kartais situacija būna labai gera, o aš – nepasiruošęs. Aparatas neištrauktas arba nepasiruošęs psichologiškai. Tada griaužiuosi lyg kažką negrįžtamai praradęs.

Kita vertus, galvoju, kad kūrybos varomoji jėga ir yra nepadaryti darbai. Jei padarai – apsiramini, nebelieka stimulo kurti. Man taip būdavo, kai pabaigdavau serijas, kai jausdavausi išsekęs. Ateina momentas, kai pradedi kartotis ir nieko nebematai. Tuomet reikia ieškoti kitos temos arba keisti raiškos formą. Bet tai nereiškia, kad pradėsi dirbti iš esmės kitaip, lyg kažkas kitas.

Kai važinėjau pas Alfonsiuką (2012 m. išleistas albumas „Mažasis Alfonsas“), pirmieji metai buvo stebuklingi. Antri – viskas gerai. O paskui – vis ta pati situacija. Nuvažiuoju du šimtus kilometrų, pabūnu, sūrio nuvežu, alaus su juo išgeriu, bet nė vieno kadro nepadarau. O jeigu ir pafotografuoju, žinau, kad nieko gero nebus – tik pats gaištu ir jį trukdau.

Tada suorganizavau nuvažiavimą prie jūros su Raminta. Gal penkis kartus jį planavau. Su Raminta sutariu, kad ji į Palangą atvažiuos autobusu, pats važiuoju pas Alfonsiuką, susitariu, bet kai jau reikia važiuoti, sako: „Gyvulių nėr kam palikti.“ Kitą kartą vėl nevažiuoja, nes serga, blogai jaučiasi. Galiausiai susiruošė. Nuvažiavom, o aš meldžiuosi, kad pliažas nebūtų pilnas žmonių. Nebuvo, tik vėliau prisirinko jaunimo iš Klaipėdos, muzikantų – jis su jais pabendravo.

Vasarą muzikantas ir fotografas iš San Fransisko nusipirko to ciklo nuotrauką, kurioje Raminta nuoga bėga pajūriu. Sakė, kad iš 200 000 peržiūrėtų nuotraukų ši jam pati fantastiškiausia. Nusiunčiau, įsirėmino.

***

Turiu idėją išleisti visiškai modernią nedidelę knygutę apie triukšmą. Gyvenime, mene, filosofijoje, suvokiant kūrybą. Nuotraukas jau turiu atrinkęs ir tekstą rašyti pradėjau, tik nelabai išeina susikaupti. Kai skenuoji aštuonių milimetrų juostelę, tam tikri kadrai būna brokuoti, sudegę. Juos esu labai gerai nuskenavęs ir galvoju iš jų padaryti didesnę knygą. O jos formatas turėtų būti kaip kino juostelės. O paskui dar padaryti šešiolikos kadrų parodą, nes toks filmavimo greitis – šešiolika kadrų per sekundę. Tai būtų didelio formato vienos sekundės triukšmų atspaudai.

Juk aplink mus labai daug triukšmų: ir vizualinių, ir psichologinių, ir menas kaip triukšmas pasidaro, ir maistas kaip triukšmas…

***

Kaip atskirti menininką nuo ne menininko, kokie kriterijai? Kai tave pradeda kviesti į užsienio festivalius, kai tavo darbus spausdina užsienyje ir ten rengi parodas, bet ne pats per pažįstamus susitaręs, o kai pakviečia nepažįstami. O kiek tų kviečiamų fotografų Lietuvoje yra? Ne du, bet labai nedaug. Per metus užsieny įvyksta apie 60 lietuvių fotografų parodų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien