Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

„Daina“ – muzikinės kultūros, laiko tėkmės ir vertybių atspindys

„Dainos“ draugijos centro valdyba. Pirmojoje eilėje sėdi (iš kairės): vicepirmininkas Antanas Sutkus, pirmininkas Jonas Bendorius, iždininkas Zenonas Bačelis; antrojoje eilėje stovi (iš kairės): valdybos sekretorius Tadas Balanda ir reikalų vedėjas J. Gaidamavičius. Kaunas, 1925 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Tado Balandos fondo nuotrauka

Nuo nelegalių gegužinių iki perpildytų salių, nuo slaptų choro repeticijų iki kelių šimtų narių sambūrio, nuo liaudies dainų ir operečių iki „Dainos apie Staliną“. Tai vienos ilgiausiai gyvavusių ir savo veikla plačiai visuomenę įtraukusių organizacijų – draugijos „Daina“ istorijos epizodai. Susibūrusi dar lietuviškosios spaudos draudimo metais, ši draugija perėjo ir esmines XX a. pirmosios pusės Lietuvos valstybės transformacijas. Per visą egzistavimo laikotarpį „Dainos“ draugija vienijo šimtus žmonių. Žvilgsnis į šios draugijos istoriją – it mažas modernios Lietuvos kultūrinio, visuomeninio ir net politinio gyvenimo atspindys.

XIX–XX a. pradžioje mažosios Europos tautos, apimtos romantizmo nuotaikų, itin domėjosi savo etnine kultūra, ėmė burtis į kultūrines draugijas. Iki 1904 m. Rusijos imperijos lietuviškose gubernijose vyravo slaptos knygnešių draugijos, inteligentų susivienijimai-draugijos. Viena ryškiausių iš jų – Kaune slapta pradėjusi veikti draugija „Daina“.

Nors draugijos užuomazgas dėl slaptumo tiksliai nustatyti sunku, oficialia įkūrimo data laikomi 1899 metai. Būtent tada tuomečio Kauno katedros vargonininko, kompozitoriaus ir chorvedžio Juozo Naujalio iniciatyva buvo suburtas „tikras lietuviškas choras“[1]. Jam talkino muzikas Vincas Nacevičius. Choras suvienijo apie 50 muzikos mėgėjų, daugiausia inteligentų – nuo muzikų Juliaus Štarkos, Stasio Šimkaus, būsimos operos solistės Vladislavos Grigaitienės-Polovinskaitės iki gydytojų, kunigų, politikos veikėjų Jono Garalevičiaus, Antano Garmaus, Roko Šliūpo, Povilo Januševičiaus, Jono Budrio ir kt.

Kadangi choras „yra gimęs Kaune žiaurios priespaudos laikais“[2], tai pirmieji draugijos gyvavimo metai verti filmo siužeto. Nelegalios draugijos choristai turėjo išmaniai suktis repeticijų bei koncertų metu: pagrindinės erdvės buvo butai, kitos nuošalesnės vietos, vasarą – netolimas Veršvų miškas. Choristai savų partijų būdavo mokomi atskirai, o didesnių repeticijų metu aplink susirinkimo vietą netgi būdavo išstatoma savotiška sargyba, kuri turėjo pranešti apie policijos pasirodymą. Vis dėlto, jei būdavo užklupti, choristai prisidengdavo bažnytinio choro vardu, kartais ramybę pavykdavo užsitikrinti ir „patepus“ policininkus.

Remiantis J. Garalevičiaus atsiminimais[3], pirmoji didesnė, nors vis dar nelegali šventė įvyko 1901 m. gegužės 13 d. Paštuvoje. Apimtas tautinių jausmų po apsilankymo Vilniaus lietuviškuose vakaruose, J. Garalevičius nusprendė suorganizuoti „pirmąją lietuvių gegužinę” Kauno apylinkėse. Leidimo šventei, aišku, gauti nepavyko – buvo baiminamasi, „ar koks cūdas neištiks“. Vis dėlto gegužinė, gausiai susirinkus sodiečių ir garlaiviu atplaukusių Kauno gyventojų, Panemunės miškuose nuskambėjo.

Pirmieji „Dainos“ draugijos renginiai vyko slapta. Nuotraukoje – gegužinės Veršvų miške dalyviai. Apie 1900 m., Kauno rajonas. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Tado Balandos fondo nuotrauka

1904 m. gegužė tapo lemtinga visai lietuvių kultūrai – „Dainai“ atsirado galimybė legalizuotis bei plėstis. 1905 m. gautas leidimas veikti viešai: patvirtinti pirmieji įstatai, rasta tinkamesnių erdvių repeticijoms. Tiesa, ne viskas buvo rožėmis klota: caro valdžia bandė priversti narius vartoti rusų kalbą, vaidinimų veikalai, koncertų programos turėdavo būti patvirtintos cenzūros. Nepaisant to, draugija sugebėjo skleisti tai, kas „elektrizuoja užsnūdusius tautiečius, žadina susipratimą“[4].

Įvairėjo draugijos veiklos barai, daugėjo narių. Dar 1904 m. susiformavo „Dainos“ vaidintojų būrelis, vėliau atsirado vakarų rengimo, bib­lio­tekinis ir ūkiškasis skyriai[5], jaunuomenės savišvietos ir švietimo[6], kanklių kuopa[7]. Muzikavo ne vien choras, bet ir Mykolo Leškevičiaus suburtas instrumentinis ansamblis, kartais ir mandolinų orkestras, styginių kvartetas, solistai Kipras Petrauskas, Juozas Babravičius, Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė ir kiti. Vaidinimus lydėdavo muzika, koncertus – grožinės literatūros skaitymai, „šeimyninius vakarus“ ar pasisėdėjimus Aleksote – šokiai ir paskaitos.

Nors nebuvo atsisakyta kamerinių pasirodymų butuose, draugija statė ir didesnius scenos veikalus. Pirmas viešas „Dainos“ draugijos vakaras (jis sulaukė tikro anšlago) surengtas 1905 m. kovo 5 d. Kauno miesto teatre. Vaidinta brolių Vilkutaičių pjesė „Amerika pirtyje“, choras atliko lietuviškas dainas, o renginio pelnas buvo skirtas neturtingoms Kauno gubernijos lietuvių šeimoms šelpti[8]. Nuo to laiko buvo rodyta ne viena pjesė, operetė, draugija kartais gastroliuodavo po Lietuvą. Ilgametis jos sekretorius Tadas Balanda rašė, kad talentingiausi draugijos teatralai netgi padėdavo statyti spektaklius kitoms draugijoms: Juozapininkų darbininkų, „Saulės“ ir Blaivybės[9].

Draugija neapsiribojo vien dainomis bei vaidinimais lietuvių „apmirusiai dvasiai gaivinti“[10]. Buvo organizuojami įvairių progų bei asmenų minėjimai, paskaitos, skaitytos Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio. Lietuvybė puoselėjama prisidedant prie Lietuvių dailės draugijos parodų (1908, 1911, 1914 m.) atvežimo į Kauną, Lietuvos moterų suvažiavimo organizavimo. „Dainos“ nariai rūpinosi ir pamaldomis lietuvių kalba Kauno bažnyčiose[11], draugijos jaunuomenės savišvietos ir švietimo kuopa „prijaukino nemažai lenkiškai tebekalbančių mųsų bendrataučių“[12]. Antra vertus, „Daina“ neapsiribojo vien lietuvybės puoselėjimu: ne visos dainos buvo lietuviškos, ne viename koncerte pakviesti dainuoti ir lenkų dainininkai[13], ne visi koncertų dalyviai kalbėjo lietuvių kalba. Draugijos bib­lio­tekoje buvo galima rasti latviškų laikraščių[14].

Per metus „Dainos“ draugija surengdavo 10–20 atvirų renginių – koncertų, vaidinimų, paskaitų ar šokių vakarų. 1908 m. draugijoje buvo 125 nariai[15].

Reikėtų nepamiršti, kad didžioji dalis šios draugijos narių buvo mėgėjai, meninei veiklai skiriantys savo laisvalaikį. Ne vieną kartą spauda fiksavo, kad į renginį nesusirinko daug publikos, kad kas prastokai atliko savo vaidmenį, kad „Dainos“ pasirodymams pritrūkdavę… dainų![16] Draugija patyrė ir sėkmingų pakilimų, ir stagnacijos ar nesėkmių periodų, kurie priklausė nuo vadovų ir narių talento, entuziazmo. Visgi draugijos ambicijos buvo didelės. Kiek pranašiškai skambėjo visuomenės veikėjo Juozapo Bikino, pasirašinėjusio D. Dumbrės vardu, mintys 1907 m. spalio 5 d. „Vilties“ numeryje: „O su laiku kas žino, gal katra nors iš mūsų „Dainų“, „Aidų“, „Kanklių“ suteiks pradžią lietuvių teatrui ir lietuvių operai.“[17]

Pirmasis pasaulinis karas kuriam laikui nutraukė draugijos veiklą, tačiau 1916–1917 m. ji buvo atkurta J. Naujalio ir kitų iniciatyva, tiesa, Dainos ir scenos draugijos vardu. Veikla okupacinio režimo metu irgi nebuvo sklandi: repeticijose lankydavosi vokiečių administracijos atstovų, galiojo gana griežta cenzūra. Nepaisant to, draugija sėkmingai pastatė dešimtį spektaklių, surengė gegužinę. Režisieriaus karjerą čia pradėjo ir žymioji tarpukario aktorė bei režisierė Unė Babickaitė, režisavo ir Antanas Sutkus.

1919 m. pabaigoje Dainos ir scenos draugija pritilo. Jos nariai, kaip rašoma ne vienuose atsiminimuose, „buvo stropiai užimti valstybės statymo darbu“[18], kūrė Lietuvos teatrą ir operą. 1920 m. vasarą iš JAV grįžęs Stasys Šimkus nusprendė atgaivinti „Dainą“. Choras koncertavo ir kariams netoli fronto, Kaišiadoryse, ir sužeistiesiems ligoninėse – labdarystė bei pasirodymai kariams tapo nauja tarpukarine „Dainos“ tradicija.

Pirmaisiais atsikūrimo metais draugija nenustojo propaguoti scenos meno – veikė vaidintojų kuopa, operetės trupė. Ilgainiui draugijos veiklos pobūdis keitėsi. Jos sekretorius T. Balanda rašė: „<…> atrodė, kad „Dainos“ draugijos uždaviniai susiaurėjo ir nemaža jos vykdytų darbų atkrito, kuriuos paėmė dirbti susikūrusios specialios įstaigos.“[19] Po griausmingo savo 20-ojo jubiliejaus draugija grįžo prie pirminės intencijos – „sukaupti visus tuos, kurie nori lavintis dainoje ar bent pažinti dainos teoriją, jos grožę“[20].

„Dainos“ draugijos 20 metų jubiliejaus proga Valstybės teatre rodyta Marcelino Šikšnio-Šiaulėniškio drama „Pilėnų kunigaikštis“. 1924 m. balandžio 7 d., Kaunas. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Tado Balandos fondo nuotrauka
„Dainos“ draugijos operetės dalyvių grupinė nuotrauka. Antras iš dešinės stovi Tadas Balanda. 1924 m., Kaunas. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Tado Balandos fondo nuotrauka
Draugijos nariai – choristai, vaidintojai – neretai susiruošdavo į išvykas po Lietuvą. 1924 m. liepa, Palanga. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Tado Balandos fondo nuotrauka

1920–1930 m. centrinio choro diriginčiai dažnai keitėsi. Ši kaita kliudė vientisai choro raidai, buvo sunku parengti sudėtingesnį repertuarą, tačiau koncertinė veikla nesustojo. „Dainos“ draugija su kitomis chorus turinčiomis organizacijomis aktyviai prisidėjo prie visuotinių dainų švenčių organizavimo, o centrinis bei skyrių chorai vykdavo koncertuoti į įvairias šventes. Buvo dainuojama mažesnėse dainų šventėse, Lietuvai svarbių dienų minėjimuose, tradiciniuose labdaros koncertuose neturtingiems moksleiviams ir kitomis svarbiomis progomis. Protarpiais muzikinius etiudus atlikdavo M. Leškevičiaus vadovaujamas instrumentinis ansamblis, koncertuose skambėdavo ne vien lietuvių kompozitorių kūriniai, bet ir europinė klasika.

Vaisingiausias „Dainos“ choro laikotarpis buvo 1930–1937 m., kai jam vadovavo Juozas Karosas. Iš esmės buvo sugrįžta į prieškarines koncertų apimtis ir geografiją – 15–20 koncertų, operečių per metus ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje[21], į programą įtraukiama sudėtingesnių kūrinių. Choras ne kartą dainavo Valstybės radiofone, 1937 m. išvykta koncertuoti į Latviją.

Dainos idėjas skleisti draugijos narių ir visuomenės tarpe. Taip skamba 1922 m. draugijos įstatuose[22] išsikeltas tikslas. Buvo nuspręsta Kaune bei provincijoje kurti ir lavinti chorus, orkestrus, teatro būrelius, rengti koncertus, spektaklius, vakarus, paskaitas, kursus, steigti muzikos bei švietimo mokyklas. Užsibrėžta prisidėti prie dainų švenčių organizavimo, rinkti ir užrašinėti lietuvių liaudies dainas, padėti kitoms muzikos, meno draugijoms organizuoti koncertus.

„Daina“, kaip ir kitos didelės to meto organizacijos, siekė turėti savo patalpas, tačiau ši svajonė taip ir liko neįgyvendinta. Visgi draugija nuomojosi patalpas, turėjo savo bib­lio­tekėlę. Jai „pavyko iš Kauno Miesto Valdybos išgauti nuomon“[23] Vytauto parko erdves savo koncertams.

„Dainos“ nariu galėjo būti kiekvienas, turintis tinkamą balsą. Skurdesni ir labai muzikalūs nariai galėjo būti remiami materialiai įsigydami gaidas, imdami muzikos pamokas[24]. Deja, ne visi nariai buvo pavyzdingi ir pa­reigingi. Iš draugijos vidaus dokumentų – narystės kortelių, stojimo anketų ir kt. – galima spėti, kad draugija susidurdavo su lankomumo, punktualumo problemomis. Štai 1928 m. stojimo anketoje vienas iš klausimų buvo „Kuo, Tamstos nuomone, būtų galima patraukti choristus repeticijosna?“[25], o 1939 m. pradžioje buvo netgi suformuluotas Muzikos mylėtojų „Dainos“ draugijos centrinio choro narių pasižadėjimas, kuriame subtiliai primenamos narių pareigos.

 Amžiaus požiūriu „Dainoje“ buvo galima rasti tiek moksleivių, tiek „senelių žilomis galvomis”[26]. Vis dėlto vyravo senėjimo tendencija: 1939 m. daugiau kaip pusė narių buvo vyresni nei 45 metų. Tačiau draugijos nariai išliko aktyvūs: neretai drauge vykdavo į išvykas po Lietuvą, mezgė ryšius su užsienio chorais. Itin artimai „Daina“ bičiuliavosi su latvių muzikos draugijos „Fortissimo“, Latvijos lietuvių „Šviesos“, čekų Pavelo Křižkovský chorais.

„Dainos“ draugijos choras 1930–1937 m. laikotarpiu per metus surengdavo 15–20 koncertų. Nuotraukoje – 1936 m. gruodžio 13 d. Kaune surengto koncerto programa. E.paveldas.lt nuotrauka

Tarpukario „Dainos“ ypatybė – skyriai miesteliuose, kaimuose ar net miesto rajonuose. Vien 1925 m. egzistavo 22 draugijos skyriai. Itin pasižymėjo Panevėžio „Dainos“ skyrius, suburtas talentingo ir energingo Mykolo Karkos. Aišku, tikrai ne visi skyriai buvo aktyvūs ar ilgai išsilaikė – 1939 m. fiksuoti tik Ukmergės ir minėtasis Panevėžio[27]. 1924 m. draugija vien Kaune turėjo 450–500 narių[28], 1926-aisiais apskritai šalyje buvo apie 750 jos narių[29]. Vėliau narių mažėjo, 1939 m. jų liko tik apie 300[30]. Draugijoje sugyveno tiek muzikai, tiek muzikos mylėtojai: 1924–1934 m. jai pirmininkavo muzikai Juozas Žilevičius, Jonas Bendorius, 1921 m. draugijai vadovavęs Klemensas Prielgauskas dirbo spaudoje ir ėjo diplomato pareigas, 1935–1940 m. draugijos vairą laikęs Zenonas Bačelis buvo inžinierius[31].

40-mečio sulaukusios draugijos neaplenkė karo bei okupacijų vėjai. Atėjus sovietams, 1940 m. liepos 24 d. vidaus reikalų ministras pašalino draugijos pirmininką Z. Bačelį, o jo vietą užėmė choro dainininkė Paulė Girdzijauskienė, greitai pagavusi sovietinę retoriką ir politikos principus. Draugija egzistavo toliau, prisitaikydama prie okupacijos sąlygų, į koncertinį repertuarą įtraukdama sovietinių dainų. Kurį laiką sovietų valdžia į draugiją žiūrėjo palankiai, jai teikė „ne tik moralinę, bet kartu ir medžiaginę paramą, kurios dėka „Dainos“ choras išvystė žymiai didesnį veikimą“[32]. Nuo okupacijos pradžios iki 1941 m. choras spėjo surengti net 15 koncertų[33], pagastroliuoti Lietuvoje[34]. Pasak T. Balandos, priešpaskutiniame dideliame centrinio choro koncerte 1941 m. birželio 9 d. dalyvavo ir tuometinis sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis bei kiti svarbūs pareigūnai[35].

Paskutinis fiksuotas draugijos visuotinis susirinkimas vyko 1941 m. kovo 2 d., sąskaitos tvarkytos iki 1942 m. liepos 20 d. Oficialia „Dainos“ draugijos pabaiga laikomi 1944-ieji. T. Balanda savo apybraižoje, skirtoje LSSR teatro draugijai, mini, kad su hitlerinės Vokietijos okupacija „Dainos“ veikla nutrūko. Nors dokumentų apie tą laikotarpį beveik nėra ir lieka neaišku, kiek draugija dar egzistavo, iki 1942 m. vidurio išduotos sąskaitos ir 1944 m. žymė suponuoja, kad tuometinės okupacijos dokumentai galėjo būti sunaikinti ar slėpti dėl politinių priežasčių.

„Dainos“ centrinis choras buvo ne tik vienas seniausių, bet ir geriausiai, efektyviausiai veikusių Lietuvos pasaulietinių chorų. Pastarieji neretai gyvuodavo vos metus kitus, nebent būdavo remiami didesnių organizacijų ar institucijų. „Dainos“ draugijos choras pirmaisiais respublikos gyvavimo metais plačiai buvo pasitelkiamas švenčių minėjimuose, giedojo ir bažnyčiose. Draugija suprato savo reikšmę: spausdino straipsnius apie savo veiklą kultūrinėje spaudoje, rinko informaciją, atsiminimus apie draugijos istoriją, jos žymesnius narius. Autoritetingą draugijos vaid­menį visuomenėje atskleidžia ir jos raštai dėl narių, vadovų (Vinco Nacevičiaus, Mykolo Karkos, Franciškos Pikčilingienės) apdovanojimų, nariams rašomos rekomendacijos įsidarbinant, stojant į universitetą, dėl pensijos gavimo.

Draugija savo darbais bei veikla neabejotinai prisidėjo prie šalies istorijos. Kartu ji yra ir tam tik­ras raktas į gilesnį XX a. pradžios lietuvių kultūros, visuomeninio lauko pažinimą. Iš „Dainos“ galime spręsti apie draugijų raidą, inteligentijos laisvalaikio formas, muzikinės kultūros bruožus, pagrįsti nuostatą, kad Lietuva – dainų kraštas. „Dainoje“ justi ir laiko tėkmė, vertybinių laikysenų atspindys – joje galima buvo matyti rezistentą, inteligentą tautinės kultūros puoselėtoją, savanorį idėjininką, organizatorių ar net prisitaikėlį.

Apie „Dainos“ draugiją iki šiol rašyta nedaug. Reikšmingiausi tekstai – Antano Stravinsko straipsnis „Ilgas „Dainos“ kelias“, Gražinos Daukšaitės straipsnis „Lietuvių muzikos draugijų veikla Lietuvoje“ (įtrauktas į knygos „Lietuvos muzikos istorija“ pirmąjį tomą), aptariantis draugijos veiklą iki 1918 m., ir Sonatos Kristinos Keibienės magistro darbas „Muzikos draugijų veikla Kaune 1920–1940 m.“. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus Tado Balandos fonde (F115) yra 578 saugojimo vienetai – dokumentai apie „Dainos“ draugijos veiklą 1920–1942 m.: finansinės apskaitos knygos, narių sąrašai, visuotinių ir valdybos susirinkimų protokolai, valdybos susirašinėjimai, koncertų programos, korespondencija su nariais. Menkai nag­rinėti „Dainos“ draugijos sekretoriaus dokumentai dar laukia susidomėjusio istoriko laiko ir žvilgsnio.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nuorodos

[1]  Stravinskas, Antanas. Ilgas „Dainos“ kelias. Liaudies kultūra, 1996, Nr. 1 (47), p. 38.

[2] Balanda, Tadas. Muzikos mylėtojų „Dainos“ draugijos centrinis choras, Kaunas, 1938.II.14. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (toliau – LNB) Retų knygų ir rankraščių skyrius (toliau – RKRS) F115-272, lap. 1.

[3] Garalevičius, Jonas. Iš netolimos praeities. Krivulė, 1924, Nr. 9, p. 13.

[4] Šaltinis, 1907, Nr. 12, p. 187.

[5]    Daukšaitė, Gražina. Lietuvių muzikos draugijų veikla Lietuvoje. In Lietuvos muzikos istorija. Tautinio atgimimo metai 1883–1918 m. / red. Laima Patriubavičienė. Vilnius, 2002, kn. 1, p. 94.

[6]    Balanda, Tadas. Keli bruožai iš „Dainos“ draugijos istorijos ir jos narių nuveiktų darbų lietuvių kultūrai ir lietuviškumui, Kaunas, 1965. LNB RKRS F115-270, lap. 10.

[7]    Stravinskas, A. Ilgas „Dainos“ kelias. Liaudies kultūra, p. 40.

[8]    Daukšaitė, G. Lietuvių muzikos draugijų veikla Lietuvoje, p. 93.

[9]    Balanda, T. Keli bruožai iš „Dainos“ draugijos istorijos ir jos narių nuveiktų darbų lietuvių kultūrai ir lietuviškumui. LNB RKRS F115-270, lap. 11.

[10]   B., T. Trumpa „Dainos“ draugijos 40 metų gyvavimo ir veikimo apžvalga. Muzikos barai, 1939, Nr. 12 p. 324.

[11]   Ten pat, p. 325.

[12]   Viltis, 1907, Nr. 2, p. 3.

[13]   Viltis 1908, Nr. 42, p. 4.

[14]   Viltis, 1907, Nr. 12, p. 4.

[15]   Vilniaus žinios, 1909, Nr. 39, p. 3.

[16]   Viltis, 1908, Nr. 42, p. 4.

[17]   Viltis, 1907, Nr. 2, p. 3.

[18]   Apie „Dainos“ chorą, Kaunas, 1924.VII.25. LNB RKRS F115-183, lap. 2.

[19]   Balanda, T. Keli bruožai iš „Dainos“ draugijos istorijos ir jos narių nuveiktų darbų lietuvių kultūrai ir lietuviškumui. LNB RKRS F115-270, lap. 16.

[20]  Prielgauskas, Klemensas. „Daina“. Trimitas, 1921, Nr. 49, p. 26.

[21]   Arminas, Anicetas; Zubrickas, Boleslovas, „Chorai, dainų šventės“. In Lietuvos muzikos istorija. Nepriklausomybės metai, 1918–1940. Vilnius, 2009, kn. 2, p. 190.

[22]  Muzikos mylėtojų draugijos „Daina“ įstatai, [Kaunas], 1922. LNB RKRS F115-24.

[23]   B., T. Trumpa „Dainos“ draugijos 40 metų gyvavimo ir veikimo apžvalga. Muzikos barai, p. 326.

[24]  Prielgauskas, K. „Daina“, Trimitas, p. 26.

[25]   „Dainos“ draugijos narystės oficialieji dokumentai, [Kaunas], 1924–1939. LNB RKRS F115-238, lap. 8.

[26]  Prielgauskas, K. „Daina“, ten pat, p. 26.

[27]   „Dainos“ draugijos veiklos 1938 ir 1939 metais statistinės žinios, Kaunas, 1938–1939. LNB RKRS F115-103, lap. 2.

[28]  „Daina“ (1899–1924). Krivulė, 1924, Nr. 9, p. 7.

[29]  „Dainos“ draugijos veiklos 1938 ir 1939 metais statistinės žinios. LNB RKRS F115-103, lap. 3.

[30]   Ten pat.

[31]   Balanda, T. Keli bruožai iš „Dainos“ draugijos istorijos ir jos narių nuveiktų darbų lietuvių kultūrai ir lietuviškumui. LNB RKRS F115-270, lap. 18.

[32]   Straipsniai spaudai apie „Dainos“ draugiją, [Kaunas], 1924–[1940]. LNB RKRS F115-283, lap. 6.

[33]   Ten pat.

[34]   Stravinskas, A. Ilgas „Dainos“ kelias, Liaudies kultūra, p. 42.

[35]   Balanda, T. Muzikos mylėtojų „Dainos“ draugijos centrinis choras. LNB RKRS F115-272, lap. 20.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu