Dainavos kraštas tarp žemės ir dangaus

S. Girėno gimtinėje Vytogaloje liepos 15 d. vyko festivalis „Svečiuose pas Girėną“. Programoje vyko edukacijos: meninė medžio drožyba, vilnų vėlimas, audimas senovinėmis staklėmis, rąsto pjovimas dvitraukiu pjūklu, festivalio dalyviai mokėsi šokti linijinius šokius.

Mišias aukojo Upynos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonas Vytautas Šiaudvytis, giedojo Varsėdžių Šv. Roko bažnyčios choras, vargonavo Monika Beinartienė. Tauragės aeroklubo nariai sveikino skrydžiais su skraidyklėmis, motorizuotais parasparniais, krito saldainių lietus, vyko filmo „Skrydis per Atlantą“ peržiūra.

Vytogalos bendruomenės namuose buvo atidaryta ir Dzūkijos nacionalinio parko fotografijos darbų paroda „Tarp žemės ir dangaus“ – apie kryždirbystę Dainavos krašte, apie kryžių statymo intencijas. O pačiame muziejuje – fotoreportažo apie S. Dariaus ir S. Girėno memorialą Krokšlio kaime fragmentai. Brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fotoreportažas 1992 m. buvo spausdintas kultūros savaitraštyje „Dienovidis“.

Sunku suskaičiuoti, kiek Lietuvoje yra gatvių, aikščių, kurios pavadintos mūsų legendinių, pasaulinės klasės lakūnų vardu. Kyla retorinis klausimas, keliems tų gatvių gyventojams ir aikščių turėtojams legendinis skrydis per Atlantą ir lakūnų auka Lietuvai tapo savastimi taip, kaip tapo Krokšlio kaimui, jo nykstančiai ir besikeičiančiai bendruomenei. 

Unikalūs tie šilinių dzūkų kaimai, bet visoje šio krašto kovoje už lietuvybę ir laisvę lenkų okupacijos metais, o ir sovietmečiu Krokšlys savus simbolius ir tradicijas sukūrė. Nuo lenkų okupacijos kaimui liko du pavadinimai: Krokšlio ir Šumo, o sovietmečiu buvo tęsiama dar lenkmetyje pradėta S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio ir jų žūties pagerbimo tradicija, nors sovietmečiu atsakingi už jaunimo auklėjimą asmenys – švelniai sakant – sodžiaus jaunimo už tai negyrė.

Lenkmečiu, 1933 m., broliai Adomas ir Vladas Stavariai pastatė bene 20 metrų aukščio tautinėmis spalvomis dažytą kazimierinį kryžių su dviguba kryžme. O su lietuvybę liudijančiais kryžiais tikėjimo broliai lenkai žiauriai kovojo. Tokių kryžių statyti neleido, pjovė ir griovė. Iš Krokšlio kilęs kryždirbys Antanas Česnulis sakė, kad Sekminėms kaimo bernai kepures tautinėmis spalvomis dažė, tai lenkai juos už tai bizūnais plakė.

Tęsiantis kovai dėl lietuviško kryžiaus prigimtinės teisės stovėti savame kaime, Aleksas Gudačiauskas ir Vincas Ratkevičius S. Dariaus ir S. Girėno atminimui kaimo viduryje, priešais Sereičiko sodybą, du ąžuoliukus pasodino: Darių ir Girėną, o jau 1959 m. kaimo jaunimas prie ąžuolų pastatė cementinį paminklą su užrašu: „Krokšlio ir Šumo kaimų jaunimo atmintis.“

1986 m. Antano Tamulevičiaus dėka kuriamas memorialas pasipildė baubliu – Stavario ąžuolu, ant kurio senovėje septynis avilius senoliai pakabinę buvo. Eugenijus Danilevičius knygoje „Šlamėkit ąžuolai“ (1984 m.) rašė, kad tame ąžuole J. Stavaris keturiose drevėse biteles godojo.

1983 m. už tautinės šventės rengimą Krokšlyje organizatorius Jonas Jezepčikas buvo svarstomas Druskininkų vykdomojo komiteto partijos susirinkime, ten ji siūlė išmesti iš partijos, bet apsiribojo griežtu papeikimu. Tačiau vyrai nepasidavė ir toliau sodžiuje kas trejus metus Dariaus ir Girėno žygį šventė, lietuviškas dainas sutartame kieme dainavo…

O 1989 m. ant Atgimimo sparnų Krokšlyje prie kaimo ąžuolų vyko pirmoji vieša ir didžiulė kaimo šventė. Tuomet A. Česnulis gimtajam kaimui padovanojo savo sukurtą stogastulpį su varpu viršuje ir užrašu: „Skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos.“ 2010 m. per Lietuvą nuūžęs škvalas nulaužė prieškaryje sodintus ąžuolus, tai A. Česnulis iš jų per porą metų dar vieną paminklą lakūnams sukūrė. Skulptūrinės kompozicijos viršuje sukasi mažas lėktuvėlis – simbolinė „Lituanika“.

Unikali Krokšlio kaimo šventė, kurioje pagerbiamas S. Dariaus ir S. Girėno atminimas, nors jų lėktuvo sparnai niekada neraižė padangės virš Dainavos girių, bet legendų sparnai platūs ir toli skraidina, mums sparnus augina.

O Dzūkijoje, Subartonyse, liepos 14–17 d. vyko dzūkų kultūros pescivalis „Čiulba ulba“, skirtas Vinco Krėvės 140-osioms gimimo metinėms, organizuojamas Eglės ir Roko Kašėtų suburtos jaunimo grupės. Fantastiškas jaunimo renginys, priviliojęs į Subartonių kraštą ne tik dzūkus. Tarp daugelio renginių, spektaklių ir koncertų, paskaitų vyko ir diskusija „Užaivys Dzūkijos kaiman vietos bendruomenės akim: amžinai svecimas ar būsimas vietinis?“ Diskusijoje dalyvavo Asta Skujytė-Razmienė, Algimantas Černiauskas, Onutė Grigaitė, Evelina Buržinskienė, Jurgita Keršienė ir Guostė Marija Norkūnaitė-Krupavičienė.

Diskusijos dalyviai dalijosi savo gyvenimo patirtimis ir tyrinėjimų įžvalgomis. Moderatoriaus Mariaus Eidukonio klausimas, skirtas vienam iš šių eilučių autorių, buvo netikėtas: ar galima iš fotografijos, kurioje nufotografuoti du žmonės, atskirti, kuris jų vietinis, o kuris užaivys? Dabar, po laiko, galvoju, kad prieš 100 ar 50 metų tai buvo galima padaryti gana nesunkiai. Drabužiai, įvairūs aksesuarai, apavas ryškiai skyrė kaimo žmogų nuo miestiečio. Bet tai išoriniai ženklai, pagal kuriuos šiais laikais nelabai atskirsi – kuris miestietis, o kuris – „aborigenas“. Prisiminiau 1990 m. Subartonyse nufotografuotą V. Krėvės dukrą, kuri po daugelio metų pirmą kartą atvyko į savo Tėvo gimtinę. Ji savo gyvenimo metais ir darbais turėjo būti svetima šiam kaimui, kuris išaugino jos tėvą – Didįjį Dzūką. Lyg ir svetima šiai žemei, kraštui, bet…

Po daugelio metų tai pirmieji Onos Aldonos Krėvaitės-Mošinskienės žingsniai Subartonių sodybos takeliu. Albertas Zalatorius, lydintis ją kelionėje ir neatsitraukiantis nė per žingsnį, išmintingai žengia į šalį ir palieka ją vieną ant tėviškės tako. Viešnia tarsi sutrinka praradusi kelionės atramą ir sustingsta apimta nerimastingo laukimo…

Staiga visa tai, ką į Subartonių žemę pasėjo jos protėviai, visa tai, ką savo darbuose ir šventėse išdainavo šio kaimo žmonės, visa tai, ką apie šį kraštą parašė Didysis Dzūkas, jos tėvas – Krėvė, plūstelėjo į ją, persmelkė kiekvieną jos kūno ląstelę. Jos veidas nušvito, išsilygino gausios gyvenimo raukšlės, akyse suspindėjo tolimos jaunystės aidas, rankos pakilo, tarsi priimdamos šios žemės palaiminimą, ir susijungė akimirką bežodėje maldoje, padėkoje už galimybę pajusti…

Turėjęs diskusijoje dalyvauti Henrikas Gudavičius neatvyko, bet šventės dalyviams atsiuntė laišką, kurio, gaila, nepavyko perskaityti festivalio diskusijos metu. Jis netilpo į diskusijai skirtą laiką, tai dabar su didžiu malonumu jo mintimis pasidalinsime šioje publikacijoje. 

Godotiniems dzūkiškojo kultūros festivalio „Čiulba ulba“ dalyviams

Laiškas apie amžinai svetimus, o kartais gal ir savais tampančius Dzūkijos kaimo bendruomenės užeivius 

Senasis kaimas: stichija, kurioje išlieka žmogaus siela

Į klausimą, kas gi tie Dzūkijoje įsitvirtinę senbuviai, o kas atėjūnai, atsakyti reikėtų ne liežuviu, o gyvenimu. Atsakinėti prisieitų ilgai ir kantriai. Vienõs šventinės diskusijos nepakaks. Jeigu tu vieną sykį patikėjai, kad Dainava – tai užkalbėtų lobių kraštas, vadinasi, tik tau pačiam ir teks čia viską pamatyti, išgirsti, širdimi pajusti. Ir vis tiek teisingas atsakymas ateis negreitai. Turbūt kiekvienas, kas prieš trisdešimt ar netgi prieš keturiasdešimt metų atvažiavo gyventi ir dirbti į Marcinkonis, Margionis, Merkinę, Musteiką, galvojo būtent šitaip. Visi apie tuos pasakiškus lobius jau buvo girdėję.

Rašytojas Romas Sadauskas turbūt pirmasis priminė mums Vinco Krėvės žodžius: Dainava yra užkalbėtų turtų kraštas. Bet juk apie tuos giliai slypinčius Dainavos šalies turtus Vincui Krėvei nuo pat vaiko dienų šventai porino gimtųjų Subartonių bei aplinkinių sodžių žili pasakoriai. O štai jau mūsų dienomis, kai Merkinės apylinkėse pradėjo lankytis humanitarinių mokslų daktaras Vykintas Vaitkevičius, – žiūrėkit, vėl nauji atradimai ir naujos asociacijos! Regis, kad dar ir dar kartą labai supratingai ir taikliai sugrįžta žemaičio Norberto Vėliaus surastoji tiesa: jeigu yra šaltinis, visada gali iš jo atsigerti…

Kai susikūrė Dzūkijos nacionalinis parkas (1991-ųjų balandžio 23 d.), čia jau gyveno fotomenininkas Algimantas Černiauskas, pabėgęs iš Vilniaus. Buvo jau ir ornitologas Eugenijus Drobelis, pabėgęs iš Anykščių. Ir entomologas Virgilijus Monsevičius, taip pat Rytų Aukštaitijos pabėgėlis, jau ganė laukines bites, slaptingai gyvenančias aplink Čepkelius. Mane iš Vilniaus bėgti į Marcinkonis paragino stipraus balso dainininkas Jonas Rimantas Klimas, dirbęs Miškų ministerijoje, Saugomų teritorijų skyriuje. Kadaise mes studijavome Lietuvos žemės ūkio akademijoje, ir kai 1990-ųjų vasarą pasiskundžiau jam, kad nebegaliu dirbti ir gyventi mieste, suprato mane iš karto.

Be to, nedelsdami atsirado Marcinkonyse ir miškininkas Imantas Lazdinis, ir biologas Mindaugas Lapelė – ir jiems, mokslingiems pirmeiviams, tie užburti Dzūkijos lobiai rūpėjo. O juk ir vietiniai aistruoliai dzūkai, anksčiau ar vėliau prisijungę prie Dzūkijos nacionalinio parko veiklos, galvojo apie kilniausią kūrybinį darbą. Todėl visi atvykėliai, Dainavos šalies gamtos retenybių ir etninės kultūros šaltinių ieškotojai, nuoširdžiai džiaugėsi sutikę čionykščius darbštuolius Romą Norkūną, Algį Svirnelį, Onutę Grigaitę, Dalią Blažulionytę, Joną Bajoriūną. 

Jau daugiau nei trisdešimt metų gyvenu Dzūkijoje ir vis nepamirštu, kaip tą sudėtingą čiabuvio ir atėjūno klausimą vieną kartą labai netikėtai iškėlė ir išaiškino botanikė Jūratė Balevičienė. Tai nutiko Biržų girioje, seniai seniai, prieš 40 metų. Dabar tikrai įdomu vien pagalvojus, kad koks nors mūsų stebuklingajai Lietuvai ir unikaliajam Dainavos kraštui iškilęs uždavinys, koks nors itin svarbus gamtos, istorijos, kultūros reiškinys, koks nors visiems aktualus rūpestis ar gyva idėja gali užkliudyti tave visai netikėtai, tarsi iš tolo, o paskui pamažu prasismelkti į pačią širdį, į tavo neramią sielą ir užburti beveik egzistenciniu būtovės slėpinių ilgesiu.

Ištiko ir mane toks ilgesys, toks didis troškimas pažinti Dzūkiją. Galima sakyti, kad tai – likimas, juk ir visi tolesni susitikimai Marcinkonyse ir Merkinėje, Zervynose ir Mančiagirėje, Mardasave ir Liškiavoje su visais čia jau paminėtais ir nepaminėtais atėjūnais bei vietiniais grynuoliais dzūkuliais – taip pat likimas. 

Jaunystėje ilgokai dirbau su Lietuvos geologais ir dabar visus juos prisimenu labai šviesiai, buvo ir to nelengvo darbo perspektyvos, nes anuomet kaip tik prasidėjo aerofotonuotraukų dešifravimas, bandant išsiaiškinti, kaip žaliasis Lietuvos krašto rūbas parodo paslėptus geologinius reiškinius, bet užteko tokio nedidelio atsitiktinumo – ir viskas staiga pasikeitė… Mat nelauktai pakvietė mane į gamtožvalginę kelionę botanikas Juozas Jaskonis, rimčiausias dzūkas iš Daugų.

Tą vasarą Botanikos instituto floristai organizavo išvyką į Labanoro sengirę, į turtingus Panevėžio ąžuolynus ir į Biržų girią, – užsibrėžę kartografuoti retąsias rūšis ir bendrijas, įvertinti ir valgomųjų bei vaistinių augalų išteklius, – nes kaip tik tada buvo ruošiamasi išleisti visos Lietuvos augalinių resursų žemėlapį. Buvo labai įdomu. Nedideliu autobusėliu grupė entuziastų važiuojame tarsi be išankstinio maršruto, pėsčiomis traukiame per miškus lyg atradėjai, turėdami tiktai Miškotvarkos medynų planus, o per pietus drauge valgome duoną su lašiniais, čia pat prisirinkdami prinokusių mėlynių.

Juozas Jaskonis vis tvirtina, kad maitinamės geriau nei sostinės restorane: štai duona iš Vilniaus, štai lašiniai, išrūkyti grynai aukštaitiškai, o dar ir ta begalė niekieno nepaliestų Labanoro uogų, rodos, tik mūsų ir telaukusių! Matavome didžiausius mėlynynų, bruknynų, avietynų plotus, skaičiavome, kiek vaistingųjų trilapių puplaiškių želia viename apyežerio are, ir mums atrodė, kad niekada Aukštaitijos miškų, ežerų ir pievų lobiai nebus kaip nors dalinami, kad sengirėse neatsiras joks kažkokią administracinę priklausomybę ar nuosavybę žymintis stulpas.

Kai pagaliau atvažiavome į Biržų girios Nemunėlio girininkiją, atėjo žinia, kad aspirantas gamtininkas Mindaugas Lapelė niekaip negali mūsų prisivyti, nes Žuvinto pãliose surūdijusia vinimi persidūręs koją. Kaip toli man tada regėjosi tas Žuvintas, ta nelabai ryški, bet vis dėlto jaučiama riba, skirianti Sūduvą nuo Dzūkijos. O Šiaurės Rytų Aukštaitija, čia pat tekantis Nemunėlis, už kurio jau Latvija, atrodė kaip laisvės kraštas, kuriame niekada neiškils toks svarbus klausimas – ar tu esi čiabuvis, ar užeivis. 

Kaip tik tada vieną lietingą popietę, kai reikėjo labiau pasirūpinti ekspedicijoje surinktais herbarais, o ne retųjų rūšių paieškos nauju maršrutu, Jūratė Balevičienė ir papasakojo mums apie tolimąjį Márgionių kaimą. Kokie skaidrūs ten upeliai, kokios grybijos kerpšilių drūtumėlėse, kokios skambios ten dzūkiškos dainos! Ir kokia brangi, rėžiais vis dar matuojama Dzūkijos šilų žemė prie Skroblaus upelio.

Dėl to siauro žemės rėžio, dėl to labai derlingo dirvožemio, kurį Margionyse ir Kapiniškiuose vadina mielu, tau ir galėtų amžiams prilipti atėjūno vardas. Galėtum niekur iš čia neišvykdamas pragyventi 50 metų, galėtum būti darbštus, draugiškas, ne girtuoklis ir ne melagis, o vis tiek vietiniu dzūku netaptum, nes atsiradai čionai po to, kai visa derlinga žemė jau buvo padalinta. Ir viskas.

Paprotinė teisė Dzūkijoje – svarbesnė už visus teisės aktus. Visoje šilų Dzūkijoje šitokia destis, nors ne visur vienodai griežtà. Zervynų ar Marcinkonių šiluose yra tokių erčių, kur dykame smėlyje tu gal ir sugebėsi užsiauginti bulves, gerokai nutolęs nuo kaimo, bet vis dėlto kaip sunku bus vežioti ten mėšlą ir kokios tvirtos turės būti tvoros, saugančios tavo tą miško daržą nuo šernų! O apie Musteiką būtų atskira kalba, niekas dar nepaaiškino, kaip tas kaimelis, tarsi ir niūrokų miškų apsuptas, šimtmečiais vis išsaugo tokią paslaptingą trauką. 

Praėjo gal tiktai vienas dešimtmetis, ir man pavyko perskaityti visus Jūratės Balevičienės uošvio, Margionių kaimo šviesuolio Vaclovo Balevičiaus, dienoraščius. Kiek daug tuose jo kasdieniuose raštuose gyvenimiško gerumo, o kartu ir asmeninio uždarumo, netgi piktumo, ginantis ne nuo savų atėjūnų, o nuo tolimesnių ir agresyvesnių svetimųjų.

Kai kurie sąsiuviniai buvo slepiami žemėje, iškelti tik Atgimimo metais. Kai pirmą kartą pamačiau tuos dienoraščius, pasijutau lyg staiga praturtėjęs lietuvių pasakų herojus: štai išmintis, štai lobis, kurio dar niekas nežino! Pilnas kuparas mokyklinių sąsiuvinių, o tvarkingai surišo juos Vilniaus knygrišykloje Vaclovo Balevičiaus sūnus Kęstutis, žinomas gamtosaugininkas. Susidarė dvylika storų knygų.

Kai kultūros savaitraštis „Dienovidis“ paskelbė šio dienoraščio ištraukas, tuoj pat susidomėjo profesorius Libertas Klimka. Jis iš karto pajuto, kad kai kurie senųjų laikų prisiminimai, ypač vaizdingai aprašytos naktigonės, Vėlinių laužai, Skroblaus arimas žagre, tokiu magišku ritualu stengiantis nutolinti pragaištingą 1937-ųjų sausrą, yra ryškūs ikikrikščioniškojo tikėjimo liudininkai. 

Pamenu, kaip susirūpinęs klausinėjo profesorius: gal tuose sąsiuviniuose rašoma kas nors ir apie žvaigždėtą dangų? Bet tas paslaptingasis kuparas vėl buvo užrakintas. Kodėl? Pirmiausia gal todėl, kad dvi knygos su pokario metų užrašais, galbūt pačiais svarbiausiais, jau buvo dingusios, ir Vaclovas Balevičius negalėjo prisiminti, kaip tai atsitiko… Nebenorėjo bet kam patikėti savo raštų. 

Aš tuo laikotarpiu, pirmaisiais Dzūkijos nacionalinio parko gyvavimo metais, gyvenau Darželių kaime, ne per toli nuo Margionių, tad gaudavau kelioms dienoms tik po vieną dienoraščių knygą ir tokiu būdu gal per mėnesį perskaičiau viską, kas Vaclovo Balevičiaus ranka buvo užrašyta. Kai ką išsirašiau ilgam atminimui. Kai kas buvo išspausdinta ne tik Lietuvos kaimų kultūrai daug dėmesio skyrusiame „Dienovidyje“, bet ir mūsų dzūkiškajame „Šalcinyje“.

Apie dabartinę margioniškio mokytojo dienoraščių būklę žino mūsų Parko etnografė Dalia Blažulionytė. Sunku paaiškinti, kodėl iki šiol neturime geriausioje sostinės leidykloje išleisto Vaclovo Balevičiaus prisiminimų tomelio. Bet juk ir knygos apie Marcinkonių kaimą laukiame jau dvidešimt metų. Gal dabar tas laukimas jau darosi viltingesnis, kai etninės kultūros žurnale „Būdas“ pasirodė labai svarbios Vytauto Paulaičio publikacijos apie šį didžiausią Dzūkijos šilų kaimą. 

Vaclovas Balevičius daug kentėjo nuo anuometinės valdžios, kuri jį, pradinės mokyklos mokytoją, nežinia už ką dažnai vis perkeldavo iš vienos atokiausios mokyklos į kitą, dar atokesnę. Tas nepasitikėjimas prasidėjo nuo to, kai Vaclovas Balevičius savo pirkioje Margionyse atsisakė nukabinti nuo sienos šventuosius paveikslus, nors šito reikalavo Varėnos rajono švietimo skyriaus inspektoriai.

Štai toks atkaklumas, tokia ištikimybė savo tėvų tradicijoms visą gyvenimą lydėjo šį nepaprastą Margionių kaimo šviesuolį. Ir kai jis, mokytojaudamas Krūminiuose, skaitydavo Viktoro Hugo „Vargdienius“, kai rašydavo dienoraštyje, kad kenčia kartu su jais, tos tolimos Prancūzijos tyros širdies varguoliais, ar mes galime tuo netikėti? Ar galime netikėti, kad keliaudamas pėsčiomis iš Margionių į Dubininko pradinę mokyklą jis pakeliui skiepydavo miško obelis? O kaip mistiškai jo aprašyta Vėlinių naktis Margionių kapinėse, kaip jaučiasi, kad toji dvasinė mokytojo Balevičiaus šviesa ateina iš toli, gal net iš tos gelminės kolektyvinės pasąmonės, kurią pirmasis savo sapnuose pajuto šveicarų psichologas Karlas Gustavas Jungas. 

Didžiųjų žmonijos tiesų spinduliai gali sklisti ir iš toli, ir iš arti. Mes nė kiek neabejodami tikime, kad intelektualųjį Vydūną per gyvenimą vedė jo siela, ne protas ir ne jausmai, o siela, bet kai tylus, paprastas Margionių kaimo žmogus, amžiną jam atilsį, šitiek daug sąsiuvinių primargina apie savąjį gyvenimą, bijome įvardinti, kad tai irgi žodžiai iš jo sielos. Tai žodžiai iš nemirtingųjų Lietuvos kaimų dvãsinės amžinybės. O juk tą patį galime pajusti ir Petro Zalansko tautosakos rinktinėje „Čiulba ulba sakalas“, ir Vinco Gaidžio prisiminimuose „Musteikos pasaulis“, ir margioniškio Juozo Gaidžio gyvenimo aprašyme „Sužinojau, kokis gylis“, ir Juozo Averkos ar Ievos Zalanskaitės-Turonienės knygose.

Štai kodėl nepaprastai atsargiai, su gilia atjauta reikia kalbėti apie tai, kaip į senąjį kaimą galėtų būti atnešamas naujesnis kiekvieno žmogaus gyvenimo vertės supratimas, kaip galėtų būti sukurta draugiškesnė, prasmingesnė bendruomenė ir netgi naũjos tradicijos. Truputį gūdu, kai iš toli atvykę regioninių švenčių moderatoriai imasi perdėtai kultūringai organizuoti virvės traukimo, dvipūdžio svarmens kilnojimo ir granatos svaidymo varžybas.

Kitaip atrodo atsargių čiabuvių ir veiklių atėjūnų bendravimas, kai juos sujungia koks nors vieniems ir kitiems įprastas amatas ar didesnis verslas, kai prasideda barteriniai mainai, kurie yra gerokai senesni už pinigus. Kaip esu girdėjęs, gana sėkmingai laikosi naujai ūkininkauti išmokusių, jau gerai Dzūkijoje žinomų sūrininkų Valdo Kavaliausko ir Rasos Ilinauskaitės atvykėliška patirtis Dargužiuose bei Norvydiškėse. 

Vis labiau sendamas ir vis šviesiau apmąstydamas tikruosius Dainavos šalies atradimus, be to, nė kiek nesipykdamas su savo intravertiška prigimtimi, aš kaip niekada stipriai jaučiu, kad tykusis, senasis kaimas, išsaugotas Vinco Krėvės raštuose, išlieka man artimiausia stichija. Senatvė tuo ir svarbi, tuo ir įdomi, kad šiandienõs asmeninius atsitikimus bei visuomeninius reiškinius galima palyginti su tuo, kas dėjosi prieš pusę amžiaus. Todėl dabar jau ir neabejoju, kad net ir būdamas užeivis Dzūkijoje, vienaip ar kitaip privalau užrašyti tai, kas galbūt nepasikartos po dešimties metų. 

Henrikas Gudavičius

Liškiava, 2022 m. liepos 15-oji, Žalgirio mūšio diena

Klausydamas diskusijos dalyvių galvojau, kad ne užaiviai mes, ne užaiviai. Mes tiesiog pėstieji žemės keleiviai, gyvenimo kryžkelėje trumpam prisėdę ant akmens pasiklausyti, kaip auga žolė ant tako, kuriuo ką tik ėjom. Tai, apie ką mes diskutavome, yra ir tapatybės klausimas, ir čia būtų galima kalbėti trijų žvakių šviesoje, skirtinguose kambariuose, kur ant sienų kabančių praeities paveikslų trumpam blyksteli šviesos šešėliai. 

Pirmos žvakės šviesoje išryškėja socialinio lauko veikėjai. Jų dydžiai, požiūris, tariama svarba, vertinimai ir t. t. 

Antros žvakės šviesoje galima bandyti įžvelgti kultūrinį tapatumą. Kas aš esu, kuo būsiu šiame kultūriniame kraštovaizdyje – su iki horizonto stūksančiais miškais, grikių ar rugių laukais, su savo kloniais, žemumomis, gojeliais ir pavieniais ąžuolais, ežerų spindesiu ir čiurlenančiais upeliais. 

Baltarusiai, ieškodami savo istorinės tapatybės, ne tik savinasi mūsų kunigaikščius – Algirdą, Vytautą ir kitus, bet ir bando savintis Čiurlionį. Į jų pretenzijas diskusijoje 2013 m. Minske Lietuvos muziejininkas Osvaldas Daugelis oponentų paklausė: o ką baltarusių kalboje reiškia „Čiurlionis“? Jums tai tik sunkiai tariamų raidžių sąskambis, o lietuvių kalboje Čiurlionis čiurlena. Išties, juk jo ir muzika čiurlena, jo spalvos liejasi, šnabžda, skamba. 

Ir čia mes galime pereiti prie trečios žvakės, kurios šviesa užaiviui labai blanki. Teritorinis tapatumas. Užaiviui tai lyg ryto aušra, kurioje dar negali atskirti spalvų. Tai teritorija, kurios tu visiškai nežinai. Nei šaltinio vardo, nei šulinio gylio, nei kur, į kokią trobą veda štai tas vos įžiūrimas takelis. Ar tave priims, ar sugebėsi čia augti, sodą auginti ir kartu džiaugtis, grožėtis šalia augančiais ir žydinčiais iš kartos į kartą. Iš kartos į kartą. Kaip daugumos mūsų tėvai, kurie sukrito į žemę kaip vaisiai ir pamaitino ją savimi, kad mes galėtume augti… Iš jų mūsų sodai. Iš jų. Iš žemės auga mūsų tapatumas, kurį aprengiame dainomis ir drobėmis.

Ketvirtoji žvakė, žvakutė dega kiekvieno mūsų širdyje. Vienų ji tyli ir rami, šildanti gyvenimą, o kitų šviečia, liejasi per akis, čiurlena žodžiais, žydi darbais. Kaip žemaičio Juozo Apučio, kuris brandžiausius gyvenimo metus praleido Zervynose. Kryždirbio Algio Svirnelio žodžiais: „Labai svarbu, su kokia intonacija sakai tą žodį „užaivys“. Ir labai svarbu neprimesti kaimui savo gyvenimo būdo, taisyklių, nes taip gali ir kaimynų santykius sugriauti. Juozas Aputis nekūrė naujų tradicijų. Nors, kai sodžiuje mirdavo žmogus, jis visada dalyvaudavo laidotuvėse, jei būdavo išvažiavęs į Vilnių, tai pagal galimybę stengdavosi grįžti, bet niekada neidavo į gedulingus pietus. Nuėjo tik pas artimiausius kaimynus.“

Zervyniškis nuo gimimo Algis Svirnelis sutinka, – Juozas Aputis jau buvo tapęs Zervynų kaimo gyvenimo dalimi, jų tapatybės dalimi. Pabandyk iš zervyniškių atimti Aputį. Nepavyks. O ir Gražina Didelytė – Rudnelės kaimo židinio saugotoja, su arbatos puodeliu laukianti Sausio 11-osios žygio dalyvių prie Skroblaus. Vieną šiaurią žiemą tik jos namų langas sodžiuje švietė naktimis. Jos kūrybinio gyvenimo šviesa lyg rentgenas peršvietė Dainavos krašto istorijos klodus. Kaip ir Dainavos krašto metraštininkas žemaitis Henrikas Gudavičius. Gal neužpyks Henrikas, jei pakartosiu kažkur skaitytą mintį, kad jį galima statyti šalia Didžiojo Dzūko – Krėvės. Šiek tiek žemiau, bet šalia… 

Užaivius prie šios žemės pririša jų nugyventi metai ir darbai, ypač vaikai, jei jie į šią žemę suleidžia šaknis. Betgi yra Dainavos krašte Krokšlio kaimas, per ilgus dešimtmečius, per visas okupacijas, kūręs memorialą S. Dariui ir S. Girėnui, puoselėjęs kaimo šventę, kurios ašis – legendinis lakūnų skrydis. Greičiausiai S. Darius ir S. Girėnas nė vardo šio kaimo negirdėjo, bet jų skrydis tapo šio kaimo gyvenimo savastimi, istorijos, identiteto, pasididžiavimo dalimi. Iš kur tai? Nuvažiuokite į S. Girėno muziejų pro Bijotus su Dionizo Poškos Baubliu, Girdiškių bažnyčią su ąžuolo altoriais, pro kresnas žemaitiškas koplytėles ir drūtus kryžius, kurie gal nusileidžia dzūkų kryžių aukštumui ir gracingumui, bet ne šventumui, ir paskaitykite muziejuje S. Dariaus ir S. Girėno manifestą „Mes skrisime į Lietuvą“.