Dainininkė J. Augustinaitė: Dievas man išgelbėjo gyvybę, kodėl turėčiau Jo gėdytis?

Jautrus ir lyriškas kūrinys apie viltį bei kartais nelengvą pasirinkimą gyventi tikėjime keletą metų „pragulėjo stalčiuje“, kol plačiąją auditoriją pasiekė, dalyvaudamas konkurse „Vocation Music Award Lietuva“.

O šio mėnesio pradžioje „Dievo Avinėlis“ išrinktas geriausiu konkurso kūriniu.

Austrijoje gimęs muzikinis konkursas pašaukimo tema „Vocation Music Award“ šiemet buvo pirmąkart surengtas ir mūsų šalyje (daugiau apie šią idėją skaitykite čia). 25 jauni atlikėjai pateikė savo dainas, kurias vertino interneto vartotojai bei komisija – dainininkai Linas Adomaitis, Girmantė Vaitkutė ir Liucija Vaicenavičiūtė bei didžėjus Rimas Šapauskas.

Dešimt geriausių konkurso dainų buvo atliktos gyvai Vilniuje, Miesto laboratorijoje. Būtent ten, rugsėjo 3-iąją įvykus atlikėjų finaliniam koncertui, komisija paskelbė: nugalėtoja – Jorigė Augustinaitė.

Iš pajūrio kilusi dainų autorė ir atlikėja šiuo metu Vilniaus kolegijoje studijuoja muzikinio teatro specialybę, yra trečio kurso studentė. Prieš tai baigė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, kur studijavo džiazo vokalą. Mergina išbandė ir operą, ir džiazą, o paskui nusprendė, kad reikia viską sujungti į viena – ir, kaip ji sako, tada į jos gyvenimą atėjo miuziklas.

„Džiaugiuosi, kad galiu išnaudoti visus savo talentus – profesionaliai šokti, judėti, išbandyti vaidybą. Ir, be abejo, užsiimti muzika, tai yra mano tikslas. Svajoju kurti, dainuoti. Rodyti meilę ir prasmę per muziką. Menu pasitarnauti“, – sako J. Augustinaitė, kurią šokančią ir dainuojančią galime pamatyti prieš du mėnesius pasirodžiusiame šiame vaizdo klipe:

Kaip matau, Jums nesvetimas ne tik džiazas, miuziklas ar kiti žanrai, bet ir popmuzika?

Taip. Tiesiog norisi kelti muzikinį lygį ir studijoje, mokykloje gautas žinias sudėti į savo kūrybą ir į ją įtraukti savo draugus, bendraminčius. Pasižiūrėjus į visą Lietuvos (ar net pasaulio) muzikinę rinką, pasidaro baisu, kad trūksta muzikos, kuri vestų žmones į priekį. Dažnai matome atlikėją, kuris tik rodo: „Aš esu scenoje, žiūrėkit, koks aš super fainas“ – bet nematau muzikos prasmės, dėl ko aš ateinu į koncertą.

Atlikėjas, kūrėjas yra mano sielos, širdies gydytojas. Aš ateinu įsikvėpti, pagyti, kad būčiau suprasta. Ir jeigu koncerte žmogus dainuoja apie, sakykim, keistus dalykus – aš lieku nuvilta. Į koncertą ateinu ne pasižiūrėti į gražias merginas, kurios judina užpakalinę kūno dalį (šypsosi).

„Vocation Music Award“, atrodo, siekia būti konkursu, kuriame skambanti muzika būtų prasminga. Kaip Jums kilo mintis jame dalyvauti su savo giesme „Dievo Avinėlis“?

Šį kūrinį buvau parašiusi pabaigusi 12 klasę. Visą laiką, besimokydama konservatorijoje, nieko nekūriau. Ten mes mokomės apie didžius kūrėjus – Bachą, Mozartą, Šostakovičių, Rachmaninovą. Jų muzika simfoninė, daug gelmės joje… Tu jiems niekaip neprilygsi. Tad supratau, kad man, 17–18 metų merginai, kūryba tegali būti svajonė.

Ir aišku, paauglystė buvo sudėtingas laikotarpis. Daug emocijų, daug išbandymų, gyvenimo klausimų, ar einu ta linkme, kaip susigaudyti, nes pamažu ateina suaugusiojo gyvenimas.

12 klasėje, pasibaigus egzaminams ir užvėrus duris, pasilikau viena klasėje prie fortepijono – ir kūrinys išsiliejo iš manęs. Atrodo, kad reikėjo paleisti, kas buvo sena, ir pasikviesti tai, kas nauja.

Paauglystės metais, kai mano buvo 16-a ar 17-a, aš įtikėjau. Vieną dieną Klaipėdoje atėjau į Miesto Bažnyčią, protestantų bendruomenę, ir didelį įspūdį padarė šlovinimo muzika. Tai buvo beprotiškai gražu, nieko panašaus gyvenime nebuvau girdėjusi. Supratau, kad yra Dievas, Jam rūpi žmogus, kurį sukūrė – ir kad esu Jo rankose.

Gal prisimenate, kaip konkrečiai tai įvyko? Kaip supratote, kad yra Dievas, apie kurį kalbate?

Nuo vaikystės jutau, kad Kažkas yra daugiau. Įtaką padarė tėvai – sekmadieniais nevaikščiojom į bažnyčią, bet niekas nesakė, kad Dievo nėra. Mano tėvams buvo įdomios religinės temos, tik dėl kažkokių priežasčių nuo to laikėmės atokiau.

Aišku, Bažnyčia dažnai būna puolama ir turi atlaikyti įvairių sunkumų. Tai yra žmonių bendruomenė, visi klystantys, tad logiška, kad viskas nebus tobula. Dažnai yra lūkestis, kad dvasinėje bendruomenėje visi turi būti visada šventi.

Ieškoti Dievo man niekas nedraudė, gal net šiek tiek pastūmėjo. Prisimenu tikybos pamokas, kai mums išdalino Naująjį Testamentą. Darydavau tokius „burtus“, man būdavo labai įdomu – sugalvoju klausimą savo bendraklasiui, tada atsiverčiu Bibliją ir skaitau tartum atsakymą… ir labai dažnai atitikdavo. Galvoju, oho, kokia stebuklinga knyga (šypsosi)! Bet Biblija yra išminties šaltinis, joje visada rasi atsakymą.

Pamenu, mane net buvo išsiuntę į tikybos olimpiadą, nors net nebuvau perskaičiusi Šventojo Rašto. Man tiesiog visa tai buvo įdomu. Turėjau gerą tikybos mokytoją, jis vaikams labai paprastai aiškino dalykus.

Pamažu viskas vystėsi, kol, atrodo, 10 klasėje Miesto Bažnyčia organizavo Pasaulinę lyderystės konferenciją. Jie pasikvietė konservatorijos chorą kartu dainuoti. Mes atvykome į tą salę, dainavom, repetavom – ir išgirdau jų giesmes. Jos buvo tokio beprotiško grožio, kad net nemoku paaiškinti. Man „susijungė“ viskas – ir tekstas, ir muzika, ir žmonės, kurie ją profesionaliai atliko. Buvo kosmosas. Labai sujaudino širdį. Pravirkau, nes mane labai palietė.

Po lyderystės konferencijos supratau, kad noriu pamatyti, kaip viskas vyksta Miesto Bažnyčioje, ir ten nuėjau. Nustebau, kad visi buvo labai malonūs. Apie protestantizmą kol kas Lietuvoje žinoma labai mažai, man buvo didelis įspūdis. Pirmąkart pamačiau krikščionį odinėmis kelnėmis, merginas neriebaluotais plaukais, o garbanomis… Atėjus į bažnyčią, žmonės man paduoda kavos ir sausainių, klausia, kaip mano diena. Aš negalvojau, kad tokie dalykai egzistuoja.

Įsivaizdavau, kad į bažnyčią ateini, žegnojiesi, klaupiesi, seki keista tvarka, kurios man niekas nepaaiškino, mušiesi į krūtinę sakydamas: „Esu kaltas“, nors nesuprantu, dėl ko esu kalta. Čia sudėtingi dalykai, kuriuos reikėtų paaiškinti pamažu. O protestantizme viskas buvo „nuimta“ – mes sėdime salėje ant kėdžių, ne ant klauptų, pastatytas projektorius… Supratau, kad Bažnyčia nėra pastatas – tai yra bendruomenė.

Pradžioje minėjote, kad turite muzikinių svajonių ir ambicijų – bet kartu norite kad Jūsų kūryba būtų prasminga, vestų į gėrį. Įsivaizduoju, jei viskas bus gerai ir išgarsėsit, turbūt nesigėdysit savo tikėjimo, jį viešai liudysite.

Yra žmonių, kurie, net jei yra giliai tikintys, šiek tiek privengia apie tai garsiai kalbėti – nes gal baiminasi, kad tai „atbaidys“ dalį gerbėjų, nebus tokie populiarūs. Tai turbūt aktualu muzikos ar pramogų pasaulyje.

Aš neįsivaizduoju, kaip galima gėdytis tikėjimo, kuris man išgelbėjo gyvybę. Tiesą sakant, aš buvau ant mirties slenksčio. Nebenorėjau gyventi, galvojau, kad po šitos dienos kitos jau nebebus. Ir taip 24 valandas per parą. Ir, kai ateina toks didžiulis dalykas į tavo gyvenimą, aš nežinau, kaip galima tuo nesidalinti.

Nereikia žmonėms trankyti Biblija per galvas ir rėkauti: „Pasižiūrėk, tu esi toks ir anoks! Dievas yra geras, o tu esi toks blogas.“ Tikrai ne. Kiekvienas yra savo kelionėje, pats atranda. Tiesiog vieniems tinkamas laikas ateina anksčiau, kitiems – vėliau. Ir tikrai nesuprantu, kodėl turėčiau tylėti apie tai, kas man išgelbėjo gyvybę.

Tikrai nereikia būti netolerantiškiems, piktiems ir užsidariusiems. Ar vengti viešo kalbėjimo, bijant, kad tave nuteis. Tiesiog reikia tvirtai laikytis savo tiesos. Toks yra mano gyvenimas, toks yra mano liudijimas. Aš jau nepakeisiu to, kas įrašyta mano knygoje. Tai jau yra įvykę.

Tai nereiškia, kad man nekyla klausimų ar kažkokių abejonių. Viskas vyksta per patyrimą. Tokia yra gyvenimo tėkmė.

R. Šapauskas: „Tai buvo kažkas originalesnio“

Be J. Augustinaitės, „Vocation Music Award Lietuva“ konkurse apdovanoti ir kiti du atlikėjai. 2-ąją vietą užėmė Martynas Jokšas su daina „Turime akis ir nematom“, 3-iąją – Jokūbas Juškevičius su daina „Žydėk“.

Vienas iš muzikinio konkurso komisijos narių Rimas Šapauskas pasakoja, kad kiekvienas šios komisijos narys dar atskirai siuntė savo balus organizatoriams, ir tada jau buvo susumuoti rezultatai. „Kalbant pagal pradinukų sistemą, kurioje yra vertinimai nuo „labai blogai“ iki „puikiai“, Jorigę įvertinau „gerai“, – sako pašnekovas. Paklaustas, kodėl, jo manymu, nugalėtoja tapo būtent ši atlikėja, R. Šapauskas atkreipia dėmesį į jos profesionalumą: „Tai buvo kažkas originalesnio. Kitas dalykas – gyvo atlikimo (finaliniame koncerte) metu ji pasirodė nuostabiai – ir pasirengimas, ir sceninis kostiumas, ir elgsena ant scenos. Matėsi, kad ji yra profesionaliausia atlikėja iš visų dalyvių. Galima sakyti, koncerto metu ji savo balą mano akyse pasikėlė iki „puikiai“. Jau pateiktoje vaizdo medžiagoje atkreipiau dėmesį, bet, kai pamačiau visą vaizdą, supratau, kad Jorigė daugiausia investavo į viską.“

Kalbėdamas apie patį konkursą, komisijos narys tikisi, kad ateityje jis bus dar įdomesnis ir profesionalesnis.

„Aš tikėjausi įvairesnio spektro atlikėjų – pavyzdžiui, elektroninės ar instrumentinės muzikos. Viskas suvokiama gana paprastai: jeigu kažkas yra apie tikėjimą, tai reikia šlovinti arba kažką labai „gilaus“ sukurti.

Manau, kad šis konkursas gali būti erdvė tiems kompozitoriams, kurie kai kuriuos savo kūrinius „deda į stalčių“ – nes žino, kad tai ne popsas, kad tos dainos sunkiai „paeis“. Bet konkurso metu galima iškelti kokį nors šedevrą, kuris dėl popso taisyklių „nepralįstų“, bet dėl konkurso apie jį sužinotų daugiau žmonių.

Manau, kad, rengiantis kitų metų konkursui, reikėtų skambinti asmeniškai įvairiems prodiuseriams ir klausti, ar atlikėjai nenorėtų dalyvauti tokiame konkurse –  kuriame apima tikrasis įkvėpimas, kur žinai, kad kitu atveju tavo kūrinys gal feisbuke, jutube ar instagrame paklystų ir niekas apie jį nesužinotų“, – sako R. Šapauskas.