Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Dainininkų pokalbis: trylika klausimų Giedrei Kaukaitei

Portretas.
Operos solistė Giedrė Kaukaitė. A. Rakausko nuotrauka

Giedrius Prunskus yra Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas

Gerbiamoji Giedre, jau ne kartą savo gerbėjus kvietėte į susitikimus, kurių metu rodomas LRT TV sukurtas dokumentinis filmas apie Jūsų kūrybinį kelią. Filmas, kurio scenarijaus autorė – Ugnė Dalinkevičiūtė, o režisierius – Marius Siparis, vadinasi „Aš žinau tą Smoką“. Mane, nesuvokiantį žemaitiškos šnektos subtilybių, šis pavadinimas kreipia literatūrinių asociacijų pusėn. Kas norėta pasakyti šiuo pavadinimu?

Išvertus į bendrinę kalbą, pavadinimas reikštų „Aš žinau tą skonį“. Tarmiškasis „smokas“ autoriams atrodo talpesnis, tarsi savaime – pradedamas didžiąja raide. Iš pradžių toks pavadinimas trikdė, atrodė manieringas, bet ilgainiui jį prisijaukinau kaip brangų komplimentą, nes pažinti skonį ir rinktis prioritetus nėra vien privilegija: pasirinkimą privalai pateisinti. Filmas yra būtent apie gyvenimo kelio pasirinkimą.

Susitinkate su publika tebesitęsiant COVID-19 pandemijai. Kaip reagavote į karantiną? Kokias mintis Jums žadina ši situacija?

Pats žodis „karantinas“ kildinamas nuo itališko „quaranta“ („keturiasdešimt“). Jau seniausiais laikais tiek dienų būdavo skiriama ligų stabdymui, pasninkui, gedului. Senajame Testamente minima 40 metų trukusi Mozės vedamos tautos kelionė į Pažadėtąją žemę. Visais atvejais – tai svarbūs atsiribojimai nuo įprastos veiklos, tikintis kardinalaus atsinaujinimo. Stabtelėjimas nuo bėgimo, kaupimo, vartojimo ir tauškėjimo atrodo pozityviai, nes skatina susikaupus permąstyti vertybes.

Sulaukiau netikėtai jautrių skambučių, siūlančių pagalbą. Atsinaujino bendruomeniškumo jausmas. Turiu džiaugtis, kad kol kas pavyko nesusirgti ir neteko laidoti artimųjų. Savo ruožtu stebina perdėti aikčiojimai dėl apribojimų, apšaukiant situaciją absurdu, siurrealizmu ir dar kitais žodeliais, tarsi nebūtų buvę karų, trėmimų, bado, ilgamečio sovietų dvasinio karantino, žalojusio tautos sąmonę pusšimtį metų.

Filharmonijoje ant scenos dainuoja.
Operos solistė Giedrė Kaukaitė 100-ajame koncerte 1979 m. Algimanto Žižiūno nuotrauka

Septintąjį, aštuntąjį ir iš dalies devintąjį XX a. dešimtmetį Jums rašė iškiliausi lietuvių kompozitoriai: Eduardas Balsys, Julius Juzeliūnas, Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Osvaldas Balakauskas, Vytautas Barkauskas, Vytautas Jurgutis, Jurgis Juozapaitis ir kiti. Tai buvo dainos, stambios formos kūriniai: kantatos, oratorijos, vokaliniai ciklai, net – operos. Esate laikoma naujo interpretacinio stiliaus kūrėja, populiarinusi tautinę muziką ne tik Lietuvoje, bet ir prestižinėse buvusių sąjunginių respublikų salėse, daugelyje užsienio kraštų: Norvegijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kodėl šiuolaikinė lietuviška muzika Jums tapo svarbiu atspirties tašku?

Glaudus ryšis su šiuolaikine lietuvių autorių kūryba tarsi nulemtas, nes jo neplanavau: kiekvienas jaunas dainininkas svajoja būti „labai itališkas“. Pažintis su F. Bajoro muzika – lyg Dievo pirštas, užkabinęs prigimties gyslą. Iš visų dainuotų autorių artimiausi liko tie, kurių muzika neatsiejama nuo tautos šaknų. Tai: F. Bajoras, B. Kutavičius, Algirdas Martinaitis, Justinas Bašinskas, iš dalies – Algimantas Bražinskas ir Juozas Nabažas. Juos padainavusi naujai išgirdau ir klasikus: Stasį Šimkų, Juozą Gruodį, Balį Dvarioną. Tautos išmintis ryškiausiai užkoduota tautosakoje ir mitologijoje, tad išsišifravę simbolius ir prisilietę prie tautos kultūros ištakų kaskart atnaujiname ryšį su gimtinės syvais, jaučiamės tautos kamieno dalimi. Tai stiprina.

Nepamirštamos buvo B. Kutavičiaus „Paskutinių pagonių apeigų“, A. Martinaičio „Giesmės ateičiai“, F. Bajoro „Karo dainų“ ciklo premjeros, kaip brangi susitelkimo galimybė, jaučiant, kad jungiamės prie tautos išlikimo idėjos. Tai – pilietiškumo klausimas.

Teigiate Eldoradą atradusi Žemaitijoje – Prūsalių kaime. Ar pavyko Jums tą aukso kraštą atrasti muzikos pasaulyje?

Žemaitija ir Prūsaliai – mano gimtinė. Vaikystėn ir jaunystėn gręžiamės ilgėdamiesi darnos, kai „viskas buvo tvarkoje“. Ištikus netikėtumams griebiamės filosofijos. Kartais pakanka išgirsti „viskas praeina“ ir iškart pasidaro lengviau. Muzikos klausymas man – lyg pokalbiai su artimais bičiuliais, suokalbininkais. Jie – įvairūs, kaip ir galimų pokalbių temos: meditacijos su Johannu Sebastianu Bachu, nostalgiškas buvimas su Piotru Čaikovskiu, melancholiškasis su Frédéricu Chopinu ar stiprinantis panirimas į stulbinamai tirštą Antono Brucknerio muzikos garsų srautą.

Neseniai klausydamasi Gustavo Mahlerio Trečiosios simfonijos finalo pagalvojau: „Didžioji Rojaus muzika!“. Kita vertus, Ferenzo Lizsto transkribuota ir Katios Buniatišvili skambinama tyli Franzo Schuberto serenada – taip pat. O ką jau kalbėti apie autentišką liaudies dainą.

„Kaukaitė dainavo liaudies dainas, lyg į karą eidama“ – rašė muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė. Ką Jums, akademinį išsilavinimą turinčiai solistei, stažavusiaisi „La Scaloje“, reiškia autentiška liaudies daina?

Akademinis išsilavinimas niekaip neužblokavo prigimties. Nuo mažumės žemaičių dainas girdėjau namie, jas dainavo močiutė. Su bočiumi prie krosnies šokdavome „Noriu miego, saldaus miego“. Ir žemaitiškai tebemoku šnekėti taip švariai, kad niekas ir neįtartų, jog moku bendrinę lietuvių kalbą. Mano karta gyveno ilgamečio dvasinio karantino sąlygomis, mes branginome kiekvieną galimybę užuominomis kartoti sau, o kartu – pranešti pasauliui, kad tebesame ir norime išlikti.

Nepamirštamos buvo B. Kutavičiaus „Paskutinių pagonių apeigų“, A. Martinaičio „Giesmės ateičiai“, F. Bajoro „Karo dainų“ ciklo premjeros, kaip brangi susitelkimo galimybė, jaučiant, kad jungiamės prie tautos išlikimo idėjos. Tai – pilietiškumo klausimas.

F. Bajoras, kalbėdamas apie lietuvių kamerinės vokalinės muzikos žydėjimą, Jūsų laiką pavadino „Kaukaitės epocha“. Legendos byloja, kad šis autorius ypač reiklus atlikėjui. Kaip pavyko taip organiškai susilieti su F. Bajoro kūryba, kur jūsų dueto sėkmės paslaptis?

Mudu abu – perfekcionistai. Įrašinėjant „Kalendorinių dainų“ ciklą septynis finalinius žodžius perrašinėjau 14 kartų! Ir žinau, kad nepasiekiau, ko norėjau. Mūsų folklore apstu neužrašomų subtilybių: trapus, gal tik nujaučiamas virptelėjimas tarp dviejų raidžių dažnai yra toji didžioji tiesa. Susitaikant su tuo, kad idealas – nepasiekiamas, vertinga puoselėti siekiamybę.

Filharmonijoje ant scenos dainuoja.
Giedrės Kaukaitės koncertas kūrybinės veiklos 20-mečiui 1987 m. Algimanto Žižiūno nuotrauka

Aktyviosios kūrybos laikotarpiu scenoje buvote su gausybe iškilių pianistų, vargonininkų, kamerinės muzikos ansamblių. Kur slypi raktas į ansamblinio muzikavimo sėkmę?

O, ši tema – lyg daina be galo. Legendinis pianistas Chaimas Potašinskas apie partnerystę sakė taip: „Akompaniatoriumi negalima tapti, juo reikia gimti. Tai – paslaptingiausia profesija. Scenoje jis turi būti lygiateisis ir lygiavertis, o kasdienybėje – patarėjas, vadovas ir globėjas. Žodžiu, magas ir tarnas vienu metu.“ Aš nebuvau prisirišusi prie vieno kurio nors pianisto: su Gražina Ručyte mus sieja F. Bajoro kūryba ir ilgametė asmeninė bičiulystė, Vytautas Korys ypač išradingai, naujoviškai akompanavo lietuvių klasiką, Eugenijus Ginis aristokratišku lygmeniu interpretavo rusų romantikus, Povilas Stravinskas ispanų dainų pritarimus skambino su sprogdinančia aistra ir stulbinama savitvarda, Juliaus Andrejevo klavesinas piešė lanksčią baroko muzikos trajektoriją.

Daug kūrybingų akimirkų prabėgo greta Gyčio Trinkūno, Sonatos Bielionytės, Rasos Jakutytės, Povilo Jaramino, Arūno Staškaus. Daug ko išmoko dirigentas, jei jis – pastatymo šeimininkas. Didžioji mano akademija – ilgametė bendrystė su vargonininku Leopoldu Digriu, dirigentais Jonu Aleksa, Juozu Domarku bei Sauliumi Sondeckiu, režisiere Vlada Mikštaite.

Kinta personažo būsenos, bet ne jo vidinis „aš“. Atlikėjas išlieka tikriniu to vakaro personažo vardu! Sutikite, kad atliekama muzika, eilės ir jų interpretacija yra menas, kaip, beje, ir scena – architektūros ir dizaino meno apraiškos. Tad argi atlikėjo, pagrindinio šios visumos veikėjo drabužis neturėtų būti dailininko meno kūrinys?

Muzikologė Jūratė Katinaitė Jus tituluoja ryškiausia Lietuvos kamerinės vokalinės muzikos atlikėja. Jūs – net šešių Lietuvos televizijoje sukurtų muzikinių filmų herojė. Lietuvos muzikologai vienbalsiai teigia Jūsų koncertus buvus teatriškais vokalinio meno spektakliais, kurių idėja ir teminė vienovė bei aiškus siužetinis pagrindas sąlygojo dramaturginę liniją: pradžią, plėtojimą, kulminaciją ir pabaigą, negana to, dažnas Jūsų koncertas turėjo programinį pavadinimą. Kiek toks vyksmas būdavo planuotas, kiek susidėliodavo savaime?

Kalbate apie stambios formos vyksmą? Jis nesirutulioja savaime – jį reikia kantriai kurti. Turėjo įtakos dešimtmetis kurtų pagrindinių vaidmenų operoje, Georgo Friedricho Händelio, Josepho Haydno, Mauriceo Duruflé oratorijų atlikimas bei darbai televizijoje, kai svarbu buvo dramaturginėn visumon susieti veikalo pavadinimą, temą, siužetą ir personažo charakteristiką. Lygia greta žengė šiuolaikiniai lietuvių kompozitorių stambios formos kūriniai – oratorijos, kantatos, ciklai, turėję aiškias idėjas ir temas, kai reikėjo kurti jų dar niekam negirdėtą, pavyzdžio neturintį skambėjimą. Toks „ilgai grojantis“ mąstymas išmokė paskiras dainas jungti darnion visumon, tarsi sudarant naujus ciklus. Manau, kad tokia nuostata įgalina pasakyti daugiau.

Pabrėžiamas išskirtinis Jūsų scenos įvaizdis. Išties aktyviosios kūrybinės veiklos metais tapote tikra stiliaus ikona. Kaip manote, kuo dainininkui svarbus scenos įvaizdis, rūbas ar aksesuarai? Juk koncertų scenoje personažas kinta sulig kiekvienu nauju kūriniu.

Kinta personažo būsenos, bet ne jo vidinis „aš“. Atlikėjas išlieka tikriniu to vakaro personažo vardu! Sutikite, kad atliekama muzika, eilės ir jų interpretacija yra menas, kaip, beje, ir scena – architektūros ir dizaino meno apraiškos. Tad argi atlikėjo, pagrindinio šios visumos veikėjo drabužis neturėtų būti dailininko meno kūrinys? Besirengiant G. Mahlerio IV simfonijos atlikimui, dailininkė Filomena Linčiūtė mano rūbui sunaudojo 15 metrų žydro šilko, vadinamo ekselsijoru, ir nupynė puošnią sidabro spalvos orchidėjų girliandą. Reikėjo drąsos „atlaikyti“ tokį rūbą. Įprasta, kad vyrai atlikėjai dėvi smokingą ar koncertinį kostiumą (frakai scenoje tapo nebepaklausūs po to, kai juos ėmė dėvėti restoranų padavėjai ir kelneriai). Tad sceninio drabužio pasirinkimas labiau liečia moteris. Puošimasis kokteiliniu drabužiu demonstruojant save (o gal tik kūną?) man asmeniškai – be galo keistas.

Portretas.
Operos solistė Giedrė Kaukaitė po 35-mečio sceninės ir 25-mečio pedagoginės veiklos minėjimo Vilniaus rotušėje 2002 m. Asmenio archyvo nuotrauka

Šiemet švenčiate savo unikalaus leidinio – lietuviškos vokalinės muzikos kompaktinių plokštelių rinkinio, teisėtai vadinamo antologija, dešimtmetį. Leidinio pristatymo metu nuskambėjo improvizuotas Giedrės Kaukaitės ir Juozo Domarko duetas. Ar dažnai scenoje pasiduodavote spontaniškumo bangai? Kuo gebėjimas improvizuoti gali pasitarnauti akademinės muzikos atlikėjui?

Manau, kad improvizavimas – tai žaidimas šimtais išmėgintų variantų. Įkvėpimas – brangus atsitiktinumas, jo nenumatysi, jis ištinka pats. Įkvėpimą patyręs, jo ilgėsiesi kaip stebuklo. Ir niekad nepakartosi – dievišką akimirką padiktuoja kažkas už tave didesnis. Įkvėpimu nevalia kliautis. Kad toji nepaaiškinama spontaniškumo galia aplankytų, turi nuveikti labai kruopštų, fundamentalų darbą, kad kūrinio tekste jaustumeisi „kaip namie“.

Giedrės Kaukaitės kamerinio dainavimo klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė daugiau kaip 100 dainininkų, man puikiai pažįstamų kolegų. Kokios pedagogo savybės lemia sėkmę?

Pedagogo ir studento darbas klasėje – lyg dvigubas solinis koncertas. Svarbiausia – abipusis pasitikėjimas. Jei pedagogas neturi autoriteto – nieko nebus. Kartą vienas mano klasės studentas išsigando rečiau atliekamo romanso: „Oi, šito tai neišmoksiu.“ Pasirodo, jam buvo įteigta, kad jis negabus. Azarto pagauta pasiūliau lažybas, kad baigiantis pamokai jis kūrinį mokės. Ėmėme mokytis, kaip pati mokyčiausi: po taktą, po du, jungėme pakartodami. Ir tikrai pamokai baigiantis jis visą romansą padainavo be klaidų. Po sėkmingo egzamino tas studentas man atnešė didelę puokštę baltų rožių. Negaliu jų pamiršti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Grįžkime į Žemaitiją. Viename pokalbyje prasitarėte, kad Babrungas – nebe tas kaip anksčiau. Kadaise vanduo buvęs skaidrus, rankomis jame gaudėte žuveles, o dabar – vanduo drumstas. Nuo to pokalbio jau nemažai vandens nutekėjo. Galbūt situacija pasikeitė ir pasaulis tampa šviesesnis?

Sakoma, kad istorija vystosi spiralės principu. Anuomet gyvendami dvasinės nelaisvės metais, buvome suspausti ir svarbiausiu tikslu laikėme išsilaisvinimą. Atkūrus Nepriklausomybę, demokratijos vyksmų potvyniai ir atoslūgiai keičiasi ne tik dažniau, bet ir platesniais diapazonais. Mažiau įsipareigodami „ar taip“, „ar anaip“, leidžiame sau „visaip“ ir jei tas „visaip“ kam nors panašus į anarchiją, dažnai nuskamba formulė „tai jo problema“. Tapo sunku susigaudyti festivalių ir fondų jūroje, „žvaigždžių“ ir „primadonų“ minioje, tikrų ir apsišaukėliškų knygų, spektaklių, filmų pristatymų mugėje. Sunku atskirti, ką stimuliuoja kūryba, o kuo manipuliuoja verslas ir reklama, kai spekuliatyviai išprievartaujamos net patriotinės temos. Džiaugiuosi jausdama rimtas pastangas perkainojant vertybes, atsiribojant nuo eterio triukšmo ir tuščios informacijos srauto, nuo furnitūrinės muzikos ir netikrų apsikabinimų – nuo popsinės intonacijos plačiąja prasme. Sveikinu naują šūkį „mažiau yra daugiau“. Tokiam vyksmui karantino moralinė pamoka – žiauri, bet teisinga.

Gerbiama Giedre, pokalbio pabaigai noriu paklausti, kuo užimtos Jūsų dienos, atsitraukus nuo aktyvios sceninės ir pedagoginės veiklos?

Neužsidariau namie, su „Smoku“ apkeliavau daugelį Lietuvos miestų. Seku kultūrinį gyvenimą, kartais komentuoju kultūrinius įvykius „Septyniose meno dienose“, „Šiaurės Atėnuose“, „Bernardinuose“. Neslėpdama didžiuojuosi, kad didelį pluoštą ištraukų „Iš Užrašų“ atspausdino „Literatūra ir menas“, esu nuolatinė šio žurnalo autorė. Perkratant atmintį raštu, įdomu pačiai svarstyti, kaip klojosi gyvenimo kelias, jo vingiai, takai ir takeliai. Džiaugiuosi, kad gyventas laikas sutapo su šeštojo, septintojo, aštuntojo ir iš dalies devintojo dešimtmečių tautos sąmoningumo proveržiu, su mūsų iškiliųjų rašytojų ir dramaturgų, režisierių veikla, su man artimų kompozitorių patriotiška kūryba, džiaugiuosi, kad dalyvavau toje prasmingoje veikloje.

Dėkoju Jums už pokalbį. Linkiu Jums ir toliau gyventi kūrybinėje dvasioje bei dalintis neįkainojama patirtimi.