Danelės Vidutis gyvenimas, paskirtas senelių ir tėvų gimtinei

Gerbiamoji Danele, papasakokite apie save. Žinome, kad esate gimusi Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Gimiau Ričmonde (Virdžinijos valstija) gydytojos Danutės Širvydaitės ir psichologo Vytauto Bieliausko šeimoje. Mano tėvai į JAV atvyko 1949 metais ir, žinoma, bendravo su lietuvių šeimomis. Arčiausiai nuo mūsų miesto buvo Vašingtonas, o kai persikraustėme į Sinsinatį (Ohajo valstija), artimiausia parapija buvo Deitone. Man neteko lankyti nei lietuvių šeštadieninės mokyklos, nei būti vasaros stovyklose, bet namuose kalbėjome tik lietuviškai, nes močiutė atsisakė mokytis anglų kalbos. Oficialiai lietuvių kalbos pradėjau mokytis Indianos universitete su Elena Bradūnaite. Neišdildomą įspūdį man paliko per „arbatėles“ mūsų namuose vykusios lietuvių politinės diskusijos. Iki šiol atmintyje išliko mano vaikystės vakarais namuose dainuotos lietuviškos dainos. 

1963-iaisiais, kai buvau vienuolikos, kartu su kitais trimis vaikais iš Sinsinačio „Tarptautinio vaikų vasaros kaimelio“ (angl. „Children’s International Summer Village“) buvau atrinkta atstovauti Jungtinėms Valstijoms tarptautinėje stovykloje Kristiansandijoje, Norvegijoje. Ten man labai patiko – gamta buvo kaip Lietuvoje. Taip pat labai patiko bendrauti su vaikais iš Italijos, Japonijos, Egipto: plėtėsi mano akiratis, suvokiau tarptautinių santykių prasmę. 

Kokios mintys, kokie planai sukosi galvoje, kai žvelgėte į ateitį?

Tėvai mums nedraudė domėtis amerikietiška kultūra, nors jiems buvo svetimi Elvio Presley’o kreipiniai, kryžių deginimas juodaodžių rajonuose. Prisimenu, kai buvau šešerių, tėvai man nupirko Paulo Anka plokštelę „Diana“, labai tuo džiaugiausi. Būdama paauglė, mielai klausiausi populiarių „folk“ dainininkų. 

Augau labai religinga, pareiginga ir jautri. Greitai apsiverkdavau – tik žiūrėk, ir vėl upeliai teka… Užjaučiau nuskriaustuosius. Sinsinatyje baigiau mergaičių katalikių mokyklą. Dėl labai uždaro auklėjimo buvau taip įsibaiminusi viešo pasaulio, kad prašymus studijuoti pateikiau vien į katalikiškus universitetus. Vis dėlto aiškiai suvokiau, kad nenoriu likti namuose, man reikėjo laisvės. 

Lemtingais, neramiais 1969–1970 m. studijavau Lojolos universitete Čikagoje, anglų literatūros bakalauro laipsnį įgijau Ksaviero universitete Sinsinatyje. Galėjau mokyti vidurinėje mokykloje. Tuo metu mane domino daugybė temų: ir moterų lygybė, ir Vietnamo karas, ir riaušės miestuose. Žavėjausi tamsiaodžiais, žydais ir visais, kas turėjo aiškius tikslus ir kovojo už savo teises. Galvojau, kad galbūt ir lietuviams prireiks pagalbos.

Koks buvo jūsų kelias į Lietuvių bendruomenę? 

Baigusi universitetą ir 1973 metais aplankiusi sovietinę Lietuvą, užmezgiau ryšius su lietuviais. Po Helsinkio sutarties buvo galima jaustis saugesniems siekiant nepriklausomybės, savo gyvenime įtvirtinti lietuvių kalbą. Tuomet nutariau išmokti rusiškai, tad Indianos universitete įgijau magistro laipsnį. Šios studijos tapo mano įdomios karjeros pagrindu Vašingtone – 12 metų dirbau Fulbrighto ir Nacionalinės mokslų akademijos mainų programose. Mano dispozicijoje buvo Sovietų Sąjunga (joje kasmet lankėsi bent vienas lietuvis), Rytų Vokietija, Rumunija ir Lenkija. 

Prisimenu, kaip nuo 1978-ųjų JAV valdžios būstinėje – Kapitolijuje, Vašingtone – drauge su kitais lietuviais teko dalyvauti priėmimuose, kalbinti svečius, pristatyti jiems Lietuvą ir Baltijos šalis, pasakoti apie mūsų kovą už laisvę. Bendradarbiaudama su Viktoru Naku, Asta Banionyte, vis labiau pradėjau vertinti lietuvių bendruomenę. 

Tačiau manau, kad meilę Lietuvai, pareigos jausmą ir užsispyrimą paveldėjau iš tėčio. Jam buvo labai svarbus lietuvių noras išlaikyti savo tapatybę, kalbą, kultūrą. Jis visada rėmė ir palaikė lietuvišką Bažnyčią bei disidentus, gyveno Lietuvos nepriklausomybės laukimu. 1988 m., kai buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas, tėvas vyko į Lietuvą susitikti su Sąjūdžio atstovais ir kovotojais, taip pat – į Vašingtoną tartis su ponu Stasiu Lozoraičiu, Algimantu Gurecku.  

1991 metų vasarą pasisiūliau dirbti Lietuvos atstovybėje Vašingtone kartu su laikinai einančiu pareigas, vėliau – ambasadoriumi S. Lozoraičiu. Tuo metu tai buvo idealus Lietuvos atstovas, jis pasauliui angliškai ir kitomis kalbomis galėjo išdėstyti Lietuvos problemas, nebijojo spausti JAV laikytis pagarbos demokratijai ir nepriklausomybei. Atstovaudamas Lietuvai S. Lozoraitis iškėlė ir sustiprino Lietuvos įvaizdį, reikalavo visavertės pagarbos ir paramos šaliai, kovojančiai už nepriklausomybę. 

Kaip šeimos nariai reaguoja į jūsų visuomeninius darbus? Ar jiems artima lietuviška tapatybė?

Džiaugiuosi, kad dalyvaudama visuomeninėje veikloje pažinau daug įdomių, šviesių žmonių. Tačiau pasaulis „apsivertė“: Lietuva tapo laisva, man gimė sūnus, o netrukus – ir dukra. Radau pelningesnį sekretorės darbą advokatų bendrovėje, joje dirbu iki šiol. Man pasisekė, kad vaikus teko auginti tuo „auksiniu“ laikotarpiu – po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, kai daug jaunų lietuvių galėjo gauti JAV vizas net metams. Taip mano vaikams atsirado galimybė turėti bent dešimt nuostabių auklių lietuvaičių. Lietuvoje jos nebuvo itin vertinamos, o atvykusios į JAV įgavo drąsos, suprato savo vertę. Daugelis jų čia sukūrė šeimas. 

Kai dukra Nida dar buvo kūdikis, ji ne kartą miegojo ambasadoje, kol sūnus Mantas netoliese lankė Montessori mokyklą. Nuo pat mažens kartu su mūsų lietuvių draugų vaikais jie ėjo protestuoti prie Sovietų Sąjungos ambasados, prie Baltųjų rūmų, Kapitolijaus pastato… Jiems tai buvo įprasta, kaip ir lankyti šeštadieninę lituanistinę mokyklą. Kai dvejus metus gyvenome San Diego, buvo įprasta beveik tris valandas pirmyn ir atgal važiuoti į Los Andželo šeštadieninę lietuvių mokyklą. Tarp mūsų draugų buvo šeimos, kurioms lietuvių kalbos išsaugojimas buvo labai svarbus, tad drauge su jais įsitraukėme į ateitininkų judėjimą. Vasaras leidome Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos vienuolijos „Neringos“ stovykloje Vermonte. Vaikai lankė „Dainavos“ jaunučių ir moksleivių stovyklą Mičigane, tikėjo, kad vyksta į mažąją Lietuvą, į Amerikos Lietuvą. Mano dukrai Nidai „Dainava“ – iki šiol mieliausia vieta pasaulyje. 

2000 metais Mantą ir Nidą pirmą kartą vežiausi į Lietuvą, kad galėčiau supažindinti su gimtine ir giminaičiais. Kai buvo penkiolikos, dukra dirbo organizacijoje „Vaiko vartai į mokslą“ Marijampolėje. Sūnus Lietuvą antrą kartą aplankė jau suaugęs, prieš tai niekam net nepranešęs. 

Kas įdomaus, svarbaus šiandien vyksta jūsų bendruomenėje? Ko, jūsų nuomone, šiandien labiausiai reikia išeivijoje gyvenantiems lietuviams?

Pati JAV LB, kaip institucija išeivijoje, yra vertinga, nuostabi. Gerbiu ir labai vertinu mūsų bendruomenės narius, kandidatuojančius į Tarybą ir aktyviai dalyvaujančius jos veikloje. Tokie metiniai susibūrimai yra neapsakomai svarbūs. Jėga, kad turime tiek daug apygardų ir tiek daug mokyklų! 

Skatinu visus bent vieną kadenciją asmeniškai susipažinti su tuo turtingu lobiu, draugiškai pasidalinti patirtimi. Kiekviena apylinkė, kiekviena mokykla yra bendruomenės branduolys. Svarbus ne tik vaikų ir mokytojų, bet ir tėvų bei bendruomenės apylinkių narių įnašas. Kaip sakoma, auklėti vaiką turi visas kaimas. Mano nuomone, mokyklai labai svarbu  palaikyti glaudų ryšį su bendruomene, o bendruomenė turi rodyti paramą šeimoms. 

Man asmeniškai svarbūs du dalykai: informacijos sklaida ir dalijimasis ja, taip pat suburti, pritraukti kuo daugiau žmonių. Dėl to administruoju feisbuko paskyrą „Washington DC Lithuanian Americans“, kurį tvarko šauni jauna valdyba. Informacija traukia dėmesį, parodo žmonėms kitų lietuvių veiklą, primena apie tai, kas mus vienija. 

Taip pat toliau einu JAV LB Visuomeninių reikalų komiteto, kuriam vadovauja Krista Bard, narės pareigas. COVID-19 pandemija, sakyčiau, net pasitarnavo mūsų veiklai – paplitus įvairesniems bendravimo būdams, galime pasiekti daugiau žmonių. Pavyzdžiui, surengėme „zoom“ susitikimą su nauja išeivijos Lietuvos Seime atstove Aušrine Armonaite. Kovo 28-ąją vyks Tomo Sadausko internetinis seminaras „Finding your Lithuanian Roots“ (liet. „Surask savo lietuviškas šaknis“). Planuojame ir daugiau tokių pokalbių aktualiomis JAV lietuviams temomis. Siekiame, kad kiekvienas lietuvis rastų vietą JAV LB, kad lietuviai jaustų savo visavertiškumą ir įsipareigojimą išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. 

Gimusi karo pabėgėlių šeimoje ir auginta suvokiant, kad gimtasis kraštas pavergtas svetimo milžino, negaliu atsikratyti baimės, jog demokratija labai trapi ir yra pavojuje. Todėl pastaraisiais metais prisidėjau prie organizacijų, siekiančių išsaugoti demokratiją Amerikoje, tokių kaip „Lithuanian Americans and Friends for Biden“ (liet. „Amerikos lietuviai ir jų draugai už Bideną“) „Lithuanian Americans and Friends for Warnock & Ossoff“ (liet. „Amerikos lietuviai ir jų draugai už Warnocką ir Ossoffą“) ir naujai kuriama „Lithuanian Americans and Allies for Democracy“ (liet. „Amerikos lietuviai ir sąjungininkai už demokratiją“).

Juk kitame krašte gyvenantys lietuviai gali ir net turi įsitraukti į to krašto veiklą, prisidėti prie jo gerovės. Štai mano ir mano močiutės mylima herojė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje skatino lietuvius būti aktyvius, pasitikėti savimi, aukščiau visko kelti bendruomenę… Jos mintys ir žodžiai šiandien tinka ir mums. Vienokie laikai buvo, kai kovojome už Lietuvos nepriklausomybę, kitokie yra dabar, kai turime mąstyti, kaip išsaugoti demokratiją, laisvę, savo lietuvišką tapatybę. 

Kalbėdama kaip amerikietė sakau: „Jei myli savo kraštą, vadinasi, priimi ir jo trūkumus, nebijai jų pripažinti, bandai tobulinti.“ Kalbėdama kaip lietuvė sakyčiau panašiai. Visada pabrėžiu, kad Lietuva gali daug kuo didžiuotis, o mes turime prisidėti prie jos vardo pasaulyje sklaidos. Taip pat mes, lietuviai, privalome iš esmės pažinti savo šalies istoriją, kad suprastume jos pasaulinį indėlį ir galėtume prisidėti prie darnaus jos vystymosi.