2020 12 12

Česlovas Skaržinskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Dangaus burtai

Panorama.
Virš žydinčio rapso. Česlovo Skaržinsko nuotrauka

Įpratę dažniau garbinti žemę, jai nusilenkti. Nestebina. Tradicija, gyvuojanti šimtmečius, ypač žemę dirbančiojo sąmonėje. Neslopsta ir dabar. Ir manyje. O dangus? Jo didesnė galia nei žemės. Dangus man – kaip burtas. Kad ir tie patys lietaus lašai, pagirdantys ištroškusią žemę.

Žemė negalėtų gyventi be dangaus, debesų, sklidinų vandens. Štai mėnesį, du nelyja. Oi, kaip dažnai tada keliu galvą į dangų. Dairausi, ar nepamatysiu nė menkiausio lietaus debesėlio. Dar kartą įsitikinu, kokia žemė bejėgė yra be dangaus. Sunku jai ištverti net vieną karštą mėnesį. Kokia galinga beribė dangaus erdvė – paslaptinga, neaprėpiama, tikriausiai niekada nebus visiškai įminti jos burtai, lemiantys gyvybę gražioje, bet nuodėmingoje mano žemėje. Nors joje ne vienas apsiskelbia šventuoju – iš tikrųjų juo niekada netampa. Ten, tik aukštai, gali būti kažkas nežemiško.

Man labiausiai buriantis dangus – vasaros vakarais. Kiekvienas saulėlydis – šiek tiek panašus, bet nepakartojamas. Ypač po audros ar po jos. Tuomet danguje susitelkia, prakalba protu sunkiai suvokiamos jėgos. Sako, gamtos. O gal dievų? Gal mūsų link artėjančio didžiulio meteorito? Šiurpas ima pagalvojus, kas atsitiktų, jeigu jis rėžtųsi į žemę. Didelė katastrofa! Padariniai būtų baisesni, nei sprogus su atomo įtaisu raketai. Tačiau kol kas niekas tiksliai dangaus galių, keistenybių atskleisti neįstengia. Paprasčiausiai – nepajėgus. Nutiks kas nors ar nenutiks – tiesiog nežinome. Tik spėlioti tegalime. Kaip orų permainas. Bet ir jie pastaruoju metu labiau panašėja ne į prognozes, o į orų horoskopus. Vis buriama. Kasdien – vis daugiau. O aš, kaip ir daugelis kitų žmonių, pasikliauju tik savo jėgomis. Nebent vieną dieną staiga pavirsčiau į Palmirą ar Vaivą ar dar kitas keistas moteriškas būtybes, kurios gali viską nuspėti… Bet pasakos – ne man…

Kad ir kaip vartytumės per galvą – dangui tai nė motais. Jis labai neįsižeidžia dėl vienokių ar kitokių žmonių kvailiojimų – visagalis mus ir toliau sergsti, nors retkarčiais ir gerokai pabaugina. Tai kartojasi milijonus, o gal ir milijardus metų. Nuo tada, kai tik visagalio dovanojamą gyvastį ėmė nešti žmogus. Melstasi gamtos ir dangaus dievams. Perkūno labiausiai bijotasi – jis itin garbintas, kartais net iki beprotybės… Vėliau daug ką iš dangaus, žmogaus tikėjimo perėmė krikščionybė. Kad vienas, kitas procesas ir yra kiek skirtingi, viskas atspindi vienovę. Nedalomą. Taip sukasi metų smagratis. Laiko slinktį labiausiai juntu saulėlydžio metu. Tada tie dangaus burtai – kaip kažkokie simboliai – nematomi ar neatpažįstami, pamiršti. Po kiek laiko vėl atrandami. Sako, jie neišnyksta net ten, kur, atrodo, jų nėra… Galbūt…

Kaip ir iš žmogaus atminties. Kol jis gyvas. Kol net mažiausia gyvybė žemėje krebžda. Nevalia jos užversti velėna. Dangaus burtais tikintis žmogus to nepadarys. Veikiau pasielgs, kaip dabar sakoma, krikščioniškai. Kaip andai mano ir kituose kaimuose moliu aplipdydavo žaibo iškrovos suskaldytą ąžuolo žievę. Medžio žaizdą net aprišdavo… Ne tik ąžuolui skaudėdavo. Niekas nekeikė, atrodo, ir dabar nekeikia dangaus. Veikiau pagarbiai jo bijo.

Kartais naktį ir aš žiūriu suglumęs į itin ryškią mėnesieną. Tuomet galvoje kirba daug keistų minčių, o nakties danguje – nesuskaičiuojama galybė žvaigždžių. Kai kurios, kaip ir mintys, savotiškai sušildo. Žiū į mėnulio apšviestus kai kurių jau seniai tuščių sodžiaus namų langus. Kad ir buvusių šeimininkų, kurie saugojo šimtamečio ąžuolo gyvybę. Spengiančioje nakties tyloje, mirksint dangaus akims, įmanoma pajusti nuolatos šalia tavęs kažką gyvenantį. Nejau tyliai išėjusieji? Iš mėnesienos apšviestų langų tarsi matosi jų veidai. Bet rytą viskas išsisklaido. Pamatau tik voratinklio siūlus, vis aukščiau besivejančius į dangų, vis labiau smingančius į žemę trobesius. Kaime daugėja voratinklių. Atrodo, kitokie reiškiniai klostosi ir danguje. Kur kas grėsmingesni nei anksčiau. Škvalo ar sausros daugiau. Jau imu priprasti, kai vėjas viską verčia, neša.

Tai tik dar labiau traukia stebėti dangų, ypač tada, kai negali atspėti, ką jis išburs…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien