Dangaus dovana

Iš tiesų, gal ir reikėtų. Bet man kažkodėl liūdna. Gal seniau žmonės ir ne tokie geri bei pažangūs buvo, tačiau bent autoironiją suprato, o pašaipos ar paerzinimo nelaikė patyčiomis. Gal todėl, kad nebuvo tokie jautrūs.

Toks įspūdis, kad vis gerėdami ir jautrėdami tuoj nebemokėsime juoktis. Nes kas nors ims ir įsižeis!..

Kažkaip labai pasiilgstu tikro juoko. Ir viešojoje erdvėje, ir kultūrinėje terpėje, ką jau kalbėti apie politiką. Visur vyrauja sarkazmas, ir dar nei šioks, nei toks – plokščias, vienmatis, paviršutiniškas. Kartoninis. Netgi kalbėjimo tonas toks madingas atsirado – kiek pro nosį, kiek pakniaukiant. Ir sarkastiška šypsena – ne nuo ausies iki ausies, liudijanti sielos linksmybę, o nuo vieno lūpų kampučio ir nuo kito – žemyn, lyg kas lenktų arklio pasagą. Kitaip tariant, šypsena pasidarė atvirkštinė. Išsikreipė. Nukrypo ne į tą pusę.

Ji labai gerai apibūdina juoko padėtį mūsų laikais. Juokas yra Dievo dovana, būties perlas, širdies atgaiva ir  sielos sveikata. Niekada nepamiršiu puikios savo vaikystės knygos „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“, kuriame demonas iš berniuko nuperka jo brangiausią turtą – juoką. Ir vaikas, turėdamas didžiulius turtus ir  viską, ko tik galima žemėje norėti, tampa nelaimingiausiu žmogumi pasaulyje. Nes be juoko jis nebesugeba džiaugtis – niekuo. Be juoko jis džiūsta ir miršta kaip sausas stiebelis be vandens.

Ar mes šiandien nesame tie sausi stiebeliai? Ar tebeturime tą Dievo ir Dangaus dovaną – juoką? Ne mandagų šaltą sarkazmą, piktą ironiją, kvailus juokelius, paviršutiniškus pokštus, „arklio žvengimą“ arba tiesiog „žvengą“ (atsiprašau visų arklių, jie puikūs gyvūnai, ir ne jie kalti, kad žmogus sugalvojo tokį posakį garsiam ir neretai kvailam juokui apibūdinti).

Ar jau pamiršome, kad juoktis reikėtų pirmiausia iš savęs, o ne iš kitų (tam ir skirta autoironija)?.. Ar mūsų „aš“ yra jau toks išjautrėjęs, kad nebepakenčia jokios aštresnės pašaipos strėlytės?

Kaipgi jis vadinasi, šitas išjautrėjimas? Šitas narciziškas sielos lepumas?

Ogi puikybė, kas daugiau. Niekas kitas taip nemėgsta nuoširdaus ir tikro juoko kaip jinai. Ir kai juokiamasi būtent iš jos. Netgi Liuteris yra išsitaręs, kad Liuciferį galima įveikti juoku.

Juoku – ne patyčiomis. Jokiu būdu negalima suplakti šių sąvokų. Jas reikia griežtai atskirti. Nes viena iš jų kalba apie Dangaus džiaugsmą, o kita – apie pragaro beviltiškumą ir atskirtį ir nuo Dievo, ir nuo žmogaus.