Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 07 27

Judita Stankūnaitė SJE

Žurnalas „Jėzuitai“

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dangaus muzika karo fone

Saulėgrąža Ukrainoje. EPA nuotrauka

Kaip padėti iš Ukrainos pabėgusioms moterims su vaikais? Kaip išbūti, išgyvenant savo žmogišką bejėgystę? Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos ses. Judita Stankūnaitė SJE žurnale „Jėzuitai“ (2022-2) dalijasi savo patirtimis, susidūrus su Ukrainos pabėgėlių tikrove.

Kai mane pasiekė kraupi žinia apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, labai greitai iškilo giliai atmintyje užkišti ir užšaldyti prisiminimai apie, atrodo, taip neseniai Rusijos vykdytą terorą, persekiojimą, melą ir priespaudą Lietuvoje. Sunku buvo patikėti, kad šiandien pasaulyje kas nors gali kėsintis į laisvą, nepriklausomą, didžiausią Europos valstybę ir pradėti jos naikinimą, todėl parašiau žinutes vienam pažįstamam Kyjive bei mūsų seserims į Moldovą ir pasiteiravau, ar tikrai ten vyksta karas. Labai norėjosi sulaukti neigiamo atsakymo, deja...

Iškart kilo mintis, kad būtina nedelsiant ką nors daryti dėl Ukrainos, visų pirma – prašyti pagalbos iš Dangaus. Tuoj pat pasakiau mamai, kad labai reikia melstis už Ukrainą, nes ten vyksta negeri dalykai (vakare nenorėjau jos jaudinti pasakydama visą tiesą), o ji – laisvės kovų dalyvė, partizanų ryšininkė, dar neturėdama jokių žinių apie pradėtą karą Ukrainoje, – atsiliepė: „Mes daug kraujo praliejome dėl laisvės, laisvė brangiai kainuoja“, ir pasiėmė rožinį. Iš patirties žinau, kad jos maldos visada išklausomos, todėl tai ramino ir guodė.

Po keleto valandų šiek tiek nurimusi mąsčiau (ne tik aš, bet ir daugelis mūsų bendruomenės seserų), kaip mes, kaip vienuolinė bendruomenė, dar galėtume padėti ukrainiečiams. Pasitarusios nusprendėme, kad savo namų bendruomenėse ne tik melsimės už Ukrainą, bet suteiksime pastogę, prieglobstį ir kitą būtiną pagalbą nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Tad Eucharistinio Jėzaus seserų bendruomenės Moldovoje, Latvijoje ir Lietuvoje apgyvendino keliolika šeimų, dažniausiai – mamas su mažamečiais ir mokyklinio amžiaus vaikais.

Evakuotieji iš apsiausto Mariupolio Zaporižėje 2022 m. gegužės 3 d. Romano Pilipėjaus / EPA-EFE nuotrauka

Kai į namus atvyko pirmieji karo pabėgėliai, visos seserys išgyveno panašius jausmus – dažniausiai kilusį jaudulį. Ne visada buvo lengva rasti tinkamą žodį (ne dėl kalbos barjero) ar paguosti atvykusius, bet turbūt kiekviena turėjome galimybę iš naujo mokytis tiesiog būti šalia kenčiančio. Iki ašarų daugelį iš mūsų jaudino atvykusių ukrainiečių žiaurios karo patirtys ir istorijos bei šiame kontekste žmonių priimti apsisprendimai ir sprendimai. Daugelis pabėgėlių atkeliavo iš Kyjivo, Zaporižės, Žytomyro, Charkivo bei kitų miestų ar apylinkių. Prisimenu, kai vieną pagyvenusių sutuoktinių porą, atvykusią į Lietuvą iš Žytomyro, naktį pasitikau autobusų stotyje, jie visą kelią (kol nuvykome iki apgyvendinimo vietos) dėkojo Dievui ir džiaugėsi, kad pas mus tylu, nesigirdi sirenų ir šaudymų. Čia jie jautėsi saugūs. Senyvas beveik aklas vyriškis, Jekaterinos vyras, buvo nusprendęs pasilikti karo kamuojamoje Ukrainoje ir čia laukti mirties, bet žmona jį įkalbėjo vykti kartu. Žavėjausi jos kantrybe ir gebėjimu nepasimesti sunkiose situacijose, nes tik jose atsiskleidžia, kas yra tikroji meilė ir ištikimybė.

Antrąją karo savaitę apgyvendinau porą jaunų motinų, automobiliu ištrūkusių iš karo siaubo su trimis vaikais ir pora augintinių. Jos – puikus pavyzdys, kaip reikia mokėti realiai įvertinti tikrovę, nenuleisti rankų ir neprarasti vilties. Maniau, tikrai viską apgalvojau, kad kuo nuoširdžiau juos sutikčiau ir priimčiau. Juk nupirkau ir paruošiau maisto, paklojau lovas, net parūpinau dantų šepetėlių ir pastos, bet, mano nustebimui, dar nespėjusios atsigauti po varginančios kelionės, moterys prašė padėti susirasti bet kokį darbą, kad galėtų išlaikyti vaikus, nes jų vyrai liko ginti Tėvynės. Zaporižėje jos turėjo savo privačią medicinos kliniką ir ten dirbo. Kaip ir daugeliui kitų, atvykusių į svetimą kraštą, buvo nejauku prašyti valytojos, kasininkės, pardavėjos ar panašaus darbo, bet jos išdrįso. Ačiū Dievui, suradome darbą pagal specialybę. Mane sujaudino klinikos, į kurią kreipiausi, vadovų geranoriškumas ir nuoširdumas. Sulaukiau nemažai skambučių su darbo pasiūlymais ir didžiulį, nuoširdų norą padėti mūsų broliams ir seserims. Tai uždega…

Vaikai Lvive. Mykolos Tys / EPA-EFE nuotrauka

Kai sutikdavau mūsų namuose gyvenančias motinas ir klausdavau, kaip jos jaučiasi, iškart sulaukdavau atsakymo: mums viskas gerai, kitiems taip gerai nepasisekė kaip mums, tačiau apimdavo nerimas dėl jų užspaustų jausmų, nes akyse mačiau, kad po atsakymu „gerai“ slypi kur kas daugiau – galbūt pyktis, skausmas, liūdesys ar gedulas. Prireikė laiko, kad jos galėtų pasidalinti tuo, kas tikrai gyva širdyse. Moterys prisipažino, kad kiekvieną vakarą, užmigdžiusios vaikus, verkė ir sielvartavo. Tikrai taip, nes ryte jas matydavau nuo ašarų patinusiomis akimis. Ačiū Dievui, kad jos galėjo išlieti bent pirmąją dozę savo širdgėlos ir liūdesio… Kai daugiau šviesos ir giedros atsirado jų akyse bei širdyse, šviesiau pasidarė ir man.

…Kiekvieną dieną vis daugiau pabėgėlių pasiekdavo Lietuvą, gaila buvo matyti pasimetusius ir pavargusius žmones. Bet jei nepajėgi visų apgyvendinti, gali rasti būdų kitaip jiems padėti. Daugelis iš mūsų lankėme ir tebelankome kitur apgyvendintas šeimas ar vaikus, priimtus į vaikų namus. Kartais besiklausant karo paliestų šeimų istorijų bei patirčių apimdavo neviltis, skausmas ir liūdesys, kodėl niekaip negalima šių baisybių sustabdyti, ir tiek daug skausmo patiria nekalti žmonės. Prisipažinsiu, kad reikėjo mokytis iš naujo pasirinkti viltį ten, kur jos nesimato ir atrodo, kad išvis nėra.

Lankydama keletą ukrainiečių šeimų, apsistojusių kaimo vietovėje, supratau, kad kartais paskubomis surasta darbo vieta (nors Jana labai norėjo dirbti) gali sukelti daug skausmo. Prabilusi apie darbą, gautą kavinėje, moteris pradėjo garsiai raudoti. Iš pradžių buvo sunku suprasti, kas vyksta, bet vėliau paaiškėjo, kad toje kavinėje paprastai lankosi daug rusų tautybės vyrų. Jana prisipažino, kad negalės jų aptarnauti, nes rusų kareivių padarytos žaizdos tokios gilios ir skausmingos, jog reikia daug laiko ir saugios erdvės joms gyti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kai kitame kaime aplankau tris jaunas ukrainietes mamas su devyniais mažamečiais vaikais (mažiausiasis gimė antrą karo dieną), sujaudina šių motinų vienybė ir laikymasis išvien, padedant viena kitai. Jos moka dalintis viskuo, net vienu vaikišku vežimėliu devyniems mažyliams. Bet kartu supratau: nors tai labai kilnu ir gražu, vis tiek joms labai reikia pagalbos, būtina pasirūpinti jų buitimi (nors moterys kaskart sakydavo, kad nieko nestokoja). Kai važiuodavau namo jas aplankiusi, vis kildavo nauja mintis, kuo galiu šias šeimas pradžiuginti ir palengvinti jų kasdienį gyvenimą. Esu dėkinga Dievui ir geriems žmonėms, nes tos mintys greitai virsdavo tikrove. Kartais užtekdavo parašyti feisbuko paskyroje, kad ukrainiečių šeimai trūksta konkrečių daiktų, ir tuojau kas nors atsiliepdavo, parašydavo, kuo gali padėti. Ypač greitai į prašymą reaguodavo jaunos mamos. Ačiū joms! Atsiliepimas į pagalbos šauksmą paliečia ir davėjo, ir prašytojo giliausias stygas, ir taip suskamba gražiausia muzika, kurios vardas – meilė ir gailestingumas. Kaip norisi, kad ši muzika vis lietųsi ir nenutiltų, nes ji tikrai turi dangišką skonį…

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.