Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 05

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Danijos švietimo ekspertas: kad vaikai būtų laimingi, mums reikia laimingų mokytojų

Pixabay.com nuotrauka

Testai nėra visagaliai, o baimė, kad mokytojai ir mokyklos beviltiškai atsilieka nuo sparčiai besikeičiančio pasaulio, neturi pagrindo – tuo įsitikinęs garsus danų švietimo konsultantas Casperas Rongstedas, besidalinantis geriausiomis šiaurietiško švietimo praktikomis visame pasaulyje.

Pasak jo, kiekvienas vaikas, be žinių, turi jausti ir šiltą žmogišką mokytojo dėmesį, kuris padėtų įveikti kylantį nerimą dėl nesaugios pasaulio ateities, o mokykloje vis dar aktualu tai, ko buvo mokoma ir prieš technologinį virsmą: atkaklumo, bendravimo ir bendradarbiavimo. Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje kvietimu C. Rongstedas lankėsi ir mūsų šalyje bei skaitė pranešimą švietimo konferencijoje „NordEd“.

Lietuvos kaip ir Danijos mokyklose anksčiau buvo mažai testų ir tikrinimų, dabar jų daugėja. Ką manote apie šią tendenciją?

Testai gali būti naudingi, jeigu jie skirti konkretiems mokiniams konkrečioje klasėje. Tarkime, esu danų ar anglų kalbos mokytojas ir parengiu savo moksleiviams testą pagal tai, ko šiuo metu mokomės. Toks testas padės pamatyti spragas. Svarbu, kad po testo mokytojas gali pakomentuoti kiekvienam mokiniui, kaip jam pasisekė. Tačiau dauguma testų atliekami nesuteikiant vaikui grįžtamojo ryšio. Iš tokio testo nieko gero.

Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad dažnas testavimas padėtų švietimo kokybei. Bet yra tyrimų, rodančių, kad testai, po kurių kiekvienas mokinys gauna grįžtamąjį ryšį, yra naudingi. Taip pat reikalingi mokytojo komentarai ir tuo metu, kai mokiniai mokosi, pavyzdžiui – matau, kad tu labai stengiesi taisyti savo rašybą, puiku, galbūt dar ir šitam dalykui galėtume skirti daugiau dėmesio.

Tai, kad Danijos mokykloje daugėja testų ar susitelkiama tik į akademinius rezultatus, nėra blogiausias dalykas. Blogiausia, kad mokytojai po 2013 m. švietimo reformos turi per didelį pamokų krūvį. Tikiuosi, kad tai keisis, ir vėl mokyklose dirbs geraširdžiai mokytojai, kurie turės laiko kalbėtis su mokiniais ne tik apie mokymosi rezultatus.

Lietuvoje kasmet ir švietimo bendruomenėje, ir plačiojoje visuomenėje kyla daug diskusijų dėl mokyklų reitingavimo. Kaip manote, ar tokia praktika yra vertinga?

Mokyklų pasiekimų matavimas ir lyginimas vienų su kitomis, mano požiūriu, yra paikystė, nes mokinių gyvenimo sąlygos yra skirtingos. Gyvenu Kopenhagoje, net čia paėjęs penkis kilometrus į vieną ar kitą pusę rasiu labai skirtingas gyvenimo sąlygas. Už pusės kilometro nuo mano namų yra miesto dalis, kur gyvena 52 tautybių žmonės. Ta vieta buvo vadinama getu, dabar jau nebe, tai tikrai labai gražus rajonas, tačiau daugeliui ten gyvenančių žmonių danų kalba nėra pirmoji. O mano rajone, kur daug vilų, situacija kita. Todėl lyginimas nėra prasmingas.

Svarstant, kas galėtų paskatinti žmones tapti mokytojais, minimas atlyginimas, laisvesnis darbo laikas, nuolatinė mokymosi aplinka. Kaip manote, kokie trys dalykai reikalingi, kad šaliai netrūktų mokytojų?

Casper Rongsted. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pirma labai sunki ir svarbi užduotis būtų susirasti gerą komunikacijos specialistą ar du. Tada ieškote įkvepiančių istorijų ir naudojate visus įmanomus tinklus, kad išaukštintumėte mokytojo profesiją. Man tai atrodo svarbiausias dalykas. Sakiau tą ir Danijoje, bet to neįvyko. Deja, nesu labai įtakingas (juokiasi).

Antra, Danijoje, o gal ir Lietuvoje mokytojų parengimas galėtų būti geresnis. Kai studijavau, mums vykdavo 20–22 paskaitos per savaitę. Mokydamasis šiandien, turėčiau gal 13 paskaitų. Nesakau, kad mokytojai ruošiami blogai, bet jeigu per savaitę vyksta tik 13 paskaitų, to nepakanka. Kalbame ne tik apie mokomojo dalyko suvokimą, reikia suprasti pedagogiką, suprasti vaikus.

O trečia – tai, ką siūlome mes su kolegomis. Susisteminome Šiaurietiškąjį švietimo modelį, kuriuo dalinamės su mokyklomis ir švietimo bendruomenėmis visame pasaulyje. Remiamės moksliniais tyrimais, bet  drauge suteikiame ir labai praktinių įrankių, kurie palengvina mokytojo darbą. Dar viena problema pasaulio, Danijos, o gal ir Lietuvos švietimo sistemose – universitetuose daugybė mokslininkų tyrinėja mokyklas, bet tų tyrimų rezultatai mokyklų nepasiekia. Reikalingas tiltas, kuriuo tos žinios ateitų pas mokytojus ir galėtų būti panaudotos klasėje. Mano su kolegomis įsteigta organizacija „Nordic Schools“ bando būti toks tiltas.

Ką gali mokytojai visuomenėje, kuri taip greitai keičiasi? Pasigirsta minčių, kad mokytojo vaidmuo tampa nebe toks svarbus ar turi keistis iš esmės.

Ta mintis, kad visuomenė taip greitai keičiasi, jog nebegalime suprasti, kas vyksta, man atrodo melas. Pažiūrėkite pro langą. Aš matau tuos pačius medžius kaip ir pernai. Nueikite į klasę Lietuvoje ir Danijoje, kas ten pasikeitę? Gal kėdės kiek kitokios ir kompiuteriai. Visa kita – taip pat kaip ir prieš šimtą metų.

Pavojinga sakyti vaikams – viskas keičiasi, mes nesusigaudome, kas čia bus, ką daryti. Kaip tai ką daryti? Rūpinkitės savo sveikata, valgykite sveikai, kalbėkite vieni su kitais maloniai. Kas buvo svarbu, tas ir lieka svarbu. Svarbiausia, kad būtume vieni kitiems geri, kad sugebėtume dirbti kartu, kad mokytumės ir būtume įsitraukę į tai, kas mums įdomu. Tai gali būti ir naujos sritys, bet pats įsitraukimas, susitelkimas, motyvacija ir polėkis yra labai seni.

Jeigu suaugusieji išsigandę, tai jau didžiulė problema. Žinoma, jie gali nerimauti ir imtis veiksmų dėl to, kas jiems kelia rūpestį. Tačiau būti įsibaiminusiu žmogumi ir mokytoju tuo pačiu metu yra neįmanoma. Dirbdami su vaikais turime būti ramūs, geraširdiški ir pakantūs. Kiekvienas vaikas, ypač tas, kuris kelia daugiausiai rūpesčių ir ateina iš sunkios aplinkos, turi jausti mūsų šilumą, atjautą ir žinias.

Svarbiausi dalykai, kurių šiandien turėtume išmokyti vaikus, yra atkaklumas, bendravimo įgūdžiai, sugebėjimas pačiam motyuoti save bei bendradarbiauti su kitais. Mokykime to, ko mokome tūkstančius metų.

Kaip kalbėti su vaikais, kai jie sako, jog jaučiasi pasaulyje nesaugūs ir neužtikrinti?
Kalbėkime su vaikais apie tai, dėl ko galime būti tikri šią akimirką šioje klasėje. Mes tikrai žinome, kad klasėje esame 30 žmonių, aš esu mokytojas, mes visi gyvi. O dar mes šį tą žinome apie lietuvių literatūrą. Ir šį tą apie kompiuterius. Ir apie anglų kalbą. O dabar užduotis – pasakykite, kokie geri dalykai gali jums nutikti ateityje? Mokytojas gali naudoti tai, ko mokomasi mokykloje, kreipdamas vaikus į ateitį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Aštuntajame dešimtmetyje buvo daina, kurioje skambėjo žodžiai – nieko tokio, jeigu esi suaugęs ir bijai. Man ta daina nepatiko. Mano mama niekada nieko nebijojo. Ji buvo mano gyvenimo atrama.

Dabar jai 85-eri, neseniai ji manęs klausia – ar atsimeni, kaip valgydavome blynus? Taip, sakau, man labai patikdavo! Pasirodo, kartais ji kepdavau blynus ir dvi dienas iš eilės, nes būdavo mėnesio pabaiga ir pinigų užtekdavo tik jiems. Niekada to nejutau, ji niekada nesakė – oi, nežinau, kaip mes išsiversime. Ji elgėsi kaip suaugęs žmogus.

Mokytojai turi būti suaugę žmonės. Žinoma, jie turi kalbėtis su moksleiviais apie problemas, kurios mūsų gali laukti ateityje. Yra blogų dalykų, bet darome viską, kad juos išspręstume. Nereikia užpildyti moksleivių širdžių baime. Jeigu mokytojas jaučia nerimą, juo reikia pasidalinti su draugais ir psichologu.

Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje infromacija

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.