Dar vienas apgailėtinas farsas Kremliuje

Lenkijos dienraščio „Gazeta wyborcza“ vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas rugsėjo 30-osios Putino kalbą Kremliuje pavadino nevykusia Hitlerio ir Stalino retorikos imitacija. Kaip pirmasis kadaise skundėsi dėl Čekoslovakijoje neva persekiojamų vokiečių, taip antrasis prisiekinėjo meilę laisvei ir taikai. Lenkų žurnalisto įsitikinimu, niūrus ir groteskiškas keturių Ukrainos regionų anšliuso renginys niekam neturėjo sukelti abejonių, kad Putinas tėra ciniškas banditas, jau kurį laiką vis bandantis įtikinti savo liaudį, kad jis vadovauja naujam Tėvynės karui su Hitleriu. Tik šį kartą į Rusiją „įsibrovusi“ Ukraina, panašiai kaip 2008 m. ją buvo „užpuolęs“ ir galingasis Sakartvelas.

Putinas siekia užkalbėti tikrovę ir, regis, iš tikrųjų tiki tuo, kad nauji jo įsakai gali ką nors pakeisti. Iš dalies tai tiesa. Vakar jis žengė dar vieną žingsnį, įtikindamas pasaulį, kad jo režimas turi būti sunaikintas. Putinas norėjo sunaikinti demokratinę Ukrainą, tačiau pats sulig kiekvienu žingsniu griauna putininę Rusiją. Sveiko proto rusai priešinasi jo beprotybei ir nenorėdami mirti už jo paranoidinę klounadą balsuoja kojomis ir bėga į užsienį.

Šia proga Adamas Michnikas primena vieno lenkų poeto eilutę apie marškinius keičiančius fašistus. Taigi ir didžiosios Rusijos fašistų marškiniai būna tai raudoni, tai juodi, tačiau jie visada bus sutepti nužudytų žmonių krauju. Jų politikos pagrindas – priversti pasaulį kapituliuoti prieš rusų valdžios negailestingumą.

Todėl, A. Michniko teigimu, būtent dabar atėjo metas pasauliui perprasti Putino kėslus ir imtis Kremliaus denacifikacijos. Pasauliui reikia demokratinės Rusijos, laisvos nuo imperializmo, nes putininė Rusija, pilna melo ir prievartos, nesiliauja kėlusi grėsmę pasauliui ir demokratijai.

Maksimas Kirejevas savaitraštyje „Die Zeit“ konstatuoja, kad tai, kas turėjo tapti triumfo akimirka, virto farsu, palydėtu iš desperacijos kylančiais grasinimais. Kai prieš aštuonerius metus Rusijos prezidentas toje pačioje salėje paskelbė apie Krymo anšliusą, šis neteisėtas ir niekieno nepripažintas aktas jo populiarumą iškėlė į seniai matytas aukštumas, tačiau šį kartą į jį net ir šalies elitas žvelgia baimingai, suvokdamas, kad džiūgauti tenka per prievartą – dalies aneksuojamų teritorijų Rusija tiesiog nekontroliuoja ir vargu ar kontroliuos.

„Die Zeit“ apžvalgininko nuomone, rugsėjo 30 dieną iš Kremliaus skambėję grasinimai, kad naũjosios Rusijos žemės bus ginamos bet kokia kaina, yra skirti ne tiek Ukrainai, kiek Vakarų pasauliui. Tačiau dar kartą be užuolankų išreikšta neapykanta Vakarams nesukels baimės, kurios tikimasi, bet dar labiau sutelks jėgas remti Ukrainą. Rimtų pasekmių tai turės tik pačiai Rusijai, kurią, pasak M. Kirejevo, Putinas galutinai pavertė Frankenšteinu – šalimi, sulipdyta iš viena kitai nepriklausančių dalių. Galiausiai neaišku lieka tik viena, ar šis Frankenšteinas, kaip ir romano personažas, galiausiai sukils prieš savo kūrėją, ar veikiausiai tik pergyvens jį.

Wojciechas Pięciakas Lenkijos savaitraštyje „Tygodnyk Powszechny“ svarsto, kokių tolimesnių veiksmų galėtų imtis Rusija. Gal ji pradės reikalauti, kad ukrainiečių kariuomenė pati pasitrauktų iš aneksuotomis paskelbtų vietų, o gal pateiks Kijevui ultimatumą, kuriame pagrasins branduoliniu ginklu? Šiuo atveju aišku tik tai, kaip į tokius grasinimus reaguos Ukraina. Ji jau seniai neturi veiksmų pasirinkimo laisvės – tik tęsti pasipriešinimo kovą ir dar labiau įsitvirtinti Vakarų pasaulyje.

Lenkų apžvalgininkas atkreipia dėmesį į tai, kad Putinas savo veiksmais (darydamas tai, kas anksčiau buvo neįsivaizduojama) be pasirinkimo laisvės  palieka ir Vakarus. Jiems tampa neįmanoma netesėti Ukrainai pažadėtų įsipareigojimų. Žinoma, šiuo požiūriu lemiama bus ta akimirka, kai Putinas ant stalo mes paskutinį savo argumentą. Vakarams reikia turėti tokį kontrargumentą, tokį hipotetinį atsaką, kuris Kremliaus vadeivą įtikintų, jog tolimesnis eskalavimas jam nenaudingas.

Galiausiai Putinas pats tapo savo paties žodžių įkaitu, kai į ukrainiečių kontrapuolimą ir savo armijos nepajėgumą nusprendė atsakyti „asimetriškai“ – ne mūšio lauke, bet vienašališku Rusijos sienų keitimu ir ir branduoliniais grasinimais.