Darbo kultas – religija „tobulam“ ateities pasauliui

Didelio susižavėjimo sulaukianti aukštųjų technologijų industrija ir jos informacinių technologijų apaštalai jau kurį laiką žada mūsų egzistenciją paversti visuotiniu skaitmeniniu rojumi – metavisata, virtualiai pranoksiančia netgi kosminę visatą.

Į akis krinta tai, kad šis puikus naujas darbo pasaulis, įsikūręs naujame danguje ir naujoje žemėje, perima vis daugiau religijos bruožų.

Kalifornijos sociologė Carolyn Chen, knygos „Darbo ir maldos kodas: Kai Silicio slėnyje darbas tampa religija“ (Work Pray Code: When Work Becomes Religion in Silicon Valley) autorė, teigia, kad būtent Silicio slėnis, įgyvendindamas kvapą gniaužiančias inovacijas, tapo šios naujos visatos širdimi.

Vietos firmų darbuotojai, nors ir pripažįsta esantys ateistai, teigia, kad juos supanti aplinka yra itin dvasinga. Pseudoreliginių patirčių jiems parūpina patys darbdaviai, organizuodami mokymus, skirtus meditacijai, įsisąmoninimui (mindfulness) ir kvėpavimo technikoms stresui mažinti. Taip siekiama didinti darbuotojų koncentraciją, norą dirbti, ištvermę ir produktyvumą. Šios įmonės taip pat nuolat kviečiasi į svečius budistų vienuolių, o vadovus siunčia į dvasinio koučingo pratybas. Elitui čia priskiriami tie, kurie darbovietėse praleidžia po 70–80 valandų per savaitę. Tie, kurie valgo visuomet tik darbe, bendrauja tik su žmonėmis iš darbo, nedalyvauja jokioje visuomeninėje, politinėje ar religinėje veikloje. Būtent šie žmonės tvirtina „per darbą atradę save“.

Carolyn Chen pabrėžia, kad šių žmonių tapatybės pagrindas – darbas. Silicio slėnio įmonės tampa naujaisiais maldos namais, diegiančiais savo darbuotojams mintį, kad jų darbas čia turi dievišką prasmę. Tyrime dalyvavę darbuotojai įsitikinę, kad dalyvauti savo korporacijos misijoje – jų tikrasis pašaukimas ir gyvenimo tikslas. Visos šios sąvokos yra religinės. Vadinasi, darbas jiems atstoja religiją, kuriai verta pašvęsti visą gyvenimą.

O kas gi lieka tiems, kurių darbovietės biržose nėra aukštai vertinamos ar laikomos prestižinėmis? – klausia vokiečių savaitraščio redaktorius. Net ir čia įprastas komandinis darbas paverčiamas savęs realizavimo, savivertės gerinimo priemone.

Pavyzdžiui, priimta manyti, kad moteris save realizuoti gali tik per profesinę veiklą ir karjerą. O kaipgi su šeimos ir karjeros derinimu? Šeimai čia vis tiek reikalaujama skirti pirmąją vietą, o jei šių „prioritetų“ deramai išlaikyti nepavyksta, motinoms tenka prisiimti kaltę.

J. Röseris primena, kad visai neseniai taip nutiko buvusiai Vokietijos Šeimos reikalų ministrei Annei Spiegel. Jai teko atsistatydinti dėl to, kad eidama ankstesnes atsakingas politines pareigas ji nepajėgė prisiimtų darbų suderinti su įsipareigojimais sergančiam vyrui ir keturiems mažamečiams vaikams. Politikės kritikai tuomet vieningai aukštino šiuolaikinį gyvenimo būdą, reiškiantį vis labiau nepakeliamus reikalavimus tiek motinoms, tiek tėvams, tiek tėvų dėmesio ypač stokojantiems vaikams.

J. Röserio įsitikinimu, šioje srityje verta nusiginkluoti. Ne viskas gyvenime yra profesija, džiaugsmas ar savęs realizavimas. Net jei ir darbuojamasi Viešpaties garbei.

Milijardams vyrų ir moterų darbas paprasčiausiai reiškia galimybę užsidirbti, sunkų triūsą ar net susvetimėjimą. O tai, pasak J. Röserio, patvirtina, kad Marxo mintys lieka nepasenusios.

Pirmojoje Biblijos knygoje randame pasakojimą apie kūrybos perkėlimą iš rojaus į žemės dirvą. Dievas čia, kreipdamasis į amžinąjį Adomą ir amžinąją Ievą, taria: „Tebūna pasmerkta žemė. Triūsu maitinsities iš jos. Savo veido prakaitu valgysite duoną.“

Kokia vis dėlto išmintinga yra tikroji religija – taip akivaizdžiai demitologizuojanti naująją darbo pseudoreligiją. Ir toliau savo triūsu maitinamės iš žemės. Tik biblinis prakaitas šiandien yra stresu vadinamas.

 

Parengta pagal „Christ in der Gegenwart“ publikaciją.