„Daug kartų gyvenime sutikau Jį ten, kur Jis atrodė nebeįmanomas.“ Ištraukos iš V. Juknaitės knygos

Nors knygos „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ apimtis nedidelė, jos kūrybinė galia didžiulė, o emocinis paveikumas – ypatingas. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Skaitykite knygos ištraukas.

Nerašau. Tai kas, kad užrašau, ką kalbu. Kalbu iš tylos. Šešerių metų ligos ir negalios tylos, kuri visa užbaigia. Kas esu čia ir dabar psichiatrijos klinikos laukiamajame, kur Alzheimeriu serganti močiutė retkarčiais šaižiai sušunka: 

– Kur mes? 

Po pauzės: 

– Kur mes atvažiavom? 

Niekas neatsako. 

Tyla.

* * * 

Mirė Anytė. Sulaukusi devyniasdešimties metų. Labai ją mylėjau. Iš jos išgirdau, ji ištarė žodžius: aš labai pasitikiu. Kūdikystėje pažinau tik visareginčio veriančio žvilgsnio siaubą. Dangus man atrodė kaip beribė Dievo akis. Galvojau, kad gyvenimo siaubas yra Jo. Kaimynų trobos kamarėlėje, išpuoštoje bruknienojų vainikais ir ievų žiedais, į gegužines pamaldas rinkdavosi sodiečiai. Pamaldų giesmes vedė Anytė. Ji buvo labai mažutė. Ją suvystytą vystykluose tėvas neatsargiai nubraukė alkūne pro langą. Vaikas susilaužė stuburėlį ir visam gyvenimui liko luoša. Jos vaikystės laikais vaikų pas gydytoją niekas neveždavo. Ji lydėjo mane kasdiene malda visą gyvenimą. Mano romusis ir nuolankusis Jėzus. Ji galėjo žmogui pasakyti pačią negailestingiausią tiesą taip romiai ir nuolankiai, kad paprieštarauti nebuvo įmanoma. Trečiame kurse per Kūčias gavau dovanų baltas vilnones raštuotas žaliom eglutėm pirštinytes. Jai reikėjo rasti laiko jas numegzti, gauti mažutytę dėžutę, tais laikais tokių dalykų nebuvo. Nueiti penkis kilometrus į paštą ir parbristi atgal tuos pačius kilometrus per sniegą. Iš jos gavau tikėjimą. Ne žodžiais, besalygišką, nepalaužiamą pasitikėjimą. Jos veide visą gyvenimą mačiau tai, kuo tikiu.

* * * 

Daug kartų gyvenime sutikau Jį ten, kur Jis atrodė nebeįmanomas. Gatvės vaikai, sutrypti ir išniekinti, niekada neleido supainioti tiesos ir melo. Iš kur jie žinojo apie tiesą? Kokiu būdu ją atpažindavo? Kodėl taip karštai ją gynė? Kodėl iš nuoskaudos imdavo raudoti ir šaukti, kad ir kas būtų tas meluojantis, suaugęs globėjas ar jų nelaimės draugas, benamis vaikas. Jei jų akivaizdoje buvo žeminamas žmogus, jie pradėdavo taip klykti, tarytum būtų žudomi. Kartą Tikėjimo ir Šviesos bendruomenėje, vienijančioje proto negalią turinčius vaikus ir jų tėvus, teko švęsti kojų plovimą. Užduotis grupelėse buvo paprasta – numazgoti greta sėdinčiam kaimynui kojas. Mūsų grupelėje buvo paralyžiuotas jaunuolis aukštai suvarstytais auliniais batais. Mazgojimui reikėjo nuauti batą. Tai pavyko. Kai reikėjo batą apauti, koją įstatyti į batą niekaip nesisekė. Mama buvo kitoj grupelėj. Ją pasikvietė į pagalbą. Ji priklaupė prieš vaiką, įprastais judesiais užmovė batą ir suvarstė raištelius. Grupelėje atėjo mano eilė plauti kaimyno kojas. Aš pasilenkiau, užpyliau puodelį vandens, staiga viduje kažkas sudrebėjo ir plyšo. Pasipylė tokia krečianti rauda iš pačių vidaus gelmių. Spėjau tik pagalvoti – tai kasdienis tos moters darbas, rytą ir vakare priklaupti prieš vaiką, apauti jį ir nuauti. Dabar matai savo akimis, štai ji čia, meilė, kuri nesirenka, nieko nereikalauja ir niekada nepalieka.

* * * 

Iš „Tėve mūsų“ maldos liko tik vienas žodis – atleisk. Atleisk. Iš visų maldų liko tik, Dieve, ne šią valandą. Ne šiandien, Dieve, rytoj. Kai po metų kreipėmės į gydytojus pagalbos, profesorius paklausė – ką jūs jam darėte, kad jis yra gyvas. Supratau, visa, ką dar galiu, tai neparodyti vaikui savo skausmo ir baimės, kad visas dienas, kurios mums liko, jis galėtų būti ramus. Tačiau pastangos nueidavo niekais, kai mūsų akys susitikdavo, kai vaikas atsimerkęs rytais klausiančiom akim įsižiūrėdavo man į akis. Kad ir kaip stengeisi. Jis nusigręždavo į sieną ir abu tylėdavote, kol išdrįsdavote priimti dienos tikrovę. O taip norėdavosi jį apkabinti, priglausti ir raudoti. Mano veidas turėjo būti ramus ir giedras. Kad akys būtų ramios ir giedrios, pamiršti, paneigti save buvo maža. Kai rytais pamatydavau naują pūlinį veide ir plaukiantį tinimą, mano akys turėjo būti ramios ir giedrios. Nuo tos akimirkos mano gyvenime nebebuvo nieko, kas būtų man nepakeliamai sunku.

* * * 

Klausimas, kokia kančios prasmė, yra atviras kaip žaizda. Vieną iš atsakymų į šį neatsakomą klausimą pasakė moteris, kurios dukra mirė užsikrėtusi ŽIV. Vaistų nuo šios ligos tada dar nebuvo. Prisipažindama motinai, kad susirgo, dukra paklausė: ar tu, mama, būsi su manim, kai bus jau labai sunku? Labai sunku buvo devynis mėnesius. Radusi savyje jėgų ištverti iki galo, moteris ištarė: tų mėnesių aš nekeisčiau į jokius balius ir jokias vestuves. 

Žiauri kančia padovanojo jai devynis mėnesius tikro gyvenimo. 

Trejų metų Martynukas mirė laikydamasis motinos rankos, kartodamas: mes abu, mama, mes abu. 

* * * 

Slaugos ligoninėj 

Nusisukęs į sieną, 

Jėzau,

Iš didelio vyro 

Tapęs mažu paukščiuku, 

Apleistas Golgotoj, 

Pasigailėk mūsų. 

* * * 

Prieina Gertrūda. Klausia: 

– Nemoki atsisėsti? 

Sakau: 

– Nemoku. 

– Aš tave pamokysiu. 

– Mokyk. 

– Čia rankytė. Čia rankytė. Ištiesk kojas. O dabar sėskis. 

Gertrūdai ketvirti metai.