Daug metų sakiau Dievui „ne“. Paskirtasis vyskupas S. Bužauskas – apie savąjį pašaukimą

Paskirtasis vyskupas Saulius Bužauskas. Silvijos Knezytės nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ (2023 m. balandžio mėn. nr.)

„Esate mano broliai“, – sakė paskirtasis vyskupas SAULIUS BUŽAUSKAS savo naujosios šeimos, Kauno arkivyskupijos, kunigams.

Lietuvoje pastaruosius ketverius metus jis buvo pažįstamas kaip Marijos radijo programų direktorius ir laidų vedėjas, anksčiau – Vilniaus kunigų seminarijos dvasios tėvas, kelių parapijų vikaras, šeimų sielovadininkas, vaikų ir jaunimo stovyklų organizatorius, Pal. Teofiliaus Matulionio gimnazijos bei „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės kapelionas, dar anksčiau – žurnalisto mokslus baigęs bei reporterio duonos ragavęs, laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ redagavęs skiltį „Močiutės Julijos darželis“. O nuo šių metų vasario 27 d. popiežiaus Pranciškaus sprendimu tapo tituliniu Castello di Tatroporto vyskupu ir Kauno arkivyskupijos augziliaru.

Nors tėvas Saulius nebuvo šios arkivyskupijos dvasininkas, tačiau jo šaknys – ir Kauno priemiestyje, ir Vilkaviškio diecezijoje. Tačiau įdomiau nei geografija yra pašaukimo kelionė, atvedusi jau vyskupo šventimais tarnauti Kauno arkivyskupijos bendruomenei, kaip pats sakė – su siekiu išlaikyti paveldėtą tikėjimą, kurti bendruomeniškumą, ieškoti kūrybingų tikėjimo skelbimo būdų.

Jau kitą rytą, kai Lietuvą apskriejo žinia apie šį paskyrimą, būsimasis vyskupas Marijos radijo klausytojams nuolankiai pasakojo apie save, savąjį pašaukimo kelią, apie tai, kaip tampama vyskupu; dar po kelių dienų, susitikęs su Kauno arkivyskupijos dvasininkais, šį pasakojimą jis išplėtė ir gausiomis nuotraukomis iš savo gyvenimo albumo. Tad remdamiesi šiais pasidalijamais, ir „Artumos“ skaitytojams parengėme tokią apybraižą apie vieną Viešpaties tarną, galiausiai ištarusį Dievui „taip“.

Vienuolių malda už šeimą

Saulius Bužauskas gimė 1972 m. liepos 19 d. Jo tėviškė – Garliavoje, Kauno rajone. Savo šaknis ir tai, kas formavo dvasinį giminės veidą, jis ypač sieja su pamaldžiomis ir svetingomis savo močiutėmis Julija ir Zofija. Mamos Elvyros šeimą dažnai lankė iš Marijampolės kunigas Vincas Dvaranauskas, buvęs Seinų kunigų seminarijos profesorius ir vicerektorius, dvi mamos tetos vienuolės kazimierietės sesuo Margarita Elžbieta ir sesuo Vincenta Anelė Vaškevičiūtės. Jos palaidotos Pažaislyje, pačiam Sauliui jas teko palydėti į Amžinybę. Sauliaus tėvelis Jonas atgulęs Čekiškės kapinėse.

„Tetos vienuolės labai daug meldėsi už mūsų šeimą“, – sakė S. Bužauskas, prisimindamas, kad pakalbinta viena teta vienuolė kalbėdavo tik apie Dievą. Kita būdavo „žemiškesnė“, atjausdavo žemiškus žmonių rūpesčius. Jos buvo labai paslaptingos, nieko iš jų neišgausi (ir tai visai suprantama sovietinio laiko vienuolių laikysena). Saulius prisimena, kad jie šeimoje nebuvo labai aktyvūs katalikai, tačiau kartu su tėvais buvo išvaikščioję Kauno bažnyčias, vykdavę į Šiluvą ir į Aušros vartus Vilniuje.

Kuo tapo ilgai sakytas „ne“

„Daug metų sakiau Dievui ne“, – atvirai prisipažino būsimasis vyskupas, prisimindamas, kad jaunystėje labiausiai norėjęs studijuoti žurnalistiką, nes patiko rašyti, kalbėti. Todėl 1990 m. įstojo į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą ir su didžiu džiaugsmu bei jauduliu išvyko į sostinę. Provincijos abiturientui ir Vilnius, ir universitetas atrodė it šventovė. Tačiau studijos buvo nelengvos. Dėl sunkumų sąmoningiau gręžėsi į Dievą. Per visus studijų metus kasdien dalyvaudavo ryto šv. Mišiose Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Tada, paties žodžiais, pradėjo belstis ir pašaukimas…

Iš noro tarnauti artimui įsitraukė į „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenę. Tuo pat metu ėmė mąstyti apie pašaukimą į kunigystę: „Nebuvo labai su kuo pasitarti. Jei su močiute, tai ji sakys: „Labai gerai, vaikeli, stok!“ Jei su draugais, tai: „Ką tu, kvailas, turi profesiją, darbą“ (1997–1998 m. S. Bužauskas dirbo korespondentu „Ūkininko patarėjo“ redakcijoje. 1998–2001 m. – vyr. bibliotekininku Vilniaus universiteto bibliotekoje). „Visi į savo pusę traukia, o man nėra jėgų pasakyti taip arba ne. Ir aš vis atidėliojau“, – prisimena Bužauskas.

Tačiau, kad ir atidėliojamas, šis klausimas vis iškildavęs. Važiavo į rekolekcijas, kad pasakytų Dievui: ne, netinku. Kad padėtų tašką. Tačiau rekolekcijose tas „ne“ kažkur išgaruodavo… Būtent „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenėje žmonių, turinčių proto negalią, Saulius buvo pradėtas vadinti kunigu, nors jie nieko nežinojo apie jo vidinius svarstymus, tačiau tapo it pranašiškais balsais, padėjusiais apsispręsti. Taip lašas po lašo, ženklas po ženklo… Beje, jam dėl to ligi šiol artima šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, kuri ypač meldėsi už kunigus.

2001 m. įstojo į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją, o 2008 m. įšventintas kunigu. Buvo Vilniaus arkikatedros parapijos vikaras, vėliau Šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvas, tarnavo vikaru Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje. 2011–2019 m. – Vilniaus „Versmės“ vidurinės mokyklos, vėliau tapusios Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija, kapelionas.

Spontaniškumo, paprastumo mane išmokė „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenė. Prisiliesdamas prie vargšo, prisilieti prie paties Dievo. Jie buvo tikrieji mano kunigystės mokytojai.

Nebijodavęs būti „truputį klounu“

Kaip dvasininkas, jis tarnavo šeimoms Dievo Motinos komandų judėjime, rengė vaikų ir šeimų stovyklas. Ir ne tik paskaitas skaitydamas, bet ir, pavyzdžiui, kartu gamindamas valgyti. Tuo pat metu vyksta ir dvasiniai pokalbiai. Pasak paties Sauliaus, kai žmonės mato kunigą ir tokiomis aplinkybėmis, lengviau užmegzti ryšį.

Seminarijoje studijuojančių seminaristų pareiga buvo dalyvauti jaunimo stovyklose. Vėliau jie sugalvojo ir patys jas organizuoti – nuo pat programos iki logistikos. Saulius sako, kad tai mokė ir dialogo, ir sielovadiškos vadybos, todėl pabrėžia, kad jaunimas, vaikai, turėdami užduotis, labai įsitraukia. „Nebijodavau ir būti truputį klounu, nusileisti iki jauno žmogaus. Tik taip jis galės tavęs paklausyti, kai tu būsi prie altoriaus“, – dalijosi apie brangią sielovadinę patirtį, kai papokštavimai kartu tapdavo sėkmės raktu. Vaikai itin džiaugdavosi stovyklomis.

Jis prisimena jaunimo statytą spektaklį „Barbora Radvilaitė“, kurį norėjo rodyti Šv. Kazimiero koplyčioje. Buvo nedrąsu, tad paprašė nors maldą Kazimierui įdėti. Dabar teigia, kad teatras yra neišnaudotas Bažnyčioje pastoracijos įrankis. Jaunimas noriai vaidina, kitaip jiems Dievas atsiveria.

„Viską, ką moki ir ko nemoki, gali kunigystėje panaudoti, – sako S. Bužauskas. – Spontaniškumo, paprastumo mane išmokė „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenė. Prisiliesdamas prie vargšo, prisilieti prie paties Dievo. Jie buvo tikrieji mano kunigystės mokytojai.“

Nepaliaujama pagalba

„Šitas paveikslas mane lydėjo visą gyvenimą“, – sakė naujasis vyskupas S. Bužauskas, rodydamas Nepaliaujamos Pagalbos titulo Motinos atvaizdą. Jis brangus ir gerai pažįstamas iš mamos tėviškės Šeštokų parapijos, taip pat ir iš gimtosios Garliavos bažnyčios. Būtent jį šeimai įvairiomis progomis atsiųsdavo seselės kazimierietės. Pasak tėvo Sauliaus, šį maloningąjį atvaizdą pasirinko ir vyskupystės šventimų dienai atminti – Vaikelis Jėzus, besiglaudžiantis prie Motinos ir įsikibęs jai ranką, it žmogiškai bijantis būsimos kančios, atspindi ir dvasininko tarnystę, kuriai nuolat reikia atramos. Tas Vaikelis yra kelionėje, judėjime, savo misijos link, kaip ir kunigai savo tarnystėje.

Kodėl ir Castello di Tatroporto vyskupas?

Vyskupas šventimais yra skiriamas tarnauti konkrečios teritorijos žmonėms. Tad vyskupai augziliarai – pagalbininkai – skiriami tituliniais ganytojais istorinių vyskupijų, kurios šiuo metu jau nebeegzistuoja, nes krikščionių bendruomenės ten yra sunykusios.

Taip susiklostė, kad Lietuvos vyskupai pagalbininkai dažnai skiriami Šiaurės Afrikoje esančių titulinių vyskupijų vyskupais. Castello di Tatroporto – Alžyre buvusi vyskupija, veikusi senaisiais amžiais. Jos dydis galėjo prilygti didžiosioms mūsų parapijoms. Žinomas vyskupas (iš V a.), buvęs nuteistas tremtimi, tačiau daugiau žinių apie šios vyskupijos gyvavimą nėra.

Toje pat Šiaurės Afrikoje, greta Alžyro, tik Maroke, 1996 m. už tikėjimą buvo nukankinti septyni vienuoliai trapistai, pagrobti iš Tibhirino vienuolyno. Šių Bažnyčios palaimintųjų pavyzdys, būsimojo vyskupo mintimi, mokys ištvermingos maldos, taikios laikysenos, kai teks susidurti su sunkumais.

„Dievui viskas įmanoma“ – skelbia naujojo ganytojo pasirinktas vyskupiškasis šūkis, o visa tai jau balandžio 22-ąją per šventimus Kauno arkikatedroje bazilikoje taps dar regimiau!

Jurgio Pabrėžos kapo koplyčios Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos pagalbos paveikslas 1973 m. R. Petručio / Kretingos muziejaus nuotrauka

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.