Daugiakultūrės praeities liudininkės. Alantos sinagoga

Tačiau miestelyje, esančiame reikšmingų istorinių kelių sankirtoje, gausu ir kitų kultūros paveldo vertybių. Ne veltui Lietuvos nepriklausomybės aušroje Alantos miestelis buvo paskelbtas urbanistikos paminklu.

Artėjant automobiliu miestelio link iš tolo spindi Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios bokštai, tos pačios katalikų bažnyčios bokštai, kurie buvo baigti statyti kitados čia gyvenusių žydų dėka. Kaip vietos gyventojai atmena, bažnyčios statybai pritrūkus pinigų, buvo kreiptasi finansinės pagalbos į vietos žydus, kurie sutiko padėti, jei jiems bus leista statyti karčiamą šalia miestelio turgaus aikštės. Aplink turgaus aikštę visada formuodavosi miestelių struktūra, todėl žydai šiuose mediniuose nameliukuose buvo įsteigę krautuves, užeigas, vaistinę.

Iki Antrojo pasaulinio karo žydai sudarė Molėtų krašto miestelių gyventojų daugumą. Alantoje žydai įsikūrė XIX a. antroje pusėje, po to, kai Alantos dvaro savininkas Vladislovas Pac-Pomarnackis miesteliui išrūpino teisę rengti turgus. 1921 m. Alantos žydų bendruomenei vadovavo šešių narių taryba. Miestelyje veikė pradinė hebrajų mokykla, kurioje dirbo du mokytojai. Ji gyvavo iki sovietų okupacijos 1940 m.

Štetle būta ir bibliotekos su knygomis hebrajų bei jidiš kalbomis. Visos miestelio šeimos priklausė Žydų bankui. Prieš karą Alantos žydų bendruomenę sudarė apie pusė tūkstančio miestelio gyventojų. Šiandien jų nelikę nė vieno. Kaip ir visame Molėtų rajone. Nacių okupacijos pradžioje visi Alantos žydai buvo laikomi Antakščiuose, vėliau perkelti į Molėtus, kur ir buvo nužudyti 1941 m. rugpjūčio 29 d.

Tačiau vietos žmonių rūpesčiu čia išliko Alantos medinė sinagoga. Alantos miestelio bendruomenė išvalė pastato vidų, išklojo vidaus patalpas kilimais ir iškabino žydų atminimui skirtą parodą ant sinagogos nutrupėjusio tinko sienų, kurią inicijavo dailininkas Vaidotas Žukas.

Alantos sinagoga yra išskirtinis ne tik Lietuvos, bet ir visos Rytų Europos žydų paveldo objektas. Tai viena iš 17-os teišlikusių, po visą Lietuvą išsibarsčiusių medinių sinagogų. Keletas tokių maldos namų dar tebestovi kaimyninėje Latvijoje ir Ukrainoje. Tačiau daugumos jų būklė – kritinė. 

Sprendžiant iš formų, spėjama, kad Alantos miestelyje išlikę maldos namai statyti XIX a. antrojoje pusėje. Po tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių sinagogos pastatas buvo paverstas sandėliu, jame laikyti grūdai, trąšos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pastatas grąžintas Lietuvos žydų bendruomenei.

2015 m. rugsėjo mėnesį Alantos sinagoga paskelbta saugoma valstybės. Anuomet sinagogoje buvo atlikti neatidėliotini tvarkymo darbai: paremtos griūvančios sijos, sutvirtintos sienos ir vidinės pertvaros, plokštėmis užsandarintos langų angos. Nors dabartinė sinagogos būklė nėra jos geriausių laikų atspindys, nuošaliai už kitų gyvenamosios ir ūkinės paskirties pastatų stovinti medinukė – restauruojama.

Šiuo metu sinagogoje pašalinta avarinės situacijos grėsmė, apipuvusios sinagogos rąstų sienos buvo sutvirtintos, per karą sugadintas skardinis stogas perdengtas, o vos prieš kelias savaites sinagogoje buvo sudėti nauji mediniai langai.

Ateityje ypač daug darbų laukia sinagogos viduje. Netvarkyta ir nerestauruota Alantos sinagoga daugelį metų liudijo ne tik Holokausto siaubą ir sunaikintą Alantos štetlo žydų bendruomenę, bet ir atsainų požiūrį į žydų religinį ir istorinį paveldą Lietuvoje. Tai, kad jau kelerius metus daugėja projektų, kuriuose numatyta atkurti ir išsaugoti nykstančias medines sinagogas Lietuvoje, rodo, jog vis daugiau žmonių ir institucijų suvokia būtinybę jas išsaugoti ir pritaikyti vietos bendruomenės poreikiams ar turizmui. Šiandien galime pasidžiaugti, kad antram gyvenimui prikeliama ne tik Alantos, bet ir visai netoliese esanti Kurklių sinagoga, apie kurią išgirsite vėlesnėse mūsų ciklo dalyse.

Alantos sinagogą galima pamatyti dešinėje kelio Alanta–Molėtai pusėje. Ji stovi nedidelės kalvos šlaite, kiek atitolusi nuo Ukmergės gatvės. Tai išskirtinis romantizmo epochos statinys. Romantizmas Vakarų ir Vidurio Europoje pradėjo plisti XIX a. pradžioje kaip atsvaras griežtiems klasicizmo stiliaus kanonams. Šis stilius plito sakralinių pastatų ir dvaro sodybų architektūroje.

Romantizmo laikotarpiu, kaip ir klasicistinio stiliaus architektūroje, išskiriami du pagrindiniai sinagogų tipai – vientiso tūrio su vidiniais laiptais ir sudėtinio – su išoriniu laiptinės priestatu. Nors Lietuvoje dominavo pirmojo tipo sinagogos, šiandien šią architektūrinę tradiciją galima pamatyti vienintelėje išlikusioje Alantos sinagogoje.

Alantos sinagogos pamatas – iš akmens mūro, sienos – stačiakampių rąstų. Pagrindinis įėjimas į šią šventovę yra vakarų pusėje. Šventovės fasadus skaido sąvaržos, vyrų salės langai pusapskričių arkų, apjuosti profiliuotais apvadais, dviaukštės dalies – nedideli stačiakampiai.

Žydų maldos namai buvo įrengti taikantis prie įvairių draudimų ir taisyklių. Sinagogos negalėjo būti aukštesnės už krikščionių šventoves bei panašios į jas, turėjo būti nutolusios nuo jų tam tikrais atstumais, neišsiskirti iš urbanistinės aplinkos.

Sinagogos buvo skirstomos pagal sezoną – vasarinės ir žieminės; priklausomybę tam tikram luomui – pirklių, atsargos karių, darbininkų, ar profesijai – siuvėjų, batsiuvių, muzikantų. Specifines pastatų formas sąlygojo reikalavimai, būdingi Rytų šventykloms: dalijimai į vyrų ir moterų puses, Šventojo Rašto skaitymo ir laikymo vietas.

Deja, švenčiausios sinagogos vietos – Aron kodešo – kur buvo saugomi Toros ritiniai, Alantos sinagogoje neišliko. Neišliko ir sinagogoje buvusios bimos – paaukštintos kelių laiptelių pakylos, ant kurios buvo atliekamos religinės apeigos, skaitoma Penkiaknygė, sakomi pamokslai. 

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.