Daugiakultūrės praeities liudininkės. Alytaus sinagoga

Tai buvo gausiausia to meto tautinė mažuma, tarpukariu sukaupusi milžinišką intelektualinį palikimą. Dabar žydų Lietuvoje liko mažiau negu 5 tūkstančiai. Iš didžiausios tautinės mažumos jie tapo viena mažiausių. Žydai, netekę didžiosios dalies bendruomenės narių, gyvuoja ir šiandien, stengiasi išsaugoti savo kultūrą bei identitetą. 

Lietuvoje sinagogos – mažiausiai pastebimi sakraliniai pastatai. Jos nebuvo statomos miesto ar miestelio centre, kur paprastai dominavo katalikų bažnyčios arba stačiatikių cerkvės. Tik labai retais atvejais sinagogos buvo statomos centrinėje aikštelė arba šalia jos. Tokių pavyzdžių Lietuvos teritorijoje yra vos keletas.

Sinagoga žydų bendruomenei buvo dvasinis, kultūrinis ir ekonominis centras. Skirtingai nei krikščionių maldos namai, ji atliepė skirtingus bendruomenės poreikius. Pastačius sinagogą jų kaimynystėje neretai susiformuodavo ir prekyvietės, kiti žydų bendruomenei svarbūs pastatai. Miesteliuose sinagogos dažniausiai statytos kvartalo prie aikštės gilumoje, užstotos kitų pastatų, todėl ir šiandien vietos gyventojams bei turistams retai matomos, o jei ir pastebimos, neretai neidentifikuojamos kaip sakralinės paskirties pastatai. Netoliese stovėdavo pirtis su ritualiniu baseinu – mikva ir skerdykla.

Sinagogos pastato dydį ir tipą nulemdavo bendruomenės poreikiai ir finansinės galimybės. Sinagogos buvo statomos taikantis prie įvairių to meto draudimų ir reglamentų. Jos negalėjo būti aukštesnės už krikščionių šventyklas ir turėjo būti nutolusios nuo jų tam tikrais atstumais. 

Iki Antrojo pasaulinio karo dabartinėje Lietuvos teritorijoje stovėjo apie 560 įvairių žydų maldos namų. Šiandien sinagogos – nykstantys pastatai, netekę pirminės savo paskirties. Dauguma jų sunaikintos per Antrąjį pasaulinį karą, kai kurios sinagogos nugriautos arba smarkiai nukentėjo pokario metais. Tačiau yra ir gerosios praktikos pavyzdžių. Mūsų pasakojimų cikle skaitytojai ir žiūrovai jau ankščiau turėjo galimybę susipažinti, kaip restauruotos ir pritaikytos šiandienos poreikiams Pakruojo, Žiežmarių ar Kėdainių sinagogos.

Šiandien kviečiame susipažinti su baigiama restauruoti Alytaus sinagoga. Daugelį dešimtmečių apleistas pastatas vėl puošia miestą ir neilgai trukus priims pirmuosius lankytojus. 

Kai kurių istorikų nuomone, pirmieji žydai Alytuje galėjo apsigyventi XV a. Tačiau tai patvirtinančių faktų kol kas nerasta. Pirmieji istorijos šaltiniai, liudijantys apie Alytuje gyvenančius žydus, siekia XVIII a. pradžią. Alytuje veikė dvi žydų bendruomenės su savo sinagogomis ir mokyklomis, o žydai sudarė iki trečdalio viso miestelio gyventojų. Gausi Alytaus žydų bendruomenė buvo sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą, o turtas išgrobstytas ir nusavintas.

Dabar gausų žydų bendruomenės atminimą saugo tik atminimo akmenys šaligatviuose, informacinės lentelės ir Vidzgirio miške esantis memorialas. Per Antrąjį pasaulinį karą Alytų okupavus vokiečiams, Vidzgirio miške buvo šaudomi ir laidojami bendruose kapuose žydų tautybės žmonės. 1993 metais šiame miške buvo atidengtas memorialas žydų aukoms atminti. Memorialo ansamblį sudaro simbolinė Dovydo žvaigždė, 9 piramidės, žyminčios žmonių palaidojimo vietas, obeliskas ir stela. Aukščiausiame memorialo kalnelyje stovi skausmo paminklas – sulaužyta Dovydo žvaigždė. 

Likimas nepasigailėjo ir Alytaus sinagogos, kurios pastatas buvo apleistas ir daugelį metų stovėjo nenaudojamas. XIX a. pabaigoje iškilusi mūrinė, geltonų ir raudonų plytų Alytaus sinagoga liudija tuometinės Alytaus žydų bendruomenės aukštą kultūrinį ir ekonominį lygį. Istoriniai duomenys teigia, kad tarpukariu Alytuje galėjo ne tik būti mūrinė sinagoga, bet ir veikti daugiau maldos namų, nes žydų tautybės gyventojų čia buvo kiek daugiau kaip 1700. Antrojo pasaulinio karo metų Alytaus apskrities viršininko raporte minimos trys sinagogos: dvi – Dariaus ir Girėno gatvėje, o trečioji mūrinė – Kauno g. 9. 

Vienintelė Alytuje išlikusi sinagoga stovi kairiajame Nemuno krante, Kauno ir Užuolankos gatvių sankirtoje, vakarų fasadu atgręžta į Užuolankos gatvę. Manoma, kad vakarinėje Alytaus dalyje pirmoji medinė sinagoga pastatyta dar 1856 m. Istoriniai šaltiniai teigia, kad jos vietoje XIX a. pab. ir buvo pastatyta dabartinė mūrinė sinagoga. Iki mūsų dienų išlikusios Alytus sinagogos projektą rengė Kalvarijos apskrities architektas, tvirtino Lenkijos Karalystės švietimo ir religijos komisija. Per 1909 m. gaisrus, siaubusius Alytų, sinagoga sudegė. Ji buvo atstatyta 1911-aisiais pagal buvusios sinagogos projektą. Šalia jos tais pačiais metais buvo pastatytas rabino namas. Šie du statiniai sudaro architektūrinį kompleksą, kuris įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir įtrauktas į daugelį Lietuvos turistinių maršrutų.

Po Antrojo pasaulinio karo daugelį metų nenaudojamos sinagogos mūras buvo stipriai pažeistas drėgmės ir druskų. Šiuos procesus paspartino ne tik netinkamas pastato naudojimas XX a. antrojoje pusėje, kai čia veikė druskų sandėlis, bet ir smarkiai pakilęs žemės lygis iš Pietų pusės. Naršydami internete galime rasti ir įdomų, tačiau kiek klaidinantį faktą, jog šioje sinagogoje, uždarius druskų sandėlį, veikė viščiukų perykla. Tačiau istorikas Vilmantas Dunderis, gyvenantis Alytuje, šią informaciją paneigė. Kaip teigia istorikas, ieškodamas pagrįstos informacijos šiems faktams patvirtinti, jis pats skaičiavo gatvėje esančius pastatus ir lygino jų išsidėstymą su archyvuose išlikusiomis žvalgybinėmis nuotraukomis. Istoriko nuomone, pastatas, kuriame veikė viščiukų perykla, turėjo būti nutolęs nuo sinagogos bent per kelis kitus pastatus.

Alytaus sinagoga yra vientiso tūrio, vieno ir dviejų aukštų. Ji sumūryta iš gelsvų ir raudonų plytų, netinkuota, dengta dvišlaičiu stogu. Jos planas – netaisyklingas keturkampis, su vakarų pusėje atskirta siaura dviaukšte dalimi, suskaidyta dviem skersinėmis sienomis. Rytų pusėje yra erdvi vienaukštė vyrų salė, į kurią patenkama per prieangį.

Restauruojant sinagogą buvo rasti mažiausiai du dekoro sluoksniai tiek vyrų maldos salėje, tiek moterų pusėje. Sinagoga buvo perstatyta po gaisro, todėl aptikta dviejų skirtingų laikotarpių tapybos. Pradžioje sinagoga buvo ištapyta kalkiniais dažais, po gaisro – aliejiniais.  Vyrų maldos salės sienų tapyba yra iš tiesų įspūdinga, gana tradicinė, vaizduojanti orderinius piliastrus ir tarp jų esančius ornamentinius frizus.

Buvusioje didžiojoje maldų salėje restauruota ir iki šių dienų išlikusi bima – kelių laiptelių pakyla, ant kurios atliekamos religinės apeigos – skaitoma Tora. Faktas, kad sinagogoje esanti bima išliko, yra išties stebinantis, žinant tai – jog viena gamykla šioje sinagogoje planavo įrengti gamybines patalpas, todėl daug ką jos viduje išgriovė ir išbetonavo platformas staklėms statyti. Tačiau miesto bendruomenė užprotestavo mėginimą buvusiose maldos namuose įrengti elektrografijos cechą, todėl galima tik pasidžiaugti, kad aktyvių miestelėnų dėka sinagoga neprarado to, kas dar liko vertinga.

Kad ir kaip būtų liūdna, švenčiausia sinagogos vieta – aron kodešas – neišliko. Dabar vietą, kurioje buvo laikomi Toros ritiniai, žymi sienos tapyba. Aron hakodešas – vienas svarbiausių sinagogos įrenginių, kilęs iš Biblijoje minimos Sandoros skrynios, kurioje buvo laikomos lentelės su 10 Dievo įsakymų. Aron hakodešas įrengiamas į Jeruzalės pusę atgręžtoje maldų salės sienoje. Jis yra pakyloje, nuo kurios kohenai laimina besimeldžiančiuosius, o rabinas arba pamokslininkas (magidas) sako pamokslą. Aron hakodešo dureles dengia šilko ar aksomo užuolaida. Žydų aškenazių sinagogose aron hakodešo viršuje dega amžinoji ugnis, kuri simbolizuoja Toros amžinumą.

Sinagogos pastatą iš aplinkos išskiria ir jos fasadą papuošiantis pagrindinis judaizmo simbolis – plytų mūro Dovydo žvaigždė ir porinės nišelės su segmentinėmis sąramomis, kurios simbolizuoja Dešimties Dievo įsakymų plokštes.

Alytaus sinagoga – neatsiejama Alytaus senamiesčio panoramos dalis. Prieš daugiau nei šimtmetį statytuose Alytaus žydų maldos namuose planuojama įkurti vizualiųjų menų centrą, taip pat numatyta rengti parodas, o atskiroje ekspozicijoje pristatyti Alytaus žydų istoriją. Vizualiųjų menų centre planuojama naudoti šiuolaikines technologijas, taikyti inovatyvius sprendimus, įrengti interaktyvias ekspozicijas. Alytaus sinagogoje taip pat numatoma vykdyti įvairią kultūrinę veiklą. Jos restauravimą planuojama baigti artimiausiu metu, dabar čia atliekami paskutiniai darbai. 

Publikacija parengta remiantis šia literatūra:

A. Jomantas, „Žydų kultūros paveldas Lietuvoje“. „Savastis“, 2005 m.
M. Rupeikienė, „Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra“. E. Karpavičiaus leidykla, 2003 m.
Alytaus miesto savivaldybės pranešimų spaudai medžiaga.

Dėkojame istorikei Dr. Akvilei Naudžiūnienei, istorikui Vilmantui Dunderiui, Alytaus kraštotyros muziejui ir Alytaus miesto savivaldybei.

Projektą iš dalies finansuoja – Lietuvos kultūros taryba.