Daugiakultūrės praeities liudininkės. Čekiškės sinagoga

XVIII a. viduryje miesteliui buvo suteikta turgaus ir prekyviečių privilegija, XIX a. Čekiškė tapo prekybininkų ir amatininkų miesteliu.

Trijų pagrindinių gatvių sankryžoje – ne visai taisyklingo trikampio plano miestelio aikštę iš visų pusių supa tankiai sustatyti, istorija alsuojantys, įvairiaspalviai prie žemės prigludę medinukai. Kai kurie namai jau nugyvenę gražų amžių ir baigia griūti. Kiti – prikelti arba keliami naujam gyvenimui, nors jų savininkai neturi teisės iš esmės keisti pastatų išorės. Kultūros vertybių registre Čekiškės miestelio gatvių tinklas, aikštės planas, erdvės kompozicija yra saugomi, todėl visi atnaujinimo darbai turi būti derinami su Kultūros paveldo departamentu. Čekiškės senojoje dalyje vyrauja XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios vienaukščiai pastatai.

Tarpukariu šioje miestelio dalyje virė aktyvus visuomeninis gyvenimas, nedideliuose mediniuose nameliukuose buvo įsikūrusios įvairios žydams priklausiusios parduotuvės, kurių anuomet skaičiuota per dvi dešimtis. Iki Antrojo pasaulinio karo Čekiškėje veikė ir keturios užeigos, alaus darykla, malūnas, lentpjūvė, odų ir kailių apdirbimo dirbtuvės, veikė pašto stotis, vaistinė, Žydų liaudies bankas ir net kelios jaunimo organizacijos. Aktyviai vyko prekyba su Rytprūsiais. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Čekiškėje veikė „Tarbut“ mokykla ir biblioteka. Šalia pagrindinės aikštės išliko mūrinė Čekiškės Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1935 m. buvusios medinės bažnyčios vietoje.

Žydai iki tragiškų Antrojo pasaulinio karo metų buvo neatsiejama šio miestelio ilgametės istorijos dalis. Pirmi žydų paminėjimai rašytiniuose dokumentuose randami 1687 m., kai Vilkijos inventoriuje buvo įrašytas žydas, nuomojęs karčiamą. Įvairiais istorijos laikotarpiais žydai sudarė iki 77 proc. šio miestelio gyventojų. Silver, Vigderov, Štreichman, Finn – tai pavardės šeimų, kurių kelios kartos gyveno Čekišėkje ir ją kūrė. Čekiškietis buvo ir vieno garsiausių sionizmo lyderių Abbos-Hillelio Silverio tėvas rabinas Moše Silveris. Abba-Hillelis Silveris buvo vienas iš pasaulinės sionizmo organizacijos lyderių ir vienas svarbiausių žmonių, kurio pastangomis JAV parėmė naujos Izraelio šalies įkūrimą.

Kad ir kaip būtų, miestelį niokojantys gaisrai nesutrukdė Čekiškei augti. 1903 m. miestelyje gyveno 795 gyventojai. Išsiplėtė prekyba, padaugėjo parduotuvių ir teikiamų paslaugų. Anuomet susiformavo ir iki šių dienų nepakitusi Amatininkų gatvė, kurios gyventojų daugumą sudarė vienu ar kitu amatu besiverčiantys miestelėnai: siuvėjai, batsiuviai, račiai. Miestelis po didžiojo gaisro buvo atstatytas, taip pat ir nuo ugnies liepsnų stipriai nukentėjusi raudonplytė Čekiškės sinagoga, išlikusi iki mūsų dienų ir Kauno religinės žydų bendruomenės pirmininko Maušos Bairako pastangomis prikeliama naujam gyvenimui.

Vietos gyventojų pasakojimai liudija, kad kadaise, kai daugumą Čekiškės gyventojų sudarė žydai, į sinagogą susirinkdavo daugiau žmonių nei į netoliese stūksančią bažnyčią.

Šiandien Čekiškės sinagogos eksterjeras išliko beveik nepakitęs nuo XIX a. pabaigos. Tai istorizmui priskirtinas stačiakampio plano, raudonų plytų, netinkuotas dviejų aukštų pastatas, kurio plokštumos suskaidytos piliastrais. Šoninius fasadus puošia perdegtų juodų plytų ornamentai. Sinagogoje išliko ir gausiai dekoruotas Aron kodešas – šventoji arka rytinėje, į Jeruzalę orientuotoje, sinagogos sienoje, kurioje buvo saugomi Toros ritiniai. Taip pat išliko nepakitusi sinagogos vidinė struktūra – stačiakampio plano vyrų maldų salė ir atvira, vadinamoji moterų, galerija antrame aukšte. Pastato viduje yra išlikusi autentiška sieninė tapyba, tačiau jos būklė yra avarinė. Sieninės tapybos fragmentai buvo panaudoti ir knygos „Tylos gausmas“ viršelyje.

Kauno žydų religinė bendruomenė, prisidedant Kauno rajono savivaldybei, ėmėsi ambicingo plano restauruoti ir atgaivinti XIX a. statytą Čekiškės sinagogą, ji po daugelio metų tylos vėl atvers duris tikintiesiems ir į miestelį atklystantiems turistams.

Šiuo metu sinagogoje pašalinta avarinės situacijos grėsmė, sustiprintos raudonų mūrų sienos, sudėti mediniai langai, laikina danga uždengtas pastato stogas. Ateityje ypač daug darbų laukia sinagogos viduje: reikia restauruoti Aron hakodešą – kuris tik per stebuklą išliko Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos metais, atkurti sienų tapybą, užrašus, kurių yra labai daug. Kauno žydų religinė bendruomenė atnaujintoje sinagogoje ketina įrengti žydų istorijos muziejų, kuriame bus galima ir pasimelsti. Nekyla abejonių, kad atgaivintas žydų sakralinės architektūros paveldas padės geriau atskleisti šio krašto litvakų istoriją, kultūrą ir Čekiškės miestelio portretą.

Čekiškės žydų likimas

1941 m. rugpjūčio mėn. viduryje Kauno apskrityje prasidėjo masinis žydų persekiojimas, vyko jų sulaikymo akcijos. Vilkijos komendantūros ginkluoto būrio vadas Stasys Gudavičius atvykęs į Čekiškę ragino miestelio gyventojus sukurti ginkluotą būrį kovai su komunistais, sovietų pareigūnais ir žydais. Į Čekiškę S. Gudavičius buvo atvažiavęs kelis kartus. Paprastai jo apsilankymai baigdavosi pavienių žydų sušaudymais.

Valsčių viršaičiai gavo Kauno apskrities viršininko įsaką iki rugpjūčio 28 d. išsiaiškinti ir jam pateikti valsčiuose gyvenusių žydų skaičių pagal amžiaus kategorijas. Pavyzdžiui, Čekiškės valsčiaus viršaitis pranešė, kad jo žinioje buvo 144 žydai, tarp jų 70 moterų ir 42 vaikai. Tuo metu dalis Čekiškės žydų jau galėjo būti išvežti į Vilkiją. Čekiškės miestelyje getas įsteigtas nebuvo. Vietiniai policininkai ir baltaraiščiai sulaikytiems žydams izoliuoti panaudojo miestelio sinagogą, iš kurios po kelių dienų pasmerktieji buvo pervežti į Vilkijos sutelkimo punktą. Čia iš aplinkinių miestelių atvežti žydai buvo laikomi Vilkijos sinagogoje, kuri virto pasmerktųjų kalėjimu.

1941 m. rugpjūčio viduryje dauguma Vilkijoje esančių žydų buvo išvežti į Kauną. Tikėtina, kad tarp jų pateko ir grupė Čekiškės žydų. Kita dalis Vilkijoje laikomų žydų sušaudyti rugpjūčio 28 d. Pakarklės miške, prie Jaučakių kaimo.

Nacistinės Vokietijos valdžios suorganizuotos egzekucijos metu, remiantis išlikusiais dokumentais, buvo sunaikinti 402 žydai: 76 vyrai, 192 moterys ir 134 vaikai iš Čekiškės, Lekėčių, Seredžiaus, Veliuonos, Vilkijos miestelių.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Dėkojame Kauno žydų religinės bendruomenės pirmininkui Maušai Bairakui.