2020 11 04

Kostas Kajėnas

Dmitrijus Mackela

Rūta Ost

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Eišiškių sinagoga

Kosto Kajėno nuotrauka

Eišiškių (jidiš kalba vadinto Eišišok) miestelio istorijos pradžia nėra tiksliai žinoma, kaip ir daugelio kitų mažų ir vidutinių visoje Lietuvos teritorijoje išsibarsčiusių buvusių štetlų. Teritorija, kurioje įsikūręs Eišiškių miestas, anuomet buvo apsupta tankiais miškais ir žaliuojančiomis pievomis, besidriekiančiomis tūkstančius kvadratinių kilometrų. Rusijos nacionalinio archyvo dokumentuose galime rasti informaciją, jog Eišiškių gyvenvietę įkūrė Lietuvos karo vadas 1070 m. Remiantis šia versija, Eišiškės buvo įkurtos maždaug 300 metų anksčiau už Vilnių, kurį įkūrė didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas –1323 m. Nors Eišiškės laikomos viena seniausių žydų gyvenamųjų vietovių visoje Rytų Europoje, šiandien šis antras po Vilniaus pagal žydų skaičių buvęs štetlas neatpažįstamai pasikeitė. Per Antrąjį pasaulinį karą naciai ir vietos baltaraiščiai vos per dvi dienas išžudė daugiau nei keturis tūkstančius šio miestelio ir aplinkinių gyvenviečių žydų. Iki tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių Eišiškėse žydai buvo tautinė dauguma. Nors dabar žydų tautybės asmenų šiame mieste nebeliko, ženklų, liudijančių turtingą kultūrinį ir socialinį štetlo gyvenimą, apstu.

Eišiškės nuo neatmenamų laikų formavosi kaip daugiatautis miestas. Jo neatsiejama dalimi nuo seno tapo žydų bendruomenė. Ji jau nuo XVIII a. sudarė daugiau kaip pusę Eišiškių gyventojų. Miestelyje taip pat buvo įsikūrusių ir kitų tautybių šeimų. Čia būta rusų, baltarusių, vokiečių, lenkų, totorių ir romų. Žydai vertėsi ne tik prekyba bei amatais, kaip buvo įprasta, tačiau ir žemės ūkiu. Istoriniuose šaltiniuose galima rasti informacijos, jog ypač buvo vertinami žydų barzdaskučiai, Eišiškėse jų būta dviejų. Tai buvo ne tik savo amato meistrai, pas kuriuos žmonės atvykdavo ir iš kitų aplink buvusių miestelių ir kaimų, bet ir mokėjo gydyti žaizdas, nuleisti kraują ligoniams. 1783 m. visoje parapijoje žydai turėjo 76 namus, kuriuose gyveno per pusę tūkstančio asmenų. Žydų namai buvo labai aiškiai matomi. Namų, kuriuose gyveno prekybininkai, fasado frontonas visada buvo atsuktas į gatvę. Jame – du langai ir tarp jų durys. Vienoje pusėje šeimininkas laukia prekeivių, kitoje pusėje – prekystalis. Nors Eišiškių miestelis, kaip ir daugelis kitų medinės architektūros gyvenviečių, ne kartą niokotas gaisrų, Eišiškės nuolat augo ir keitėsi. XVIII a. pabaigoje miestelyje veikė žydų krautuvės, smuklės, bravoras ir viešbutis.

Pagrindinėje miestelio aikštėje stovėjo medinė rotušė. Štetle būta dviejų beit midrašų ir didelės sinagogos. Vietos gyventojai atmena, jog senasis ir naujasis beit midrašai buvo tarsi veidrodinis vienas kito atspindys. Sinagoga istoriniuose šaltiniuose paminėta 1775 m. „Nowa“ gatvėje. Po kelerių metų būta skundo, jog perstatyta trijų aukštų sinagoga yra aukštesnė nei miestelio bažnyčia. Pastatą dengė trijų dalių mansardinis stogas. Vakariniame pastato fasade buvo įėjimas į šventovę. Sinagoga turėjo baroko ir neoklasicizmo stiliaus bruožų. 

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Be beit midrašų ir sinagogos, komplekse būta ir rabino namo bei viešosios pirties – mikvos, pašiūrė benamiams pernakvoti bei šulinys. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą kompleksą papildė hebrajų Tarbut mokyklos pastatas. Iš viso komplekso iki mūsų dienų išliko tik perstatytas, daug transformacijų patyręs Didžiosios sinagogos pastatas. Eišiškių žydų bendruomenė turėjo ir dvejas kapines. Vietiniai pasakojo, jog senosiose kapinėse tekę matyti antkapių iš XIV a. Dar XIX amžiuje senosiose Eišiškių kapinėse tebestovėjo antkapis su seniausia žydų buvimo dabartinėje Lietuvos teritorijoje data – velionis mirė 1097 metais. Pirmosios Eišiškių žydų kapinės buvo įkurtos laukuose, už miestelio ribų. Užpildžius šias, buvo įsteigtos naujos kapinės Eišiškių miestelio rytiniame pakraštyje – greta sinagogos. Aplinkiniams ūkininkams pretenduojant į nebenaudojamą kapinių žemę, senųjų žydų kapinių plotas sumažėjo. Legenda byloja, jog vietiniai gyventojai savo teritorijas norėjo pasididinti kapinių sąskaita, bet atsitiko taip, kad keletas arklių ten susilaužė kojas, ir buvo nuspręsta, jog žydų Dievas siunčia ženklą, kad negalima niekinti kapų. Norėdami išsaugoti likusią kapinių teritoriją, aplink kapines žydai iškasė gilius griovius. Ilgainiui kapinėse neliko nė vieno antkapinio paminklo. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Anuomet viso miestelio gerovė daugiausia priklausė nuo prekybos. Ketvirtadieniais čia vykdavo dideli turgūs. Į juos suvažiuodavo keli tūkstančiai žmonių iš visų aplink buvusių gyvenviečių. Eišiškėse du kartus per metus buvo rengiami prekymečiai, o prekyba vykdavo nepertraukiamai kelias dienas. Į šiuos prekymečius žmonės suvažiuodavo iš tolimiausių miestų. Eišiškės ypač garsėjo arklių ir gyvulių mugėmis.

XIX a. septintajame dešimtmetyje Eišiškės gerokai išaugo. 1868 m. miestelyje buvo daugiau kaip pustrečio šimto gyvenamųjų namų, veikė penkiolika karčiamų, keturios dešimtys krautuvių, kelios odos apdirbimo dirbtuvės, malūnas, spirito varykla ir alaus gamykla. Eišiškės visame regione garsėjo miestelyje gaminamais vežimais. Nedidelis štetlas tapo tikru miestu. Senose „Laidojimo draugijos“ knygose rašoma, kad štetlas beveik visiškai sudegė per 1895-ųjų gaisrus. Anuomet sudegė didelė dalis aplink miestelio centrą įsikūrusių krautuvių ir gyvenamųjų namų. Tačiau aktyvi prekyba sudarė palankias sąlygas miestui augti. Vietoje sudegusių medinių namelių ir trobesių buvo statomi didesni bei gražesni namai. Atsirado ir mūrinių pastatų, kurių daugiausia iki mūsų dienų išliko aplink buvusią turgaus aikštę. Didžiąją dalį miestelio gyventojų sudarė žydai, todėl Eišiškės tapo svarbiu žydų kultūros ir religijos centru Lietuvoje.

Eišiškių sinagoga. Liudo Dailidkos nuotrauka
Eišiškių štetlo žydų gyvenimo akimirkos. Liudo Dailidkos nuotrauka
Eišiškių štetlo žydų gyvenimo akimirkos. Liudo Dailidkos nuotrauka
Eišiškių štetlo žydų gyvenimo akimirkos. Liudo Dailidkos nuotrauka
Eišiškių štetlo žydų gyvenimo akimirkos. Liudo Dailidkos nuotrauka
Eišiškių štetlo žydų gyvenimo akimirkos. Liudo Dailidkos nuotrauka
Eišiškių štetlo žydų gyvenimo akimirkos. Liudo Dailidkos nuotrauka
Eišiškių štetlo žydų gyvenimo akimirkos. Liudo Dailidkos nuotrauka

Nors iki Pirmojo pasaulinio karo Eišiškėse dar buvo intensyviai prekiauta, miesto reikšmė mažėjo. Šį reiškinį lėmė tai, kad Eišiškės liko nuošalyje nuo geležinkelio linijų. Pamažu miestas virto eiliniu valsčiaus centru. Situacija kiek pasikeitė per Lenkijos okupaciją 1902–1939 metais. Miesto prekybinė reikšmė Vilniaus krašte vėl padidėjo. Į Eišiškes pirkti maisto produktų atvykdavo net Vilniaus gyventojai, o miestelis imtas vadinti Vilniaus priemiesčiu. 1939 m. Eišiškėse buvo atidaryta ligoninė, apgriuvusioje cerkvėje veikė vidurinė mokykla, kurioje dėstyta lenkų kalba, buvo statomi ir kiti visuomeninės paskirties pastatai, tiesiamos naujos gatvės. Tuo metu Eišiškėse gyveno apie 3000 žydų, tai yra didelė gyventojų dalis. Mieste egzistavo daug žydų institucijų, kurios kartu su plačiai paplitusia sionistų judėjimo veikla sujungė klasikinį litvakų judaizmą su šiuolaikiniu haskalahu (švietimu). 1939 m. rugsėjį Sovietų Sąjungai okupavus Rytų Lenkiją, miestas kartu su visu Vilniaus kraštu buvo prijungtas prie nepriklausomos Lietuvos. Žydų švietimo, kultūros ir jaunimo grupių struktūras sovietai uždarė 1940 m.

Antrasis pasaulinis karas Eišiškių miesteliui ir jo gyventojams tapo lemiamas. Jau karo pradžioje į kalėjimus ir tremtį pateko nemažai eišiškiečių, kurių dalis namo taip ir nebegrįžo. Tačiau sunku žodžiais apsakyti žydų tautos patirtą skausmą. Antrojo pasaulinio karo metais Trakų apskrities policininkai, baltaraiščiai ir Ypatingasis būrys vos per dvi dienas išžudė daugiau nei keturis tūkstančius šio miestelio ir aplinkinių vietovių žydų. Neapykantos aukomis tapo dauguma žydų tautybės vyrų, moterų, vaikų ir senelių. Žydų gyvenamieji namai likę be savo šeimininkų nyko, juose išlikęs turtas išgrobstytas bei išparduotas. Žmonės plėšė namus, ieškodami aukso ar brangenybių. Visos institucijos ir organizacijos, sietos su žydų tauta – sunaikintos. Apmirė ir visame regione garsėjusi prekyba. Po karo Eišiškėse ilgą laiką mažai statyta, nes daugiausia buvo remontuojami ir pritaikyti butams ar įstaigoms senieji pastatai, stovėję buvusiuose žydų kvartaluose. Žydų šventovių pastatai, taip pat buvo pritaikyti kitoms reikmėms. Viename iš jų buvo įrengta sporto salė, antrajame – kino teatras. Trečioji sinagoga buvo nugriauta.

Projektą iš dalies finansuoja – Lietuvos kultūros taryba

Rengiant pasakojimą už visokeriopą pagalbą dėkojame: Liudui Dailidkai, Dieveniškių Simono Karczmaro amatų kiemo vadovei Ilonai Šedienei, menotyrininkei Rūtai Ost bei Eišiškių seniūnijai.