Žiūrėjimo laikas:

15 min

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Kauno choralinė sinagoga

Kosto Kajėno nuotrauka

Lietuvos žydų istorija mena dar ankstyvuosius viduramžius. XI a. pabaigoje, Kryžiaus karų įkarštyje vykstant žydų persekiojimams ir žudynėms vokiškai kalbančiose teritorijose, dalis jų pasitraukė į Lietuvos žemes.

XIV a. pab. Vytautas Didysis išleido privilegiją Bresto žydų bendruomenei, ja vėliau vadovavosi ir kitų miestų Lietuvos žydai. Privilegija aiškino Lietuvos gyventojų ir žydų mažumos tarpusavio santykius. Lietuvos kunigaikščiai buvo palankūs šiai tautinei mažumai, tad XIV amžiuje žydai jau buvo tvirtai įsikūrę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Savo aukso amžių žydų bendruomenė pasiekė tarpukariu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno apie 250 tūkst. žydų. Didžiausia tautinė mažuma šalyje sukaupė milžinišką intelektualinį ir kultūrinį potencialą.

Žydai Kauno teritorijoje minimi dar XV amžiuje. Iš pradžių žydams Kaune apsigyventi buvo drausta, tad jie ėmė telktis Vilijampolės gyvenvietėje, Radvilų įkurtoje dar XVII a. viduryje. Kaune žydų tautybės asmenims daugelį metų galiojo daugybė draudimų, tačiau 1858 m. buvo išleistas įsakas, leidžiantis žydams statyti namus visose miesto dalyse. 1896 m. Kauno mieste daugiau nei pusė gyventojų buvo žydai. Natūralu, kad tokio dydžio tautinė bendruomenė aktyviai statėsi sinagogas ir kitus visuomenės paskirties pastatus. Vilijampolėje dar XVIII a. buvo pastatyta pirmoji mūrinė sinagoga Kaune, kurioje virė bendruomenės gyvenimas: vyko religinės apeigos, studijos, susitikimai. Šioje miesto dalyje veikė ir viena žymiausių visoje Europoje judaizmo dvasinė seminarija – Ješiva. Vilijampolės ješiva, arba Slabados ješiva – pasižymėjo griežta tvarka ir izoliacija nuo išorės įtakų.

Slabados ješiva buvo tokia garsi, kad traukte traukė gausų studentų būrį ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso Europos, Palestinos ir JAV. 1920 metais joje mokėsi per 500 studentų. Kuo ši Ješiva išsiskyrė iš kitų, kad taip taukė žydų jaunuolius, jog jie čia atvykdavo mokytis netgi iš Jungtinių Amerikos Valstijų? Musar judėjimo įtakoje Ješivoje buvo paraleliai studijuojamas Talmudas ir mokomasi etikos – kas buvo visiškai nauja. Prižiūrint specialiai už etikos palaikymą Ješivoje atsakingiems mokytojams, buvo lavinamas jaunuolių gebėjimas pažinti religines tiesas ir etiškas jų pritaikymas kasdienybėje. Vilijampolės ješiva veikė iki 1941 m. birželio 23 d. Holokausto metu beveik visi šiosJešivos mokiniai ir dėstytojai buvo nužudyti.

XX a. pradžioje žydai sudarė beveik pusę Kauno miesto gyventojų ir valdė beveik visą prekybą ir didelę dalį amatų. Kauno savivaldybės statistikos biuro duomenimis, 1937 m. mieste buvo 135 tūkst. gyventojų, tarp jų 27,5 tūkst. (25 proc.) žydų tautybės. Kaunas tapo žydų kultūriniu ir religiniu centru. Žydai ne tik aktyviai dalyvavo miesto politiniame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime, bet čia steigė mokyklas, gimnazijas, ligonines, vaikų namus ir senelių prieglaudas. Tarpukariu Kaune išryškėjo ir skleidėsi žydai, kurių vardai žinomi iki šiol visame pasaulyje.

Iki Antrojo pasaulinio karo Kaune buvo daugiau nei 20 sinagogų ir žydų maldos namų. Maldos namai žydams skirti ne tik maldai, bet ir mokslui, kadangi judaizme mokymasis ir malda yra neatsiejami dalykai. Tradiciniai maldos namai, išskyrus pagrindinę choralinę sinagogą, dydžiu nesiskyrė nuo aplinkinių gyvenamųjų namų. Dažnai sinagogą iš kitų aplink esančių pastatų išskirdavo du puošybos elementai – judaizmo simboliai – Dovydo žvaigždė ir Dekalogas. Dekalogas – tai sąrašas taisyklių, kurias, pasak Biblijos, Dievas perdavė Mozei ant Sinajaus kalno, užrašytas ant dviejų akmeninių plokščių.

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Kai kurios Kauno sinagogos buvo apgriautos jau per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau dauguma sunaikintos per Antrąjį ir okupacijos metais. Iki šių dienų išliko tik aštuoni buvusių sinagogų pastatai visame Kauno mieste. Dėl įvairių aplinkybių smarkiai pasikeitusios, gerokai apleistos Kauno sinagogos retai atkreipia miesto gyventojų ir svečių dėmesį. Sinagogos neturi itin ryškių ir į akis krentančių architektūrinių elementų kaip kitų religinių konfesijų maldos namai. Didžioji dalis Kaune esančių sinagogų avarinės būklės, užkaltais ar užmūrytais langais ir durimis, kiaurais stogais, pakeitusios savo pirminę paskirtį ir funkciją. Šios mums daugelį metų artimos tautos kultūros paveldo objektais niekas nesirūpina, o nesulaukusios deramo dėmesio, sinagogos nyksta iš urbanistinio miesto kraštovaizdžio. Kad ir kaip būtų, šiuose sakralinės architektūros objektuose dar galima įžvelgti tam tikras architektūrines formas ir stilistinių elementų likučius, kurie byloja ir primena šių pastatų architektūrinę ir istorinę vertę. Šiandien kiekvienas, besidomintis žydų istorija ir kultūra Lietuvoje, gali savo akimis pamatyti žydų tautos kultūrinį palikimą.

Kauno religinės žydų bendruomenės

Kauno choralinės sinagogos, esančios pačiame miesto centre, vadintos „Ohel-Jaakov“, dabartinėje E. Ožeškienės gatvėje, statybas 1871 m. fundavo Kauno pirmosios gildijos pirklys Levinas Minkovskis. Pasak rašytinių šaltinių, visa Minkovskių šeima dar tais pačiais metais persikėlė gyventi į Karaliaučių. Tikslių duomenų apie šį pastatą suprojektavusį architektą nėra išlikę, bet esama teiginių, kad Kauno choralinę sinagogą galėjo suprojektuoti inžinierius Ustinas Golinevičius, kurio kūryboje dažnai naudoti neobaroko architektūros elementai. Tačiau trūksta tikslių duomenų, kad būtent šis architektas suprojektavo vieną geriausiai išlikusių ir vienintelę tebeveikiančią sinagoga Kaune.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Lietuvos ypatingajame archyve išliko Kauno choralinės sinagogos projektas ir kiti dokumentai, kurie šiandien leidžia geriau matyti šios sinagogos pirminį vaizdą ir urbanistinę aplinką. Sinagogos statybos projektas buvo patvirtintas 1871 metais. Šiuose dokumentuose pateikti pirmojo ir antrojo aukštų planai ir pagrindinis bei šoninis (pietryčių) fasadai. Choralinė sinagoga stovi šalia centrinės miesto dalies, sklype tarp Savanorių pr., E. Ožeškienės g. ir Jeruzalės skg., pagrindiniu fasadu atgręžta į pietvakarius. Sinagoga yra istorizmo architektūros, sudėtinio tūrio, dviaukštė, tinkuoto mūro, su nedidele apside aron kodešui rytų pusėje ir trimis įėjimais vakarų pusėje. Pastatas iš išorės primena neobarokinę bažnyčią su kupolu ir barokišku frontonu su lenktomis voliutomis. Tai reformuotos sinagogos tipas, kuris pasižymi ne tik krikščionių sakralinių pastatų elementais, bet ir puošnesne išore.

Pagrindinis pastato fasadas skaidomas piliastrais, kurie prasideda nuo cokolio ir žemesniais piliastrėliais, į kuriuos remiasi antro aukšto arkinius langus juosiantys archivoltai su raktais. Pirmo aukšto angos stačiakampės; yra trejos medinės dvivėrės durys, puoštos reljefiniais drožiniais. Antro aukšto poriniai arkiniai langai įkomponuoti į plačias nišas. Abiejų aukštų langus skiria tarpaukštinės plokštumos su stačiakampėmis įdubomis. Fasadą vainikuoja virš karnizo kylantis aukštas stilizuotų formų frontonas su šoninėmis voliutomis ir kupolas su Dovydo žvaigžde; vidurinę frontono plokštumą skaido ir vizualiai jį paaukština niša, kurioje įkomponuota reljefinė Dovydo žvaigždė. Šoninėje pietryčių fasado pusėje esantys langai, kaip ir pagrindiniame fasade, išdėstyti dviem aukštais ir remiasi į palangių traukas, pagyvintas įdubomis. Salės vidurinę dalį pabrėžia iškilęs įstiklintas stoglangis su stilizuotais pusapskričiais frontonėliais galuose. Galinis šiaurės rytų fasadas su kiek žemesniu dvišlaičiu priestatu vidurinėje dalyje vainikuotas stilizuotu frontonu, su pusapskrite viršūne. Priestato priekinė plokštuma sumūryta iš raudonų plytų, netinkuota, o šoninėse dviem aukštais išdėstytos nišos arba stačiakampiai langai. Sinagogos pastatą juosia tvora, kuri buvo sumūryta 1893 m.

Sinagogos salės erdvė trinavė, suskaidyta keturiomis poromis kvadratinio skerspjūvio stulpų, į kuriuos remiasi atviros moterų galerijos, aptvertos aklinomis tvorelėmis. Navų sienas juosia profiliuoti karnizai, lubos sudalytos stačiakampiais kesonais, o centrinė dalis paaukštinta kupolu.

Kauno religinės žydų bendruomenės

Sinagogos bima – pastatyta vidurinėje salės dalyje, tačiau interjere nedominuoja. Tai aštuonkampė pakyla, skirta Toros skaitymui, aptverta ažūrine metalo tvorele. Bimos vietą salėje iš viršaus apšviečia stoglangis. Sinagogose esanti bima gali būti apvali, keturkampė, šešiakampė, aštuonkampė. Bima yra sinagogos salės centre, ant jos stovi suolas ir stalas Torai skaityti. Nuo bimos rabinas skaito Torą ir pamokslauja per Roš Hašanos (Naujųjų metų) antrosios dienos rytines pamaldas ir pasibaigus Jom Kipuro (Permaldavimo dienos) pamaldoms pučia ragą. Talmude rašoma, kad jau senovės Judėjos sinagogose žydams grįžus iš Babilonijos nelaisvės (5 a. prieš Kristų) buvo įrengtos bimos.

Kauno religinės žydų bendruomenės

Prie rytinės Sinagogos sienos stovi Aron hakodešas (Sandoros skrynia). Aron hakodešas (šventoji skrynia) tai vieta – kurioje laikomi Toros ritiniai. Jis medinis, įkomponuotas į gilią trisienę apsidę. Aron kodešą sudaro erdvus gaubtas, išlenktas pagal apsidės kontūrą ir dengtas ažūriniu kupolu, bei siaura „spinta“, uždengta kupoliuku ir panaši į koplytėlę. Aron kodešo kompozicijoje dominuoja puošnūs orderio elementai, stilizuoti augaliniai motyvai, įvairios arkinės angos. Tai viena svarbiausių sinagogos vietų, kilusi iš Biblijoje minimos Sandoros skrynios, kurioje buvo laikomos lentelės su 10 Dievo įsakymų. Aron hakodešas įrengiamas į Jeruzalės pusę atgręžtoje maldų salės sienoje, pakyloje, nuo kurios kohenai laimina besimeldžiančiuosius, o rabinas arba pamokslininkas sako pamokslą. Aron hakodešo dureles dengia šilko ar aksomo užuolaida.

Kauno religinės žydų bendruomenės

Paschos, Sukoto (Palapinių), Jom Kipuro (Permaldavimo) švenčių dienomis, skaitant tam tikras maldas, aron hakodešo durelės atidaromos. Žydų aškenazių sinagogose aron hakodešo viršuje dega amžinoji ugnis, kuri simbolizuoja Toros amžinumą ir menorą. Baroko ir klasicizmo laikotarpiu aron hakodešai buvo puošnesni, labiau primenantys bažnyčių altorius – ypač mediniai drožinėti. Kauno choralinės sinagogos interjeras dekoruotas žydų menui būdingais augalų ir gyvūnų motyvais. Interjero dekorui naudota melsva, balta ir ruda spalvinė gama, o langų vitražams – mėlyna, geltona, raudona spalvos ir skritulių bei šešiakampių žvaigždžių motyvas.

Antrojo pasaulinio karo metais Kauno choralinė sinagoga buvo apgriauta, nukentėjo, jos kupolas, kuris buvo atstatytas tik 2001-aisiais. Šiandien Kauno choralinėje sinagogoje be religinių apeigų organizuojami ir kiti renginiai, šventės. Sinagogos antrajame aukšte veikia Kauno žydų muziejus, eksponuojama rabinų portretų kolekcija.

Projektą iš dalies finansuoja – Lietuvos kultūros taryba.
Dėkojame Kauno žydų religinės bendruomenės vadovui Maušui Bairakui ir Judaikos tyrimų centro vadovei Larai Lempert.  

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.