Daugiakultūrės praeities liudininkės. Marijampolės sinagoga

Marijampolėje, kaip ir daugelyje vietų visoje Lietuvoje, žydų bendruomenė 1941-aisiais buvo sunaikinta. 1941 m. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, jau liepos 7 dieną Marijampolėje nužudyti pirmieji 32 Marijampolės žydai. Tačiau tai buvo tik pradžia. 1941 m. rugsėjo 1-ąją kareivinių šaudyklos teritorijoje buvo sušaudyta ir masinėse kapvietėse užkasta per šešis tūkstančius Marijampolės miesto ir aplinkinių gyvenviečių žydų – vyrų, moterų, vaikų ir senelių.

Žudynes vykdė liūdnai pagarsėjusio Joachimo Hamanno „skrajojantis būrys“, kurio pagrindą sudarė lietuviškasis Tautos darbo apsaugos batalionas. J. Hamanno vadovaujamas būrys nuo 1941 m. liepos 7 d. iki 1941 m. spalio 2 d. kartu su vietiniais talkininkais išžudė maždaug 70 000 Lietuvos ir Latvijos žydų, tarp jų beveik visus Lietuvos provincijos žydus.

Po Antrojo pasaulinio karo Marijampolės žydų masinė kapvietė buvo priskirta kareivinių teritorijai, todėl patekti ten buvo galima tik su sovietų kariuomenės leidimu. Pagerbiant aukas buvo kalbama tik apie žuvusius tarybinius piliečius, kurie tapo aklos neapykantos aukomis, tačiau niekada neminimos tikrosios aukos – marijampoliečiai žydai, kurie daugelį metų buvo reikšmingi šio miesto kūrėjai.

Centrinėje Suvalkijos dalyje gyvenvietės, vėliau virtusios miestais, ėmė kurtis XVII a. viduryje–XVIII a. pradžioje. Marijampolė, kuri iš pradžių buvo vadinta Starapole, miesteliu tapo apie 1750 m., kai Prienų seniūno žmonos grafienės Pranciškos Ščiukaitės-Butlerienės kvietimu į besikuriantį Starapolės miestelį atvyko pirmasis vienuolis marijonas čekas Adalbertas Vaitiekus Strachas.

Grafienės paskirtame marijonams žemės sklype ir jos lėšomis pradėtas statyti medinis vienuolyno pastatas bei bažnyčia. Prie vienuolyno besikuriantis miestelis įgavo Marijampolės vardą. Kartu su gyvenvietės augimu į miestelį atsikraustė ir pirmieji žydai. Iki 1782 metų žydų tautybės asmenys galėjo gyventi tik dešiniajame Jevonio upės krante. Vienuolių marijonų žemėse žydai kurtis negalėjo.

Manoma, kad žydai Marijampolėje apsigyveno atvykę iš Kalvarijos, kuri tuo metu jau turėjo žydų kahalą ir kur veikė keletas sinagogų. Į Marijampolę žydus viliojo perspektyva saugiai ir pelningai prekiauti turguose, tarpininkaujant tarp gyventojų kaimiškose vietovėse ir miesto gyventojų.

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi išlikę 1765 metų dokumentai, kuriuose rašoma apie Marijampolės žydų bendruomenę. Mieste anuomet gyveno 47 žydų šeimos, kurias sudarė 292 žmonės – 152 vyriškos ir 140 moteriškos lyties asmenų. Žinoma, ne visi miestelio gyventojai buvo suregistruoti, todėl realus žydų bei kitos tautybės asmenų skaičius mieste buvo bent ketvirtadaliu didesnis.

Miestelyje sparčiai augant žydų gyventojų skaičiui ir esant palankioms ekonominėms sąlygoms, apie 1780-uosius imti statyti maldos namus ir žydų mokyklą. Iki tol, kol Marijampolėje buvo pastatyti žydų maldos namai, judėjams dvasines paslaugas teikė Kalvarijos rabinas. 1795–1800 m. Naujosios Rytų Prūsijos provincijos sudarytame kariniame Marijampolės miesto žemėlapyje pažymėta ir žydų sinagoga – ji stovėjo Kauno kelio rytinėje pusėje, ant Grįžtupio upelio dešiniojo kranto. Tame pačiame kariniame žemėlapyje pažymėtos ir žydų kapinės, buvusios tarp kelio į Degučių kaimą ir Šešupės upelio.

Buvusi žydų kapinių teritorija dabartinėje Šaulių gatvėje dabar yra saugoma valstybės, tačiau antkapinių paminklų čia neišlikę – paskutiniai jų sunaikinti sovietmečiu, kasant įvairias trasas.

Pirmoji mūrinė sinagoga Kauno gatvės pradžioje, pačiame miesto centre, iškilo 1828 metais. Ši sinagoga priskiriama romantizmo stiliui. Žydų maldos namai neretai buvo statomi ištisais kompleksais. Vienas iš komplekso statinių buvo laikomas vasariniu, kitas – žieminiu, tačiau šildomu. Žinoma, tokius pastatų kompleksus galėjo sau leisti tik turtinga žydų bendruomenė.

Žydų maldos namų statybai anuomet buvo taikyti įvairūs draudimai ir reikalavimai. Vienas jų – aukščio. Sinagogos pastatas negalėjo dominuoti tam tikrame kvartale, kad nenustelbtų krikščioniškų maldos namų, todėl nuo centrinės miesto aikštės sinagogą „pridengė“ kiti statiniai. 

Dar XIX amžiuje įvairių Lietuvos miestų raidą ir urbanistinį portretą ne kartą keitė dažnai kylantys gaisrai. Be gyvenamosios vietos likdavo dešimtys, o kartais ir šimtai šeimų. Gaisrai ne kartą niokojo ir Marijampolės miestą. Po vieno jų, 1894 m. gegužės 26 d., buvo nuniokotas miesto centras ir tuometinė Policijos, dabar P. Butlerienės gatvė, todėl atstatant miestą atsirado erdvė, kurioje iškilo nauja sinagoga.

Iki mūsų dienų išlikę žydų maldos namai P. Butlerienės gatvėje – dalis mūsų sakralinio paveldo ir daugelį šimtmečių trukusios gausios žydų bendruomenės Lietuvoje liudininkė. 1899 m. miesto architektas Valerijus Rybarskis parengė maldos namų projektą, ir tikėtina, kad po kiek daugiau kaip metų Marijampolę papuošė gražus statinys. Maldos namų pastatas iškilęs atokiau nuo centrinės miesto dalies.

Ši sinagoga buvo žieminė – šildoma. Jos eksterjero architektūra eklektiška, būdinga istorizmo laikotarpiui. Pastatas – vieno ir dviejų aukštų, su rūsiu. Jo tūris laiptuotas, sudarytas iš dviaukštės dalies, žemesnės vyrų salės ir žemos apsidės. Statinys sumūrytas iš plytų, tinkuotas, dengtas dvišlaičiu čerpių stogu. Anuomet maldos namų interjeras buvo puoštas patyrusių vietinių meistrų, tačiau iki mūsų dienų nieko autentiško neišliko. Sinagogos vidus pertvarkytas ir pridėta naujų interjero elementų – matyt, norėta pabrėžti buvusią pastato funkciją. Pagrindinė sinagogos vidaus patalpa – vyrų maldų salė – artima kvadratui, kurios centrinėje dalyje stovėjusi bima – neaukšta kvadratinė pakyla, aptverta stulpais, kurioje stovėjo Menora, buvo atliekamos apeigos, skaitoma Tora – Penkiaknygė, apimanti 613 mitcvų, nustatančių žmogaus ir Dievo santykį bei visos egzistencijos prasmę ir esmę. 

Sinagoga veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Sunaikinus Marijampolės ir aplinkinių gyvenviečių žydus, pastatas visam laikui prarado savo pirminę paskirtį. Sovietmečiu buvo suniokota tiek pastato išorė, tiek vidus. Sovietų valdžia maldos namuose buvo įkūrusi paruošų sandėlį bei daržovių parduotuvę. 1985 m. pastatas rekonstruotas ir jame įkurti Marijampolės inžinierių namai, o po dešimtmečio čia pradėjo veikti Marijampolės apskrities švietimo centras, kuriam 2013 m. suteiktas Meilės Lukšienės vardas. 2014 m. sinagogoje atidaryta Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija.

Publikacija parengta remiantis Marijampolės turizmo informacijos centro ir Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro informacija.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.