Žiūrėjimo laikas:

10 min

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Pakruojo sinagoga

Restauruotas medinės Pakruojo sinagogos vidus, salėje stovi konferencijoms skirtoms kėdės
Kosto Kajėno nuotrauka

Pakruojo sinagoga – tai seniausia išlikusi Lietuvoje medinė žydų sinagoga. Iki Antrojo pasaulinio karo daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių stovėjusios medinės sinagogos sunaikintos karo arba pokario metais, todėl Pakruojis gali didžiuotis išsaugojęs svarbų medinį žydų sakralinės architektūros pavyzdį savo mieste. Pakruojyje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII a. antrame dešimtmetyje. Dauguma čia apsigyvenusių žydų buvo prekybininkai, gerokai suaktyvinę miestelio to meto ekonominį gyvenimą. Augantis žydų gyventojų skaičius paveikė miestelio plėtrą ir jo visuomeninį gyvenimą.

Pakruojo sinagoga stovi sklypo gilumoje, atokiau nuo pagrindinės gatvės, ant Kruojos upelio kranto. Šį medinė sinagoga buvo naudojama kaip vasarinė, anuomet žydų bendruomenės nariai labiau lankė kitą, priešais stovėjusią mūrinę sinagogą, kuri buvo šildoma. Medinės sinagogos Lietuvoje pradėtos statyti XVII a. II pusėje, tačiau apie jas daug duomenų neišliko. Nuo XVIII a. II pusės iki Antrojo pasaulinio karo daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių stovėjo medinės sinagogos, tačiau kitaip nei bažnyčios ar cerkvės, medinės sinagogos stovėjo tankiai apstatytuose kvartaluose, apsuptos gyvenamųjų namų. Jų formose atsispindėjo vyraujančių stilių bruožai ir būdingi lietuvių etninei architektūrai elementai.

Tuo metu, kai buvo statoma Pakruojo sinagoga, Lietuvoje plito klasicizmas, tačiau Pakruojo sinagogos formose galima aptikti baroko stiliaus apraiškų bei lietuvių etninės architektūros bruožų. Etninės architektūros pradas lėmė darnias sinagogos proporcijas, saikingą sienų apdailą bei langų dekoro elementus, primityvų interjero tapybos pobūdį. Baroko įtaką rodė aukštas dviejų pakopų stogas ir lenktos angų formos, o interjere – puošnių plastiškų formų aron kodešas, kurio kompozicijoje galima įžvelgti panašumų su barokinių bažnyčių altoriais. Išorėje ir interjere klasicizmo stilius taip pat paliko savo pėdsakus: nėra porinių langų, atsirado prieangis, o viduje – tapytas frizas, puoštas originaliais dekoro elementais.

Iš kitų Lietuvos teritorijoje buvusių sinagogų Pakruojo sinagoga išsiskyrė originalios kompozicijos buvusia skliautų tapyba, kuri buvo užfiksuota 1938 m. nespalvotose fotografijose. Kaip anuomet Pakruojo sinagogos interjerą užfiksavęs Ch. Lemchenas rašė:

…Sinagogoje krinta į akį tapybos gausumas. Retai kurioje sinagogoje pasitaiko, kad būtų tiek daug pritapyta. Visų pirma čia yra tradiciniai žydų sinagogų žvėrys: elnias, liūtas, tigras ir, be to, erelis; viršuj bimos – leviatanas, laikąs savo žiotyse savąją uodegą. Tačiau yra ir nepaprastybių: dramblys, paukščiukai, medžiai, stalas su knygomis ir traukinys. Tapyba primityvi; kai kuriuos daiktus sunku iš paveikslo net pažinti. Visa tapyba sutelkta apie altorių, moterų skyriaus galerijoje, lubose, ypač moterų skyriaus, kur lengviau jas pasiekti. Sienos aplipdytos nežinomo senumo apmušalais.

Primityviu, tačiau ekspresyvios tapybos požymių turinčiu stiliumi menininkas sukūrė rojaus sodo vaizdinį kartu su fantastiniais ir daugybę perkeltinių reikšmių turinčiais simboliais. Puošybai naudoti egzotiški ir vietiniai floros bei faunos motyvai – elnias, liūtas, tigras, erelis, kupranugaris, paukščiai, medžiai, gėlės. Žydų menui būdingi simboliai derinti su dekoro elementais, vaizduojančiais tradicinius lietuviškų sodybų augalus ir paukščius. Šiuo metu sunku nustatyti, ar atkurta sienų tapyba buvo autentiška, ar atsirado XIX a. pabaigoje. Lietuvoje stovėjusių medinių sinagogų sienos ir lubos dažnu atveju buvo dekoruotos tapyba. Be tradicinių vietinių gyvūnų ir augalų, buvo naudojami Zodiako ženklai, Jeruzalės miesto ar šventyklos vaizdai, ritualiniai daiktai, heraldikos ženklai, siužetai iš Biblijos, muzikos instrumentai, įvairūs geometriniai ornamentai, šriftas. Beveik visos Lietuvoje stovėjusios medinės sinagogos buvo sunaikintos Antrojo pasaulinio karo metais arba pokariu, todėl atkurtas Pakruojo sinagogos interjeras ir puošybos elementai yra unikalus žydų kultūros paveldo visoje Lietuvoje pavyzdys. Iki mūsų dienų išliko tik keliolika gerokai apleistų ir suniokotų medinių sinagogų, kurios jau nebeprimena sakralinių pastatų.

Restauruotas medinės Pakruojo sinagogos vidus, salėje stovi konferencijoms skirtoms kėdės
Kosto Kajėno nuotrauka
Restauruotas medinės Pakruojo sinagogos vidus, salėje stovi konferencijoms skirtoms kėdės
Kosto Kajėno nuotrauka
Restauruotas medinės Pakruojo sinagogos vidus, salėje stovi konferencijoms skirtoms kėdės
Kosto Kajėno nuotrauka
Restauruotas medinės Pakruojo sinagogos vidus, salėje stovi konferencijoms skirtoms kėdės
Kosto Kajėno nuotrauka
Restauruotas medinės Pakruojo sinagogos vidus, salėje stovi konferencijoms skirtoms kėdės
Kosto Kajėno nuotrauka
Restauruotas medinės Pakruojo sinagogos vidus, salėje stovi konferencijoms skirtoms kėdės
Kosto Kajėno nuotrauka
Restauruotas medinės Pakruojo sinagogos vidus, salėje stovi konferencijoms skirtoms kėdės
Kosto Kajėno nuotrauka
Restauruotas medinės Pakruojo sinagogos vidus, salėje stovi konferencijoms skirtoms kėdės
Kosto Kajėno nuotrauka
Restauruotas medinės Pakruojo sinagogos vidus, salėje stovi konferencijoms skirtoms kėdės
Kosto Kajėno nuotrauka

Istorinėse nuotraukose liko užfiksuoti ir pagrindiniai sinagogoje buvę liturgijos objektai – aron kodešas ir bima. Pakruojo sinagogos aron kodešas buvo trijų siaurėjančių tarpsnių, drožinėtas iš medžio ir dažytas. Pasakojama, kad meistras kūręs aron kodešą buvo nevietinis, bemokslis ir labai neturtingas žydas. Darbas užtruko labai ilgai, o gaudamas menką atlygį, jis maisto prasimanydavo pas vietinius žydus, eidamas nuo durų iki durų. Sinagogos Bima įrengta kaip atvira pavėsinė – aštuonkampio plano, aptverta ažūrine tvorele.

Pakruojo sinagoga pagal savo pirminę paskirtį veikė iki Antrojo pasaulinio karo, kai holokaustas sunaikino Pakruojo žydų bendruomenę ir viską, kas su ja sieta. Pokario metais sinagoga tapo laisvalaikio klubu, vėliau pritaikyta kino ir net sporto salei. 1954 m. per rekonstrukciją buvo išardytas ir sunaikintas tapytas skliautas, aron kodešas bei bima, užkalti langai, vidaus erdvė suskirstyta pertvaromis, o sienos apkaltos ir užtinkuotos. Sinagoga kelis kartus dėl netvarkingos elektros instaliacijos ar neatsargaus, o gal ir tyčinio padegimo skendėjo liepsnose, gaisrai padarė daug žalos, naikindami tai, kas dar buvo išsaugota. Po paskutinio gaisro, kuris įvyko 2009 m., iškilo reali grėsmė prarasti šį unikalų objektą negrįžtamai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Sinagogos restauravimo projektas parengtas dar 2004 m., kai grupė žydų kultūros paveldo tyrinėtojų surengė pažintinę ekspediciją Lietuvoje, po kurios ir gimė pirmieji vizualiniai sinagogos atkūrimo projektai. Tačiau, kad sinagogos rekonstrukcija taptų realybe, turėjo praeiti kiek daugiau nei dešimtmetis. Iki rekonstrukcijos sinagogos pastatas buvo dengtas aukštu dviejų pakopų keturšlaičiu šiferio stogu. Cokolis akmeninis, sienos suręstos iš sienojų, skaidomos vertikaliomis sąvaržomis ir apkaltos horizontaliai lentomis. Anuomet visi sinagogos fasadai buvo aklini, langai ir durys apkalti lentomis, o interjeras sunaikintas. Apie buvusius fasadus ir interjerą galima buvo spręsti tik iš likusių istorinių nuotraukų. Iš jų buvo galima matyti, kad sinagogos langai nebuvo dideli, aštuonių stiklų, užbaigti segmentinėmis sąramomis ir apjuosti lygiais lentų apvadais.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Pakruojo sinagoga
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Pakruojo sinagoga
PŠiaulių „Aušros“ muziejaus nuotraukaakruojo sinagogos muziejaus nuotrauka
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

2015 m. pradžioje pradėjus pastato restauravimą, kuris truko kiek daugiau nei dvejus metus, buvo numatyta sutvarkyti sienas, pakeisti stogo dangą, sudėti langus ir duris, įrengti inžinerinius tinklus, tačiau, atplėšus vidaus apkalimo lentas, ant rąstų sienos buvo rasti tapetų fragmentai. Ardant apkalą rastos kelios polichromuotos lentos, kurios, kaip paaiškėjo, buvo tapyto skliauto dalis. Tuomet ir imta svarstyti apie viso sinagogos interjero atkūrimą. Svarbiausias restauratorių uždavinys buvo kiek įmanoma tiksliau nustatyti buvusios tapybos kompoziciją bei tapybos koloritą. Šiame objekte pirmą kartą Lietuvos restauravimo istorijoje buvo išsaugoti autentiškų popierinių sienų apmušalų fragmentai. Jie buvo ne tik restauruoti, bet ir sėkmingai rekonstruoti. Rasti tapetų likučiai nustebino sodriu mėlynu koloritu, tačiau popierius buvo labai stipriai paveiktas rūgščių, daugelyje vietų jų nuimti nuo sienos naudojant sausas technologijas tapo praktiškai neįmanoma, ir tik po keleto bandymų drėkinant ir tvirtinant pigmentą pavyko šių apmušalų likučius nuimti nuo rastinės sienos. Gaminat naujus tapetus buvo panaudotos šiuolaikinės medžiagos, tačiau, norint išgauti identišką koloritą, teko prisiminti ir pritaikyti senąsias tapetų gamybos technologijas ir jas kombinuoti su šiuolaikinėmis.

2017 m. gegužės 19 d. Pakruojo medinė sinagoga – svarbus ir vertingas žydų ir visos Lietuvos architektūros ir kultūros paveldo objektas – po renovacijos buvo atvertas visuomenei. Pakruojo rajono savivaldybės administracija 99 metams  pasirašė panaudos sutartį su Lietuvos žydų bendruomene dėl sinagogos valdymo ir pritaikymo kultūrinei veiklai. Šiandien galime pasidžiaugti, kad naujam gyvenimui prikelta sinagoga Pakruojyje nėra tik gražus pastatas dėl nuolat čia vykstančių įvairiausių renginių ir kitų veiklų. Sinagogos pastatas perduotas Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos veiklai, čia veikia bibliotekos Vaikų skyrius. Naujoje kultūrinėje erdvėje veikia parodos, vyksta koncertai, susitikimai ir diskusijos. Nuo Pakruojo sinagogos atidarymo joje jau apsi­lankė daugiau kaip 25 tūkstančiai lankytojų.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Dėkojame Pakruojo sinagogos muziejui.