Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Rozalimo sinagoga

Kosto Kajėno nuotrauka

Rozalimas yra vienas geriausiai išsilaikiusių Lietuvos medinių miestelių. Pietrytiniu Rozalimo pakraščiu teka Daugyvenės upė, šiauriniame pakraštyje – gražus pušynas. Rozalimas yra urbanistikos paminklas su unikalia medine architektūra ir netaisyklingos formos aikšte, kurios formų pokytį lėmė čia gyvenusių žydų statomi visuomeninės ir sakralinės paskirties pastatai. Miestelis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1767 m. Klovainių bažnyčios metrikų knygoje. Spėjama, kad tais metais Rozalime buvo pastatyta ir Švč. Mergelės Marijos vardo medinė bažnyčia bei įsteigta parapija. XIX a. antroje pusėje gyvenvietė sparčiai augo. Rozalime padaugėjus gyventojų, imta statyti naujas sodybas, kurių dalis iškilo šiaurinėje miestelio dalyje. Kadangi šioje vietoje buvo tik siaura statybai tinkama teritorija, mažuose sklypuose namai glaudėsi visai arti vienas kito. Rozalime gausėjant žydų, statyba plėtėsi ir miestelio centre. Bendruomenė negalėjo gyvuoti be savo socialinio ir dvasinio centro – Sinagogos. Todėl XIX–XX a. sandūroje miestelio centre iškilo sinagoga, žydų mokykla, pirtis, kelios sodybos, dėl to kiek pasikeitė ir miestelio aikštės forma ir jos padėtis gatvių atžvilgiu.

1868 m. Rozalime buvo 299 gyventojai, dvi krautuvės ir užeigos, vyninė, policijos nuovada ir rusiška liaudies mokykla. Išlikę miestelio gyventojų surašymo dokumentai liudija, kad 1897 m. miestelyje gyveno 549 gyventojai, o beveik pusę jų sudarė žydų tautybės asmenys. Rozalime jau veikė per dvidešimt įvairių parduotuvių, sinagoga ir vaistinė. Rozalimo vaistinė, kaip ir didelė dalis kitų parduotuvių, priklausė žydų tautybės asmeniui. Vietos gyventojai pasakoja, kad vaistininko namas buvo pirmasis miestelyje, kuriame tarpukariu sumontuotas elektrinis durų skambutis. Dėl šios priežasties vaistininko namai traukte traukė viso miestelio vaikus. Ilgainiui vaistininkas apsiprato, kad vaikai nuolat spaudžia mygtuką, todėl neretai šeimininkas net neidavęs prie durų pažiūrėti, kas atėjo. 1939 m. – Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Rozalimo vaistininkas su visa šeima išvyko gyventi į Palestiną.

Dar XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje Rozalimas ėmė garsėti kaip vietinės reikšmės vasarvietė. Apie 1930 m. į miestelį kasmet suvažiuodavo šimtai žmonių, kurie čia ilsėdavosi, o ir vietos gyventojams negailėdavo pinigų. Seniau į Rozalimą vasaroti atvažiuodavo vien žydai, bet neilgai trukus pradėjo važiuoti ir lietuviai. Daugyvenės upėje buvo gaudomos žuvys ir vėžiai, kuriuos žydai parduodavo vietos gyventojams ir atvykėliams. Dauguma miestelio žydų vertėsi kokia nors prekyba ar amatais.

1930 m. birželio 12 d. Rozalimą stipriai nuniokojo gaisras, kuris gerokai pakeitė miestelio, o ypač jo centro vaizdą. Apie šio gaisro, kurį sukėlė žydas Machatas, padarytus nuostolius, išlikusiuose dokumentuose pateikiami skirtingi duomenys. Tačiau juose nurodoma, kad sudegė 24 pastatai – 9 gyvenamieji namai ir 15 ūkio trobesių. Nors beveik visi sudegę namai 1930–1932 m. buvo atstatyti, gaisras turėjo nemažą reikšmę tolesnei Rozalimo raidai. Nemaža dalis miestelio žydų po gaisro išsikėlė, sumažėjus žydų krautuvių, jų vietoje atsidarė kelios lietuvių. Žydai kėlėsi į didesnius miestelius arba miestus dar ir todėl, kad prekyba ėmė koncentruojtis apskričių miestuose, panašus procesas vyko daugelyje mažųjų Lietuvos miestelių. Nepaisant gaisro, 1930 m. Rozalime gyveno apie 800 žmonių, veikė dvi pradinės mokyklos – lietuvių ir žydų, paštas, valsčiaus valdyba, bažnyčia ir sinagoga, vaistinė, smulkaus kredito bankas, pieninė ir įvairios parduotuvės. Ketvirtajame dešimtmetyje Rozalime būta ir fotografo, laikrodininko, siuvėjo, kelių kalvių ir batsiuvių, stalių ir audėjų. Miestelyje glaudėsi daugiau kaip 25 amatininkai. Vargingiau gyvenantys miestelėnai tarnavo pas ūkininkus, dalis jaunuolių vasarą kasdavo griovius, o žiemą kirsdavo mišką ir apdirbdavo medieną. Tačiau Antrojo pasaulinio karo pradžioje iš kiek daugiau kaip 800 miestelio gyventojų liko vos pusė. Prasidėjus karui, žydų gyventojai buvo išžudyti nacių ir vietos kolaborantų. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

1941 m. birželio 22 d. Vokietijai pradėjus karą su Sovietų Sąjunga, į Lietuvą įsiveržė vermachto divizijos. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad nacių daliniai Rozalimą užėmė birželio 27 d. Neilgai trukus buvo suvaržytas ir miestelio žydų gyvenimas. 1941 m. rugpjūčio mėnesį visus Rozalimo žydus, išskyrus kelis, kurie spėjo pasislėpti, naciai išvežė į Panevėžį ir sušaudė. Istorikai spėja, kad egzekucija įvykdyta Pajuostės miške, nes ten buvo žudomi visi Panevėžio ir kai kurių apskrities miestelių žydai. Rozalimo sinagoga buvo uždaryta, kaip ir kiti žydams priklausę visuomeninės paskirties pastatai. Žydų turtas buvo išdalintas ar išparduotas, o gyvenamuosius pastatus ilgainiui užėmė kiti.

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Rozalime iki mūsų dienų išliko nedaug žydų kultūrą ir istoriją šiose vietose menančių atminimo ženklų. Iki mūsų dienų išlikusi Rozalimo sinagoga stovi Salomėjos Nėries gatvėje, kiek anksčiau ši gatvė buvo vadinama Sentilčio gatvėvardžiu. Sinagoga buvo medinė, lietuvių etninės architektūros statiniams būdingų proporcijų ir formų, tačiau pasižymėjo ir žydų konfesiniams pastatams specifiniais elementais. Šios sinagogos konstrukcija artima lietuvių mediniams namams ar netgi ūkiniams pastatams. Sinagoga stovi gatvelės vakarų šone, o priešais ją – rytų pusėje – būta žydų mokyklos, pirties ir rabino namo. Visi šį kompleksą sudarę pastatai buvo mediniai. Sinagoga buvo vienas stambesnių miestelio pastatų, tačiau stovėdama nuošaliau ji turėjo mažesnį poveikį centro kompozicijai, tad ir bendram miestelio urbanistiniam vaizdui. Sinagogoje bendruomenės nariai meldėsi, studijavo Torą, sprendė visos bendruomenės ir pavienių jos narių problemas. Sinagoga žydų bendruomenei buvo pirmasis būtinas pastatas, kurį naujai atsikėlusi žydų bendruomenė kuo greičiau pastatydavo savo būtiniausiems poreikiams tenkinti, tad suprantama, kad statybai būdavo naudojamos labiausiai paplitusios ir pigiausios medžiagos. Lietuvos teritorijoje tai buvo mediena, plačiai naudota ir lietuvių liaudies architektūroje.

Medinė Rozalimo sinagoga statyta pačioje XIX a. pabaigoje, nusipirkus sklypą iš Bohdanovičiaus. Maldos namų statyba anuomet kainavo 2200 rublių. Sinagogos išorėje kadaise buvo laiptai, vedę į moterų ir vaikų dalį antrame aukšte. Vyrų patalpa, kaip įprasta, buvo pirmajame aukšte. Sinagogos viduje vyrų ir moterų erdvę skyrė medinė, dailiai drožinėta tvorelė, kad vyrai galėtų visą dėmesį sukoncentruoti į Dievą ir nesižvalgytų, kur nereikia. Sinagogos centre buvo bima šilko ar velveto audeklu dengtas stalas, prie kurio buvo skaitoma Tora. Rytinėje sienoje buvo aron kodešas spinta, kurioje laikyta Tora. Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams užėmus miestelį, sinagoga buvo suniokota ir naudojama kaip pašiūrė galvijams laikyti. Nors Rozalimo sinagogos pastatas išliko iki šių dienų, tačiau senieji pastato langai ir durys buvo užkalti, sienose buvo išpjautos naujos ertmės. Sinagogos interjeras Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu buvo galutinai sunaikintas. Nors tai unikalus ir vienas iš nedaugelio išlikusių visoje Rytų Europoje medinės architektūros pavyzdys, tačiau iki šiol ši sinagoga deramo dėmesio taip ir nesulaukė. 

Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Iki Antrojo pasaulinio karo sinagogos buvo neatskiriama Lietuvos miestų ir miestelių architektūros dalis, liudijusi litvakų kultūros klestėjimą ir Lietuvos etninės architektūros įvairovę. Nemaža dalis Lietuvoje išlikusio žydų kultūros paveldo objektų apleisti ir palikti likimo valiai. Kadaise tikinčiųjų gausiai lankytos sinagogos – ne išimtis. Likusios be aiškių savininkų, jos nyksta, ir jeigu nebus imtasi realių veiksmų, žydų maldos namai Lietuvoje liks tik vietos gyventojų prisiminimuose, o išvysti šiuos daugelį metų tikinčiųjų įmelstus sakralinės architektūros pastatus galėsime tik archyvinėse nuotraukose. Daugelyje Lietuvos vietų, kur seniau klestėjo turtinga žydų kultūra ir glaudus bendruomeninis gyvenimas, praktiškai neliko jokių žydų tautos gyvenimo pėdsakų. Šiandien senosios žydų kapinės ir išlikusios įvairiose Lietuvos miestuose pasklidusios sinagogos – beveik vienintelis buvusios gausios žydų bendruomenės gyvenimo Lietuvos teritorijoje liudininkės.

Projektą iš dalies finansuoja – Lietuvos kultūros taryba.
Dėkojame Šiaulių „Aušros“ muziejui.