Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

13 min.

Daugiakultūrės praeities liudininkės. Šiaulių sinagoga

Šiaulių sinagoga. Videomedžiagos kadras

Pirmasis žydų bendruomenės apsigyvenimas Šiauliuose minimas XVII a. pab., tačiau tik 1701 m. kunigaikštis Jokūbas Liudvikas Šiauliuose leido žydams legaliai gyventi ir kurti savo bendruomenę.

Iš pradžių miestas nenoriai įsileido kitų tautų atstovus. Pirmuosius Šiauliuose nusprendusius įsikurti žydus prekeivius miestas įsileido, nes turėjo paklusti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio suteiktoms privilegijoms. Tai vyko ne todėl, kad vietiniai buvo priešiški kitoms tautoms, kiek labiau dėl to, kad bijojo išaugsiančios ekonominės konkurencijos, mat žydai nuo seno garsėjo kaip puikūs pirkliai ir įvairių prekių gamintojai. Iš pradžių žydai sudarė nedidelę Šiaulių miesto gyventojų dalį, tačiau situacija keitėsi, ir pamažu vis daugiau prekybinių ir strategiškai svarbių objektų ėmė valdyti žydų bendruomenės atstovai. Netrukus Šiauliai tapo vienu iš žydų kultūros židinių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje.

Šiaulių istorija daugelį metų buvo neįsivaizduojama be gausios ir įtakingos žydų bendruomenės. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios daugiau kaip 56 proc. Šiaulių miesto gyventojų sudarė žydai. Šiauliuose veikė žydų įsteigti trys vaikų darželiai, dvi pradžios mokyklos, gimnazija ir progimnazija, jie turėjo savo biblioteką, knygynus, veikė žydų amatų mokykla, kurioje buvo rengiami batsiuviai, šaltkalviai ir siuvėjos. 1898 m. mieste buvo pastatyta geriausia Kauno gubernijoje žydų ligoninė su operacine, ambulatorija ir vaistine. Nemaža dalis žydų bendruomenės aktyviai vykdė ir politinę, bendruomeninę veiklą.

Vieni ryškiausių Šiaulių žydų bendruomenės atstovų buvo fabrikantai ir pirkliai Frenkeliai, kurie XX a. pirmojoje pusėje darė neabejotinai didelę įtaką miesto ekonominei ir kultūrinei raidai, plačiai pasaulyje garsindami Šiaulių miesto vardą. Chaimas Frenkelis gimė Ukmergėje, iš kurios yra kilę ar gyvenę nemažai garsių žydų kilmės asmenybių. Būdamas ketverių metų mažasis Chaimas mokėsi religinėje pradinėje žydų berniukų mokykloje, vėliau tęsė mokslus Voložino žydų dvasinėje seminarijoje. Voložine jis sutiko odos išdirbėją vokietį, ir šis paskatino Chaimą imtis šio amato. Būdamas 20-ies Chaimas grįžo į Ukmergę, kur kartu su broliu atidarė odos rauginimo ir išdirbimo dirbtuvę. 1879 metais, pardavęs broliui savo dirbtuvės dalį, persikėlė į Šiaulius, kur pradėjo individualų verslą.

Į Šiaulius atvykęs Ch. Frenkelis nusipirko žemės sklypą ir ėmėsi odų apdirbimo verslo. Iš pradžių įmonė veikė dviejuose mažuose mediniuose nameliuose, ir joje viskas daryta rankomis, tačiau maždaug po 10 metų čia jau stovėjo nauji ir modernūs to meto fabriko pastatai, kurie išliko per karą ir iki mūsų dienų. Sąlygos verslui įkurti anuomet buvo itin palankios: Šiaulių apylinkėse ūkininkai augino daug gyvulių, mieste šurmuliavo iš baudžiavos paleisti darbo ieškantys žmonės.

Pirmojoje Ch. Frenkelio odų dirbtuvėje dirbo vos 10 darbininkų, tačiau verslas sekėsi, ir nedidelė dirbtuvė netrukus išaugo į didelį fabriką, eksportavusį odos dirbinius į Rusijos gilumą ir užsienį. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Ch. Frenkelio fabrike jau dirbo daugiau kaip 800 žmonių. Iki Pirmojo pasaulinio karo fabrikas buvo laikomas vienu iš didžiausių odų fabrikų tuometinėje Rusijos imperijoje, o jo produkcija buvo apdovanota aukso medaliais Paryžiaus ir Briuselio parodose.

Laikui bėgant Šiauliuose kilo vis daugiau Ch. Frenkeliui priklausančių pastatų, kuriuos jis aprūpindavo moderniausiais įrengimais. Būtent jis 1900-aisiais pirmasis Šiauliuose įsivedė elektrą ir telefoną, išsigręžė artezinius šulinius. Ch. Frenkelio fabriką tuo metu sudarė apie 50 įvairaus dydžio mūro pastatų, kuriuose diegtos pažangiausios gamybos technologijos ir būta daug to meto technologinių naujovių.

Šiaulių sinagoga. Videomedžiagos kadras
Šiaulių sinagoga. Videomedžiagos kadras
Šiaulių sinagoga. Videomedžiagos kadras
Šiaulių sinagoga. Videomedžiagos kadras
Šiaulių sinagoga. Videomedžiagos kadras
Šiaulių sinagoga. Videomedžiagos kadras
Šiaulių sinagoga. Videomedžiagos kadras
Šiaulių sinagoga. Videomedžiagos kadras

1907 m. Ch. Frenkelio iniciatyva ir lėšomis prie odų fabriko buvo pastatyta dviejų aukštų mūrinė sinagoga, skirta fabriko darbuotojams žydams melstis. Ji atsirado anksčiau čia stovėjusios medinės sinagogos vietoje. Žydų maldos namai skirti trims tikslams: religinėms apeigoms, studijoms ir bendruomenės susirinkimams.

Tarpukariu Šiauliuose veikė apie 10 sinagogų. Didžiausia ir svarbiausia Šiaulių žydų bendruomenės sinagoga buvo Didžioji choralinė sinagoga. Šie maldos namai stovėjo dabartinės Prisikėlimo aikštės kampe. 1871 metais sinagoga buvo pastatyta pagal architekto Semiono Gorskio projektą, o 1895 metais pagal Piotro Serbinovičiaus projektą perstatyta. Dėl baltai tinkuotų grakščių formų fasadų sinagoga gavo „Baltosios gulbės“ pavadinimą, tačiau per Antrąjį pasaulinį karą maldos namai labai nukentėjo, o jam pasibaigus sinagoga buvo nugriauta.

Ch. Frenkelio sinagogos pirmame aukšte buvo patalpos, skirtos melstis vyrams, o antrame – moterims. Pusrūsyje buvo įrengtas butas sinagogos tarnui, kuris tvarkė ir prižiūrėjo maldos namus, taip pat kvietė fabriko žydus į pamaldas. Sinagoga buvo skirta fabriko darbininkams, tačiau per šventes joje susirinkdavo ir žydų iš aplinkinių miesto rajonų. Po 1941 m. nacionalizacijos, pritaikant sinagogą sporto salei, buvo pakeistas vidaus patalpų planas, užmūryta dalis langų, sunaikintas altorius (aron kodešas), cokoliniame aukšte įrengtos buitinės patalpos. Po visų brutalių maldos namų pertvarkų beveik nepakito tik pastato išorės vaizdas.

Šiandien tai vienintelė išlikusi sinagoga Šiauliuose, turinti būdingų sinagogų architektūrai formų. Ch. Frenkelio odų fabriko sinagoga, kaip ir daugelis kitų Lietuvoje išlikusių žydų sakralinės architektūros pavyzdžių, stovi nenaudojama ir nyksta. Šiuo metu sinagoga priklauso Šv. Pijaus X kunigų brolijai.

Sugriautas Šiaulių kaimo pirklių sinagogos vaizdas. Stasio Ivanausko fotografija, 1944 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Nurokų odų fabrikas. Fotografas nežinomas, apie 1915 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Nurokų odų fabrike. Fotografas nežinomas, XX a. 3–4 deš. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Žydų liaudies bankas Šiauliuose. Fotografas nežinomas, XX a. 4 deš. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Žydų liaudies banke Šiauliuose. Fotografas nežinomas, XX a. 4 deš. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Sėkmingą Ch. Frenkelio fabriko veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Frenkelių šeimai teko pasitraukti į Rusiją, vėliau – į Vokietiją. Artėjant frontui, 1915-aisiais, caro kariuomenės vadovybės įsakymu dalis fabriko įrenginių buvo išmontuoti ir išvežti į Rusijos gilumą. Fabrikas karo metais stipriai nukentėjo. Tačiau po karo jo atkurti į Šiaulius sugrįžo Chaimo sūnus Jokūbas. Ch. Frenkelis savo kurto fabriko nebeišvydo. Jis mirė 1920 m.

Antrą didelį sukrėtimą fabrikas patyrė per Antrąjį pasaulinį karą. Prasidėjus karui ir vokiečiams įžengus į Šiaulius, visi čia buvę žydai, tarp jų ir Ch. Frenkelio fabriko darbininkai, pateko į fašistų nelaisvę: 1941 m. birželio 28 d. prasidėjo žydų areštai ir masinės  žudynės. Karui baigiantis vokiečiai fabrikui priklausiusius pastatus apiplėšė arba susprogdino, fabriko darbininkus žydus išžudė. Tačiau daugelis Ch. Frenkelio pastatų stebuklingai išliko iki šių dienų, tarp jų ir buvusi fabriko žydų darbininkų sinagoga, kurią kiekvienas norintysis gali pamatyti Vilniaus gatvės 68-uoju numeriu pažymėtame pastate.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Po Antrojo pasaulinio karo į Šiaulius grįžo tik nedidelė dalis žydų, kurie buvo koncentracijos stovyklose arba evakuoti, ilgą laiką Šiauliuose nebuvo jokių žydų organizacijų. Šiuo metu Šiaulių žydų bendruomenę sudaro apie 200 žmonių. Bendruomenė aktyviai bendrauja tarpusavyje, švenčia žydiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas, vykdo kultūros programas ir teikia socialinę paramą.

Dėkojame Šiaulių „Aušros“ muziejui.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.