Daugiakultūrės praeities liudininkės. Varėnos sinagoga

Varėnos miestelis ėmė augti XIX a. antrojoje pusėje, kai buvo nutiesta geležinkelio linija ir įrengtas poligonas bei pastatytos kareivinės. 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Varėnoje gyveno 2624 gyventojai, tarp jų – 1473 žydai. Miestelis smarkiai nukentėjo per Didįjį karą, kurio metu sudegė daugelis čia stovėjusių gyvenamųjų namų ir visuomeninės paskirties pastatų, anuomet nemaža dalis štetlo gyventojų paliko miestą. Dalis Varėnos žydų emigravo į JAV, Argentiną ir Palestiną.

Po Pirmojo pasaulinio karo miestas buvo padalintas tarp Lenkijos ir Lietuvos. Demarkacinė linija ėjo Merkio upe. Lietuvai atiteko Varėna I, Lenkijai – Varėna II. Dauguma Varėnos žydų pasiliko gyventi lietuviškoje Varėnos dalyje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Varėnoje būta trijų sinagogų, religinės ir sekuliarios mokyklos, žydų liaudies banko, knygyno bei vaistinės. Vietos žydams priklausė ir lentpjūvė, garinis malūnas, plytinė, o miestelio bendruomenę sudarė apie 600 šeimų. Be abejo, štetle buvo įkurtos ir žydų kapinės. Iki šiol kapinėse yra išlikę apie porą šimtų antkapinių paminklų ar jų fragmentų, dalis paminklų – gerai išsilaikę, įskaitomi. Rusiški įrašai nurodo apie 1910 metų palaidojimus. 

Per Pirmąjį pasaulinį karą I Varėna buvo sugriauta iki pamatų, iš miestelio liko vieni griuvėsiai. Stipriai nukentėjo ir visos štetle stovėjusios sinagogos, tačiau tik viena jų atstatyta 1922 metais. Paradoksalu, bet vienintelė iš buvusių trijų sinagogų Varėnoje išliko pažeidžiamiausioji – medinė sinagoga, kuri šiandien yra unikalus architektūros paveldo objektas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Tai, kad Varėna turi tokį paveldo pastatą, nustatyta vos prieš porą metų.

Ši sinagoga išsiskiria kukliu dekoru ir masyvumu, paprastai nebūdingu medinėms sinagogoms. Pastato pamatai yra akmenų mūro, o sienos iš medinių rąstų. Dalis pastato langų panaikinti užkalus juos lentomis, išlikę langai su apvadais – autentiški. Sovietmečiu išlikusi sinagoga buvo pritaikyta Varėnos kultūros centrui, o po 1990-ųjų buvusi šventovė privatizuota ir iki šiol yra naudojama kaip prekybinės paskirties pastatas. Į kultūros vertybių registrą įrašytai medinei Varėnos sinagogai nustatytas vietinis reikšmingumo lygmuo. Vertingosios savybės, suteikusios teisinę sinagogos apsaugą, yra architektūrinio ir memorialinio pobūdžio.

Tarpukariu Varėnoje veikė kelios dešimtys žydams priklausiusiu krautuvių, užeigos, malūnas, kepykla, krakmolo ir Davido Jeršanskio kartono fabrikas, kuriame dirbo dauguma Varėnos žydų darbininkų. Štetle buvo 5 žydai siuvėjai, 5 mėsininkai, 4 batsiuviai, 2 kalviai, dailidė, kirpėjas, fotografas ir vaistininkas. Nors vietos žydai daugiausia užsiėmė prekyba su prie sienos įsikūrusiais kareivių postais bei amatais, Varėna tarpukariu buvo laikoma kurortiniu miesteliu, vasarą čia sugužėdavo nemažai aplinkinių miestų gyventojų, norinčių pailsėti, tad vietos žydai sezoniškai vertėsi ir gyvenamosios erdvės nuoma poilsiautojams.

Tarpukariu štetle veikė ir žydų biblioteka, kurioje buvo organizuojami bendruomenės literatūros bei muzikos vakarai, ir, įdomu – kartais renginiai vykdavo lietuvių kalba. Varėnos žydų bendruomenė išsiskyrė stipriu sionistinės ideologijos palaikymu – kitaip nei daugumoje Lietuvos štetlų, čia nebuvo atsvaros sionistinėms idėjoms, o hebrajų kalba XX a. pr. ėmė vis labiau dominuoti žydų viešojoje erdvėje. 

1939 m. spalio 27 d. po Lenkijos valstybės žlugimo Lietuva atgavo II Varėną su apylinkėmis.

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, vokiečių aviacija pirmąją karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją – ėmė bombarduoti prie Varėnos buvusį aerodromą. Jau pirmomis nacistinės okupacijos dienomis prasidėjo nespėjusių pasitraukti komunistų, sovietinių aktyvistų ir žydų persekiojimas. Miestelyje nuo 21 iki 5 val. buvo įvesta komendanto valanda. Visi vyrai žydai nuo 14 metų amžiaus buvo įpareigoti kiekvieną rytą 8 val. registruotis policijos būstinėje priverstiniams darbams. Po registracijos žydai, lydimi vietinių policininkų ar baltaraiščių, buvo varomi tiesti kelių, dirbti prie geležinkelio, kirsti miško, plauti grindų administracinės paskirties įstaigose. Darbo metu iš žydų būdavo nuolat tyčiojamasi. Netrukus jiems buvo įsakyta prisisiūti ir skiriamuosius ženklus – geltonas šešiakampes žvaigždes.

1941 m. rugpjūčio mėn. Alytaus rajono saugumo policija gavo įsaką suimti visus valsčiaus žydus, o jų turimą turtą perkelti į Varėnoje buvusius sandėlius. Kiekvienam štetlo žydui su savimi buvo leista pasiimti tik po nedidelį ryšulėlį. Visi nespėjusieji pasislėpti pirmiausia buvo suvaryti į I Varėnos kalėjimą, o po kelių dienų perkelti į miestelio sinagogą. Joje vyrai, moterys, vaikai ir seneliai ginkluotų baltaraiščių buvo saugomi kelias paras. Sinagoga buvo pilna suimtųjų. Prieš nekaltų žmonių neišvengiamai artėjančią egzekuciją viešai išdrįso kalbėti tik Varėnos klebonas Jonas Gylys. Žudynių išvakarėse jis kreipėsi į I Varėnos policijos nuovados viršininką prašydamas leisti aplankyti sinagogoje įkalintus žydus. Nors policijos viršininkas uždraudė tai daryti, kunigas savavališkai nuėjo į sinagogą ir joje pasmerktuosius guodė ir ramino. Žydų valią baltaraiščiai bandė palaužti juos marindami, mankštindami, prievartaudami ir išniekindami. Visa tai dokumentuodavo ir pranešdavo Lietuvos saugumo policijos vadovui, kada žydai būdavę „paruošti“.

1941 m. rugsėjo 10 d. į Varėną atvyko Alytaus rajono saugumo policijos viršininkas ir trys dešimtys smogikų. Greičiausiai tai buvo liūdnai pagarsėjęs Joachimo Hamanno vadovaujamas mobilusis būrys, kuris vykdė masines žydų žudynes įvairiose Lietuvos provincijos vietovėse. Būrys į paskirtą vietą nuvykdavo keliais sunkvežimiais ir sušaudydavo prie duobių suvarytus žmones. Kartais žydai būdavo jau išsikasę sau duobes ir laikomi greta jų. Kartais jie būdavo varomi 4–5 kilometrus į mišką ar laukus, toliau nuo gyvenvietės ir pašalinių akių.

Vietiniai pagalbininkai surinkdavo, konvojuodavo, saugodavo mirties laukiančius žydus, kai kurie prisidėdavo prie šaudančiųjų. J. Hamano vadovaujamas mobilusis būrys nuo 1941 m. liepos 7 d. iki 1941 m. spalio 2 d. kartu su vietiniais talkininkais išžudė maždaug 70 000 Lietuvos ir Latvijos žydų, tarp jų beveik visus Lietuvos provincijos žydus. Varėnos žydai buvo suvaryti į buvusį carinės armijos poligoną, vos kelis kilometrus nuo I Varėnos, ir miške šaudomi dviejuose apkasuose. Pirmiausia vienoje duobėje buvo sušaudyti vyrai, kiek vėliau kitoje – moterys, vaikai ir seneliai.

Mirties tuomet išvengė 23 žydai, kuriems iš žudynių vietos pavyko pabėgti. Remiantis išlikusiais vokiečių saugumo policijos raportais, vos per kelias dienas buvo nužudytas 831 žydas: 541 vyras, 141 moteris ir 149 vaikai. Visus nužudytų žydų vertingus daiktus – auksinius papuošalus ir laikrodžius, išsivežė iš Alytaus atvykę smogikai. Vietiniams policininkams ir baltaraiščiams atiteko žydų drabužiai ir patalynė, dalis likusio nužudytųjų turto po kelių dienų miestelio turgaus aikštėje buvo parduota aukcione vietos gyventojams.

Publikacija parengta remiantis Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus informacija, Arūno Bubnio publikacija „Holokaustas Alytaus apskrityje 1941 metais“, apie masines žudynes – Holokausto Lietuvoje atlasu.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.