Daugiakultūrės praeities liudininkės. Veisiejų sinagoga

Saugomas gatvių tinklas, XVIII a. antrosios pusės–XIX a. pradžios aikštės planas, užstatymo fragmentai, senosios miesto dalies panorama ir gamtinė aplinka. Miestelį iš visų pusių supa vanduo, atrodo, kad esi saloje: kad ir kur pažvelgsi, visur tyvuliuojantis, skaidrus kaip smaragdas ežeras, nušviestas rudenio saulės. 

Veisiejai nuo XVIII a. pr. buvo ir vienos iš Lietuvos žydų bendruomenių namai. Vos prieš savaitę lapkričio 3 d. buvo minimos Veisiejų žydų bendruomenės sunaikinimo 79-osios metinės.

Prasidėjus SSSR ir Vokietijos karui, Vermachto daliniai Veisiejus užėmė jau pirmąją karo dieną – 1941 m. birželio 22 d. Birželio pabaigoje–liepos pradžioje įvairiose miestelio vietose gyvenę žydai buvo jėga suvaryti į teritoriją, esančią prie sinagogos, ir perkelti į getą. 1941 m. lapkričio 3-iąją gausios vietos žydų bendruomenės nebeliko – ją, talkinant vietos policininkams, sušaudė atvažiavę iš Kauno savisaugos dalinio kareiviai.

Ekshumacija parodė, kad būta mažiausiai 1503 aukų. Pasmerktieji buvo palaidoti keliomis eilėmis, be viršutinių drabužių, avalynės. Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti ir besislapstant aplinkiniuose kaimuose bei miškingose Dzūkijos giriose išsaugoti gyvybę. Likęs kilnojamasis žydų turtas buvo parduotas, jų ūkiai inventorizuoti ir išdalyti kaimynams lietuviams, kai kurie pastatai perduoti vietos savivaldos žinion.

Veisiejų žydų bendruomenės istorija

Žydams apsigyventi Veisiejuose buvo leista XVIII a. pirmojoje pusėje. Per Veisiejus ėjo svarbus prekybinis kelias į Seinus, dėl to vietovė buvo patraukli žydams naujakuriams. Vilniaus vyskupui leidus, XVIII a. pabaigoje žydai Veisiejuose pasistatė pirmąją sinagogą, susiformavo savarankiška žydų bendruomenė, smarkiai prisidėjusi prie miestelio ekonominio augimo. Žydų bendruomenės skaičius miestelyje sparčiai didėjo.

XIX a. pabaigoje beveik 63 proc. Veisiejų miestelio gyventojų sudarė žydų tautybės asmenys. Štetle pasklido ir pašaipus juokelis: „Kad ir kur akmenį mestum, jis visada pataiko į žydą.“ Žodis „štetl“ prieš apytikriai tūkstantį metų Europoje susiformavusia jidiš kalba reiškia „miestelį“.

Kitų šio miestelio gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Žydai Veisiejus vadino Višej, angliškai galima aptikti pavadinimus Vishay arba Vishey. Žydai, kaip ir daugelyje kitų po visą Lietuvos teritoriją pasklidusių štetlų, kūrėsi aplink miestelio centrą. Daugelis jiems anuomet priklausiusių namų buvo mediniai.

Veisiejuose būta ir keleto turtingų žydų šeimų, kurios gyveno mūriniuose namuose. Beveik visi Veisiejų štetlo žydai kalbėjo bent keturiomis kalbomis: jidiš, vokiečių, rusų, lenkų. Pagrindinį uždarbį teikė lietuvių valstiečiai. Veisiejų pirkliai žydai supirkdavo iš jų javus, miežius ar avižas ir visa tai gabeno į Gardino miestą. Kas savaitę Veisiejuose buvo rengiami nemaži turgūs. Valstiečiai į juos vykdavo ne tik parduoti, bet ir apsipirkti. Su jais žydai kalbėdavo lietuviškai. Aplink buvusios turgaus aikštės prieigas išsidėsčiusiuose nedideliuose medinukuose gyveno žydų šeimos.

Šiandien buvusi turgaus aikštė yra centrinė miestelio aikštė. Žydų namai buvo labai aiškiai matomi. Namų, kuriuose gyveno žydų prekybininkai, fasado frontonas visada buvo atsuktas į gatvę. Jame – du langai ir tarp jų durys. Vienoje pusėje šeimininkas laukia prekeivių, kitoje pusėje – prekystalis. 

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Veisiejų žydai besitraukiančios Rusijos armijos įsakymu buvo ištremti. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, maždaug pusė iš jų sugrįžo į Veisiejų kraštą. Yra žinoma, kad tarp Veisiejų žydų buvo ir dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės kovose. Sugrįžę į Veisiejus žydai rado išplėštus ar sugriautus savo namus, todėl turėjo gyvenimą pradėti iš naujo.

1931 metais Veisiejuose buvo kelios dešimtys įvairių parduotuvių, kurių kiek daugiau kaip pusė priklausė žydams. Štetle būta tekstilės, mėsos, batų, siuvimo mašinų parduotuvės, keli restoranai, vaistinė, kepykla, plytinė ir malūnas, žydų bankas. Buvo ir mažų krautuvėlių, kuriose prekiauta amatininkų vietoje pagaminta produkcija. Šiose krautuvėse štetlo gyventojai galėjo rasti žibalo, druskos, cukraus, silkės, miltų, nusipirkti kepurę ar kitų mažmožių.

Dar buvo trys didesnės parduotuvės, siūliusios gamyklinių prekių. Viena tokių priklausė lentpjūvės ir elektrinės savininkui Motei Mileriui. Keli žydai vertėsi žemės ūkiu, kiti žvejojo Ančios ežere karšius, lydekas, ešerius, menkes ar ungurius. Čia pat turguje žuvį ir parduodavo. Veisiejuose veikė ir kelios žydų organizacijos. Miestelyje virė aktyvus visuomeninis, kultūrinis ir socialinis gyvenimas. Įdomu tai, kad būtent žydų jaunimas Veisiejuose įkūrė pirmąjį futbolo klubą, o futbolo tradicijas mieste tęsia futbolo klubas „Dainava“.

Veisiejus pasaulyje garsina ir faktas, kad čia 1885 m. gyveno Liudvikas Lazaris Zamenhofas (1859–1917 m.), jis miestelyje atliko gydytojo praktiką ir parengė esperanto kalbos rankraštį. Todėl Veisiejai teisėtai laikomi esperanto kalbos gimtine. L. L. Zamenhofas gimė Balstogėje, užsienio kalbų mokytojo šeimoje. Mokydamasis gimnazijoje, jis išmoko net 12 užsienio kalbų. Baigdamas gimnaziją jaunuolis sukūrė pirmąjį tarptautinės kalbos projektą, tačiau tėvas nepritarė L. L. Zamenhofo pasirinkimui – sudegino kalbos projekto rankraštį ir išsiuntė jį mokytis medicinos.

Baigęs medicinos mokslus Varšuvos universitete ir pradėjęs savo gyvenimo 26-uosius metus, L. L. Zamenhofas pirmajai medicininei praktikai atvyko į Veisiejus. L. L. Zamenhofas įsikūrė išnuomotame namelyje, ant Ančios ežero kranto. Deja, namelis iki mūsų dienų neišliko, jį pasiglemžė ugnis 1924 metais, Veisiejų miestelį nuniokojus gaisrui. Tuomet sudegė 70 statinių. Tarp jų vaistinė, paštas, medinė sinagoga, žydų mokykla. Jaunasis L. L. Zamenhofas Veisiejuose praktikavosi neilgai. Įvairūs rašytiniai šaltiniai skelbia skirtingas teorijas, kodėl 1885 m. gegužės pabaigoje jis grįžo į Varšuvą. Savo tėvyne žymusis esperantininkas vadino istorinę Lietuvą, o 1907 m. Kembridže vykusiame  3-iajame pasauliniame esperantininkų kongrese L. L. Zamenhofas viešai pareiškė: „Tu stovi man akyse, mano brangioji Lietuva, mano nelaimingoji Tėvyne, kurios aš niekuomet nepamiršiu.“ 

Liudvikui Lazariui Zamenhofui įamžinti Veisiejuose pastatyti du paminklai, jo vardu pavadinta ir gatvė.

1748 m. su pirmąja sinagoga Veisiejuose prasidėjo ir vietos sinagogų istorija – gaisras po gaisro ir vieną sinagogą vis toje pačioje vietoje keitė kita. Dabartinė čia išlikusi medinė sinagoga buvo suprojektuota ir pastatyta tarpukariu, 1927 metais. Pasakojama, kad Mošė Zimenmanas su sūnumis Davidu Elijumi ir Aronu, statydavę rąstinius namus, atstatė ir šią sinagogą.

Ant Ančios ežero kranto išlikusi sinagoga išlaikė savo originalią formą iki šių dienų. Žaliai dažytas dviaukštis pastatas su verandos tipo prieangiu ir 12 didelių langų, nužyminčių buvusios pamaldų salės dalį, – išskirtinis kadaise daugiakultūrio Veisiejų miestelio prisiminimas.

Pirmame šio pastato aukšte buvo vyrų maldos salė. Moterų salė kaip įprasta buvo antrame sinagogos aukšte. Salės centre būta bimos medinėmis kolonomis, kurios prilaikydavo salės lubas, deja, nei bimos, nei aron hakodešo – šventosios skrynios, kurioje laikyti Toros ritiniai, neišliko.

Sinagoga – didžiulė, maždaug 18 m pločio ir beveik 20 m ilgio. Toks sinagogos dydis liudija, kad iki Antrojo pasaulinio karo Veisiejuose gyventa gausios žydų bendruomenės. Maldos namuose veikė ir pradinė hebrajų mokykla – vietos užteko visiems. Šalia sinagogos buvo ritualinė pirtis – mikva, rabino namas, netoliese gyvenęs ir šochetas (ritualinis paukščių ir gyvulių skerdikas), religingi vietos žydai iš jo pirkdavę košerinę mėsą. 

Apsilankę buvusiame štetle čia tebegyvenančių žydų nebesutiksime, tačiau pats sinagogos pastatas sąlyginai išlaikė savo kaip maldos namų funkciją – nuo 2004 m. čia renkasi Veisiejų krikščionių baptistų bendruomenė „Gyvybės kelias“, kurios pastorius Stanislovas Kaženauskas, kiek galimybės leidžia, rūpinasi buvusiu sinagogos pastatu. Žydų bendruomenė, pardavusi sinagogos pastatą baptistams už simbolinę kainą, vylėsi, kad jų maldos namai bus pritaikyti tikėjimo reikmėms ir išsaugoti kaip kultūrinio paveldo objektas Veisiejų miestelyje.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Rengiant pasakojimą už pagalbą dėkojame Veisiejų krikščionių baptistų bendruomenės „Gyvybės kelias“ pastoriui Stanislovui Kaženauskui.