Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Daugiau negu romantikas. P. Bagdo ir J. Blekaičio atsiminimai apie A. Škėmą

Sėdi abu ant kėdžių.
Antanas Škėma ir Vitalis Žukauskas, kabaretas „Klumpės“. Vokietija, 1949 m. Kazio Daugėlos / Kosto Ostrausko archyvo nuotrauka

Lapkričio 29 d. išeivijos rašytojui, literatūros kritikui, aktoriui, režisieriui Antanui Škėmai (1910–1961) sukanka 110 metų.

Skaitykite rašytojo Prano Bagdo ir aktoriaus, poeto, teatrologo Jurgio Blekaičio atsiminimus, pateiktus kolektyvinėje monografijoje „Antanas Škėma ir slinktys lietuvių literatūroje“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012 m., sudarytoja Loreta Mačianskaitė). Jie, kaip šios knygos pradžios žodyje „Dvylika apie vieną“ (p. 8) rašo monografijos sudarytoja, suteikia naujų žinių apie Antrojo pasaulinio karo metų Vilniaus kultūrinį gyvenimą ir A. Škėmos literatūrinio kelio pradžią, atveria „spontaniško genijaus“ kūrybos laboratoriją.

Jurgis Blekaitis. Daktare Bagdai, ryšium su Škėmos mirties sukaktimi, man norėtųsi Jus, kaip vieną jo senų bičiulių, truputį pašnekinti apie Antaną Škėmą. Sakysim, nuo Vilniaus pradedant, gal galėtumėt papasakoti pirmuosius įspūdžius, pirmuosius susitikimus?

Pranas Bagdas. Mane su Škėma suvedė Balys Lukošius. Jis buvo vienas iš tokių nuostabių žmonių, kuris turėjo nepaprastai daug polėkio, ir, spinduliuodamas tą savo milžinišką energiją, kartu turėjo įtakos ir Škėmai. Su Škėma tiek susidraugavome, kad pirmojo jo dramos veikalo pirmasis skaitymas įvyko mano bute Kaštonų gatvėje, Vilniuje.

Blekaitis. Koks veikalas tai buvo?

Bagdas. Julijana1. Paskutinis veiksmas dar nebuvo parašytas, ir autorius mums tik papasakojo, kokį sprendimą yra sumanęs.

Skaitymas buvo, žinoma, labai įdomus, jis pats skaitė iš rankraščio. Buvo [Henrikas] Kačinskas, [Romualdas] Juknevičius, Juozas Gustaitis. Buvo, žinoma, ir Balys Lukošius – visa dvasia viso to skaitymo, nes jis ir sukvietė visus į mano kambariuką, kuris tikriausiai mažesnis už šitą perpus.

Blekaitis. Bet ir nedidelis būrys buvo. Be to, ir drama kamerinė. O koks to pirmo skaitymo įspūdis buvo jums visiems?

Bagdas. O! Įspūdis buvo labai geras. Toks geras, kad pagaliau Juknevičius leido Julijaną pastatyti Vilniaus teatre.

Blekaitis. Tai Juknevičius pats ją irgi teigiamai priėmė?

Bagdas. Tas buvo pats įdomiausias dalykas.

Blekaitis. Man rodos, tai jam turėjo būti svetima. Jis pats tokių veikalų nestatė ir nebūtų statęs.

Bagdas. Jis tai jau ne. Jis buvo pernelyg realistiniai natūralistinis, jo pastatytame spektaklyje turėdavo ir vištos būti gyvos, ir puodai virti. Taip, kaip atsimenate, iš Auksinio miesto2 arba iš Sukulto ąsočio3.

Blekaitis. Juknevičius sykį yra sakęs, kad jis nedrįsta statyti tokių veikalų kaip, sakysim, Sruogos, kadangi žmonės gyvenime juk eilėraščiais nekalba. Ir jis nežino, kaip būtų galima išgauti teisybę kalbant jambu. Vėliau jis pabandė Sukultą ąsotį.

Bagdas. Bet Ąsotį statydamas, jis suprato, kad vien pliko natūralizmo su kudakuojančia višta, pririšta prie kojos, nepakanka. Škėma buvo visiškai kito teatrinio žanro žmogus. Sruoga mėgdavo sakyti, kad scenos gyvenimas turi būti maždaug vienu metru aukščiau grindų, o Škėmose dramose bus keli metrai.

Blekaitis. Ar jums neatrodo, kad Škėma buvo veikiamas vokiečių ekspresionistų, kuriuos jis mėgo?

Bagdas. Tikrai taip. Daugiausia jam įtakos yra padaręs Kafka. Ir novelėse, ir paskutinėse dramose ta dvasia jaučiasi daugiausia.

Bleikaitis. Na, o kas dar prisimintina būtų iš to laiko?

Bagdas. Jis buvo labai susižavėjęs Čiurlioniu. Ir norėjo rašyti dramą apie jį. O prieinama literatūra buvo tik vokiečių kalba. Vokiškai jis tada dar nemokėjo, tad aš buvau kaip ir jo vertėju. Mums padėjo labai daug Biržiškaitė-Žakevičienė, kuri dirbo Vrublevskio bibliotekoje. Surinko medžiagą apie austrų secesionistų mokyklą, juk Čiurlionis yra buvęs Vienoje. Iš jos mes gavome disertaciją – Vorobjovo habilaticinį darbą docentūrai Vilniaus universitete. Žakevičienė mums paskolino tą darbą vienai nakčiai. Taip ir perskaitėme – per naktį.

Blekaitis. Vėliau Škėma minėdavo tą savo norą parašyti apie Čiurlionį. Bet, matyt, ar medžiagos nebuvo surinkęs, ar nerado idėjai išraiškos, bet, kiek žinau, drama net nebuvo užmesta.

Bagdas. Aš manau, kad viskas taip pasibaigė dėl tragiškos Vorobjovo mirties. Iš Vorobjovo Škėma būtų galėjęs gaut medžiagos. Nežinau, ar kas kitas mokėjo taip suprasti Čiurlionį, kaip jį supratęs buvo Vorobjovas.

Blekaitis. Na, o vėliau ta jūsų draugystė, prasidėjusi Vilniuje, tęsėsi ir čia, Amerikoje?

Bagdas. Brukline mes susitikdavom. Buvo įdomu, kada, sakysim, jisai rašė Vieną ir kitus. Jis pasakojo savo sumanymą, vadinamus „griaučius“ (toks žodis naudotas Vilniaus teatre apibūdinti veikalo karkasą), man pagaliau reikėjo netgi perrašyti visą jo veikalą. Paskui kitus veikalus tai jau jo žmona perrašydavo.

Dar įdomus dalykas. Jei perrašydamas padarydavai klaidą (o jo rankraštis toks susisukęs) – tai siuste siusdavo: „Kaip čia tu negali suskaityt, ką aš norėjau parašyt!“ Jis kiekvieną puslapį žodis į žodį labai smulkmeniškai pereidavo, kad nebūtų klaidos, kad pasiliktų sakinys, žodžio tvarka, kreipdavo labai daug dėmesio į stilių.

Blekaitis. Tą jis man irgi yra sakęs. Kai gyvenau Niujorke, jis rašė Čelestą ir papasakojo, kaip dirba. Lipdo sakinį prie sakinio, labai apdairiai „išieško“ sakinį ir pastato. Ir tada prie jo lipdo sekantį sakinį. Neleidžia sau spontaniškai, laisvai eiti, bet daro tokią mozaiką žodinę prozoje.

Bagdas. Dramose lygiai taip pat. Pažinojo labai gerai teatrą ir žinojo, koks sakinys yra ištariamas scenoje gerai, o koks sakinys blogai. Ir kiekvieno žodžio vieta jam labai daug reikšmės turėdavo. Reiktų ieškoti jo knygose ir, manau, nerastume, kad du žodžiai, prasidedą ta pačia priebalse, būtų šalia.

Blekaitis. Na o paskui Brukline, kai jis rašė kitus savo veikalus, ar irgi pasišnekėdavot?

Bagdas. Esu kalbėjęsis apie Čelestą ir daugiau gal esu kalbėjęs apie Šventąją Ingą. Įdomu, kad Šventosios Ingos prototipas tebegyvena Amerikoje… Nesu laisvas pasakyti, kur ta moteris yra, bet ją aš irgi esu matęs… Daugelis Škėmos aprašytų žmonių turi realius prototipus.

Blekaitis. Aš nežinau daugelio tų prototipų, bet man atrodo, kad ir jo romane stipriausios vietos, kai jis kalba apie tėvą, apie motiną, čia jauti tikrą gyvenimą, teisybę. Tris dimensijas.

Bagdas. Gal dėl to jis rašytojas toks stiprus, kad mokėjo pasirinkt ir atkurti tuos gyvus charakterius, statydamas juos į tam tikras situacijas.

Blekaitis. Tas leistų sakyti, kad jis ne tik mokėjo atmosferą tirštą sukurt ir dramatinę įtampą, bet buvo ir neblogas psichologas, stebėtojas.

Bagdas. Geriausias stebėtojas. Matydavo žmogų kiaurai. O tada, žinoma, labai lengva kurti. Nė vienas jo personažas nebuvo iš piršto išlaužtas.

Blekaitis. Gyvenimas vis dėlto buvo jam medžiaga, bet jis ją transformavo. Buvo modernus romantikas, man atrodo, jis truputį romantizavo net ir tada, kada bandė vaizduoti grubumus. Toks Hemingway prasme romantikas.

Bagdas. Gal tai, o gal jį reiktų vadinti daugiau negu romantiku. Nuolatos įtemptas, nuolatos įelektrizuotas, todėl visi jo darbai tokios įtampos nešini.

Bagdas. Bet jo gyvenimo būdas irgi buvo kaip niekieno kito. Jeigu užėjo į galvą mintis ką nors padaryti, tai padarė ir prieš nieką nesiaiškino.

Pokalbis buvo įrašytas į audiokasetę 1971 m. gegužės 9 d.
Publikacijai parengė Loreta Mačianskaitė.
Tekstas kiek trumpintas ir redaguotas kalbos aspektu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

1 Tai pirmoji Škėmos drama. Išlikusi 58 lapų mašinaraščio kopija, antraštiniame lape pažymėta Vilnius, 1941–43. Dramos tekstas pirmą kartą paskelbtas 1970 m. (Antanas Škėma Raštai, t. 2, Chicago, 1970, p. 399–440).

2 Richardo Billingerio pjesė Auksinis miestas Vilniaus dramos teatre Romualdo Juknevičiaus pastatyta 1944 m. pavadinimu Gigantas. Scenografija pasižymėjo technikos efektais, įspūdingais Prahos vaizdais.

3 Heinricho fon Kleisto pjesė Sukultas ąsotis (1808) pastatyta Vilniaus dramos teatre 1941 m., tai vienas geriausių Juknevičiaus spektaklių. Natūralumo iliuzijai sustiprinti režisierius kaip veiksmo foną naudojo gyvus šunis, kanarėles, vištas, tikrus katilo garus ir pan.