Daugiau Ukrainos Lietuvoje – per literatūrą ir per politiką. A. Liubkos knygos „Karbidas“ pristatymas

„Tai klaidingas požiūris, nes ukrainiečių literatūra yra įdomi ir įvairialypė“, – Knygų mugėje pristatydamas vieno talentingiausių jaunųjų Ukrainos rašytojų (g. 1987 m.), vertėjo, balkanisto, poligloto Andrijaus Liubkos knygą „Karbidas“ sakė H. Kunčius.

„Karbidą“ lietuviškai 2021 m. išleido leidykla „Sofoklis“, iš ukrainiečių kalbos vertė Donata Rinkevičienė, maestro Gintaro Rinkevičiaus žmona.

Liūdna, tačiau dėl prasidėjusio karo Ukrainoje A. Liubka, kaip planuota, mugėje svečiuotis negalėjo. Paskutinę akimirką prie kitų ukrainiečio knygos pristatymo dalyvių – rašytojo HERKAUS KUNČIAUS ir istoriko ALVYDO NIKŽENTAIČIO – prisijungė publicistas RIMVYDAS VALATKA.

Lietuviško vertimo teko gerokai palaukti

Pasak A. Nikžentaičio, Andrijus Liubka – vienas iš nedaugelio Ukrainos rašytojų, galinčių sau leisti prabangą pragyventi iš rašymo. Gyvena Užhorode (Užkarpatėje). Labai pilietiškas žmogus, ir apie tai iškalbingai byloja jo biografijos faktai: studijuodamas A. Liubka buvo aktyvus 2004-ųjų Oranžinės revoliucijos ir 2014-ųjų Orumo, arba Euromaidano, revoliucijos dalyvis. Netgi buvo įsitraukęs į kaimyninės Baltarusijos vienus iš prezidento rinkimų – buvo pakviestas į vieno kandidato rinkimų štabą „išmokyti baltarusius rengti revoliuciją“. Patekus į Lukašenkos nemalonę, dar iki 2020 m. A. Liubkai uždrausta įvažiuoti į Baltarusijos teritoriją.

A. Liubkos „Karbidas“, kaip rašoma knygos anotacijoje – tai romanas apie kontrabandą ir kontrabandininkus. Apie moderniąją Europą ir tuos, kurie veržiasi įveikti jos sienas. Apie idealizmą ir pragmatizmą. Apie pralaimėjimą. Pagrindinis veikėjas – istorijos mokytojas Tisas – savotiška ukrainiečių nacionalistų parodija. Mokytojas patriotas gyvena autoriaus pramanytame Užkarpatės mieste Vedmedive. Jis sugalvoja genialų planą – iškasti tunelį, kuriuo tautiečiai išeis į Europą: taip jie pagaliau integruosis į Europos Sąjungą. Tegu ir nelegaliu tuneliu – svarbiausia, kad išauš diena, kai ukrainiečiai laisvai judės tarp valstybių be jokių sienų ir muitinių.

Knygos personažai – marga kompanija – kontrabandininkai, tarp jų Ikaras, perskridęs sieną savadarbe skraidykle, migrantų iš Rytų palydovai, susitepę politikai ir fatališka moteris, prekiaujanti žmonių organais. Tai juokingai graudus pasakojimas apie valstybių sienas, patriotizmą, integraciją ir apie buvusios Austrijos–Vengrijos imperijos tautų istoriją ir santykius.

A. Liubka „Karbidą“ parašė 2014–2015 m., o H. Kunčius knygą pirmą sykį perskaitė 2016-aisiais, kai ji pasirodė išversta į lenkų kalbą. Kūrinys rašytojui taip patiko, kad ne vienai leidyklai siūlė išversti į lietuvių kalbą. Teko dar gerokai palaukti, kol to ėmėsi „Sofoklio“ leidykla.

Švelnus groteskas, puikus pasakojimas ir labai geras vertimas

„Pažintis su ukrainiečių literatūra ir Liubka įvyko gana seniai, – prisiminimais Knygų mugėje dalijosi H. Kunčius. – Su Andrijumi susipažinome prieš aštuonetą metų, man atrodo, Kijevo knygų mugėje. Po to kartu su juo ir kitu ukrainiečių rašytoju Saško Boičenka lankėmės rezidencijoje Lenkijoje. Pirmas dalykas, kuris mus, tris rašytojus, sieja, žinoma, yra humoro jausmas. „Karbidas“ parašytas su labai geru humoro jausmu, labai gyvai, dinamiškai, daug metaforų. Ir, mano galva, labai gerai išverstas į lietuvių kalbą.

Labai rekomenduoju perskaityti, kad susidarytumėte platesnį vaizdą apie Ukrainą, kokia ji įvairialypė, nevientisos kultūrinės praeities. Daugiau sužinotumėte apie Užhorodą, regioną, kuriame Liubka gyvena. Tikrą tautų katilą. Ir įvairių detalių apie kontrabandą, kaip ji vyko ir vyksta Ukrainoje iki šių dienų.“

Publicisto R. Valatkos teigimu, stilistika, kaip ukrainiečių rašytojas pasakoja istoriją, jam asmeniškai yra labai artima, pats panašią pasitelkia žurnalistikoje. Nors ukrainiečiai A. Liubkos „Karbidą“ lygina su Voltaire’u, R. Valatkai jis labiau primena čekų rašytojo Patriko Ouředníko „Europeaną“ (lietuviškai 2014 m. išleido „Apostrofa“) – trumpą, groteskišką XX a. istoriją.

A. Liubkos humoras, groteskas yra švelnus, primenantis, pasak R. Valatkos, Andrejaus Kurkovo, kito ukrainiečių rašytojo, knygą „Šengeno istorija“ (lietuviškai 2017 m. išleido „Alma littera“). 

„Andrijus nedaugžodžiauja, jis piešia paveikslą metaforomis, palyginimų kaskadomis, – kalbėjo R. Valatka. – Kadangi tenka dėstyti rašymą, visada sakau – svarbiausia yra papasakoti istoriją. Ir Liubkos istorija yra be galo faina, kiekvienam žmogui suvokiama, tokie šilti ir artimi herojai: meras Zoltanas Bartokas, kuris savo kabinete akvariume yra užsiraugęs pomidorų ir visus gerus sprendimus priima pirma paliepęs sekretorei atnešti butelaitį. Labai fainas herojus yra duobkasys Yčis, kontrabandininkas Mirčia, miesto ligoninės patanatomė Uljana Kruk.

Iš ko gali pažinti žmogų? Iš dviejų dalykų – akių ir kalbos. Iš akių supranti, ar su juo galima turėti reikalų, o iš kalbos – kokio jis kalibro, kaip bendrauja. Kaip Herkus sakė: iš karto susigiedojo su Andrijumi dėl to, kad humorą kerta. Grįžtant prie to, kas vyksta šiomis dienomis, ar žinote nors vieną diktatorių, kuris kirto humorą? Visi jie neturi humoro jausmo.“

R. Valatkos teigimu, A. Liubkos pasakojimas plaukia labai lengvai – jis išties talentingas pasakotojas. „Jeigu reikėtų mylinčiam knygą žmogui rekomenduoti, sakyčiau, kad „Karbidas“ yra lengvai parašyta knyga, tarsi į viską būtų žiūrima pro šypsenos langą. Nors iš tiesų skaitai skaitai, juokiesi juokiesi, o po to pasidaro kraupu. Jeigu pristatymas būtų vykęs pirmąją karo dieną, būčiau sakęs, kad knygos finalas yra žiauriai pranašiškas. Šiandien, trečiąją karo dieną, manau, kad romanas realybės yra perrašomas ukrainiečių naudai. Ir tuo labai džiaugiuosi“, – kalbėjo R. Valatka.

Ką daryti ukrainiečių, besikaunančių ir už lietuvių laisvę, labui?

Nė viename Knygų mugės renginyje neišvengta šiurpios Putino karinės agresijos Ukrainoje aptarimo. Kaip Lietuva turėtų toliau bendradarbiauti su Ukraina? Ką turėtų daryti ukrainiečių, besikaunančių ir už lietuvių laisvę, labui?

Istoriko A. Nikžentaičio teigimu – visų pirma daugiau Ukrainos Lietuvoje. Daugiau tokių knygų kaip A. Liubkos „Karbidas“. Daugiau Lietuvos ir Ukrainos politikų bendradarbiavimo.

„Mūsų politinės partijos turi pradėti dirbti su ukrainiečių politinėmis partijomis. Ukrainiečiai to nori. Jie sako: mums neįdomi olandų ar vokiečių patirtis transformuojant visuomenę, mums įdomi jūsų patirtis. Mums reikia kurti tarptautinių susitikimų intelektualų centrus čia, Lietuvoje, kad išlaikytume ryšius su idealistais, kad jie susivienytų ir pritrauktų materialistus. Įtikindami juos, kad ne vien materija žmogus yra gyvas“, – kalbėjo istorikas A. Nikžentaitis.

R. Valatka pasidžiaugė šiandienos Lietuvos užsienio politika, kuri niekada dar nėra buvusi tokia gera kaip dabar. „Kaip ją dar labiau būtų galima pagerinti? – kėlė klausimą R. Valatka. – Pirmas punktas: Lietuva atidaro lendlizo liniją ginklams Ukrainai. Vienas, du konvojai per dieną. Ir kuo daugiau pranešimų apie tai visomis kalbomis, tarp jų – rusiškai. Prezidentas, premjerė, užsienio reikalų ministras susitinka su NATO, ES partneriais ir įtikinėja juos atidaryti lendlizo liniją ginklams Ukrainai.

Antras punktas: Lietuva oficialiai pareiškia, kad siūlo priimti Ukrainą kandidate į NATO. Pridurdama, kad geresnės nėra. Prezidentas, premjerė, užsienio reikalų ministras įtikinėja partnerius Europoje daryti tą patį. Tiems, kurie pasakys, kad tai utopija, atsakysiu: 1990–1991 m. mes tik utopijomis ir užsiiminėjome. Šiandien tos visos utopijos yra tapusios kūnu.

Trečias punktas: Lietuva skelbia, kad Ukraina yra kandidatė į ES. Prezidentas, premjerė, užsienio reikalų ministras įtikinėja partnerius daryti tą patį. Bus pasipriešinimas, nieko tokio, nes pajutau, kad Europoje politikos varikliu tapo gėdos jausmas. Pirmą kartą per savo gyvenimą matau, kad politikui suveikia gėdos jausmas. Dabar visi gėdijasi bet kokių santykių su rusais. Jie per kelias valandas tapo izgojais, ir reikia tuo pasinaudoti.

Ketvirtas punktas: teisingumo ministrė sudaro preliminarų asmenų sąrašą Hagos tribunolui. Pirmas – Putinas, antras – Šoigu, trečias – Lavrovas, ketvirtas – Gerasimovas, taip pat tie buvę penki šeši ES premjerai, kurie dirbo Putinui už trisdešimt sidabrinių. Ir po to eina visi kiti, įskaitant naikintuvų ir bombonešių pilotus, kurie bombarduoja vaikų darželius ir taikius žmones. Toliau dirbama su ukrainiečiais pildant sąrašą.

Kodėl tai turime daryti mes? Nes turime Sausio 13-osios bylos patirtį. O šiandien ukrainiečiams reikia ginklų. Mes praradome aštuonerius metus, kad juos apginkluotume. Jeigu būtume tai padarę, rusų kariuomenė jau būtų sudaužyta. Ginklų reikėjo vakar. Dievas mums, Europai, pasiuntė Ukrainą. Ir jeigu mes to ženklo neperskaitysime, sumokėsime.

Keturi punktai – utopiški, keisti. Daug kas pasakys durni, bet ne šventėje puodus lipdo.“