Dėl ko iš tikrųjų vyksta protestai Lenkijoje?

Lenkijos Konstituciniam Tribunolui nusprendus, kad abortas dėl eugeninių priežasčių prieštarauja Lenkijos Konstitucijai, nes diskriminuoja negimusį asmenį dėl jo sveikatos būklės ir pažeidžia Konstitucijos 38 straipsnio ginamą kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę, Lenkijoje prasidėjo lokalių protestų prieš šį Konstitucinio Tribunolo sprendimą banga. Ypač kliuvo Katalikų Bažnyčiai, kaip neva paveikusiai tokio sprendimo priėmimą: buvo protestuojama prie bažnyčių, kai kur net sutrukdytos pamaldos, apgadinti paminklai. Nepasitenkinimo kulminacija buvo tūkstantinis protestas penktadienį Varšuvos gatvėse.

Konstitucinio Tribunolo sprendimas nepanaikina kitų nėštumo nutraukimo pagrindų

Pirmoji Lietuvą pasiekusi informacija teigė, kad Konstitucinis Tribunolas visai uždraudė abortą Lenkijoje. Vėliau Lietuvos žiniasklaida šiek tiek pasitaisė, pristatydama tikslesnę Konstitucinio tribunolo priimto sprendimo apimtį. Jo nutarimas nepanaikina kitų įstatyme esančių nėštumo nutraukimo pagrindų.

1993 m. Lenkijoje buvo priimtas šeimos planavimo, žmogaus gyvybės apsaugos ir nėštumo nutraukimo sąlygų įstatymas, pakeitęs dar 1956 m. priimtą sovietinį įstatymą dėl nėštumo nutraukimo pagrindų, kuris leido abortą dėl bendrų medicininių ar socialinių priežasčių, jų nedetalizuodamas (konkrečias aborto atlikimo sąlygas nustatė vykdomosios valdžios sprendimai).

Tuometinio prezidento Lecho Walensos pasirašytas įstatymas leido abortą tais atvejais, kai nėštumas kelia grėsmę moters sveikatai ir gyvybei, arba yra didelė rimto ir nepagydomo vaisiaus apsigimimo tikimybė, ar kai nėštumas yra neteisėto veiksmo (išprievartavimo ar incesto) pasekmė. Pirmais dviem atvejais nėštumo nutraukimas buvo galimas iki tol, kol vaisius gali išgyventi atskirai nuo moters kūno (pagal vadinamąjį „išgyvenamumo“ („viability“) arba 500 gr. kriterijų), o nėštumo, kuris yra neteisėto veiksmo rezultatas – jei nuo nėštumo pradžios praėjo ne daugiau 12 savaičių. Šis įstatymas su nedidelėmis išimtimis galioja iki dabar.

Konstitucinio Tribunolo sprendimas palietė tik vieną iš jų. Klausimas – kokia apimtimi? Paanalizuokime statistiką. 2019 m. Lenkijoje buvo atlikta 1100 abortų, iš jų – 1074 abortai, kai perinataliniai testai arba kitos medicininės indikacijos rodė didelio rimto ir negrįžtamo vaisiaus apsigimimo tikimybę ar nepagydomos ligos, dėl kurios kilo grėsmė vaisiaus gyvybei, kas sudaro 97,63 proc. atvejų. 33 atvejais nėštumas buvo nutrauktas kaip keliantis grėsmę moters sveikatai ar gyvybei. Ir buvo tik 3 atvejai, kai buvo pagrįstas įtarimas, kad nėštumas buvo kriminalinio akto rezultatas.

Du iš penkių abortai Lenkijoje – dėl Dauno sindromo

Kaip jau minėta, dėl vaisiaus apsigimimo Lenkijoje atliekama 98 proc. abortų. Situaciją Lenkijoje apžvelgusioje LRT laidoje „Savaitė“ buvo teigiama, kad, aktyvistų gatvėse teigimu, „Lenkijoje abortas buvo leidžiamas tik tai atvejais, jei vaisius nustos vystytis ar mirs iškart po gimimo“. Kitaip tarant, tie 98 proc. vaisiaus apsigimimo atvejai yra ne kas kita, kaip mirtinos išeigos atvejai, kai moteriai teka nešioti mirusį vaisių, kada gimsta negyvagimis arba kūdikis miršta netrukus po gimdymo. Panašiai yra teigiama ir LR Seimo narės Dovilės Šakalienės užregistruotame rezoliucijos projekte, kurį LR Seimui bus siūloma svarstyti antradienį („Konstitucinis Tribunolas <…> faktiškai uždraudė legalią prieigą prie saugaus aborto Lenkijoje net tais atvejais, kai nėštumas kenkia moters sveikatai, o vaisiaus sveikatos būklė nesuderinama su vaisiaus gyvybe.“) Ar tikrai taip? Ir ar visus juos uždraudžia Konstitucinio Tribunolo sprendimas?

Oficialūs duomenys sako ką kita: iš 1074 atvejų, kai buvo nustatyta didelė rimto ir negrįžtamo vaisiaus apsigimimo tikimybė arba nepagydoma liga, kelianti grėsmę vaisiaus gyvybei, dažniausiai buvo nustatoma trisomija 21, arba Dauno sindromas: 271 – tais atvejais, kai nėra somatinių defektų, o 164 – su somatiniais defektais, kas sudaro 40, 5 proc. atvejų. Kita abortų šiuo pagrindu priežastis – nustatyti dviejų ar daugiau organų vystymosi sutrikimai, kurie sudarė 18,6 proc. atvejų. O 156 atvejais buvo nustatyta vieno iš organų vystymosi sutrikimai (14,5 proc. atvejų). 88 atvejais diagnozė parodė trisomiją 13 arba trisomiją 18 su gretutiniais somatiniais defektais, o 60 atvejų – trisomiją 13 arba trisomiją 18 be gretutinių ligų. Kiti atvejai buvo genetiniai sindromai su vaisiaus edema ir Turnerio sindromas su gretutiniais somatiniais defektais. Kitaip tariant, du iš penkių abortų nutraukimų dėl vaisiaus apsigimimo buvo susiję su nėštumu, kada moteris laukėsi Dauno sindromą turinčio kūdikio. Kaip žinoma, moteris, nešiojanti Dauno sindromą turintį vaikelį, paprastai pagimdo, ir jis pagal savo galimybes gyvena normalų žmogaus gyvenimą.

Moderni genocido forma

Reikia pastebėti, kad nuo minėto įstatymo įsigaliojimo abortų Lenkijoje nuolat mažėjo (nuo 789 1994 m. iki 124 – 2001 metais, o po to vėl pradėjo augti, kol 2014 m. aplenkė 1994 m. lygį. Šį abortų skaičiaus padidėjimą lėmė sveikatos priežiūros sektoriuje įdiegta perinatalinė diagnostika, kurios XXI a. pr. Lenkijoje nebuvo. Prenatalinė diagnostika leidžia gana anksti nustatyti Dauno sindromo atvejus. Dėl šios priežasties asmenų, turinčių Dauno sindromą, ateityje gali visai nelikti: pvz., per dešimt metų JK vaikų, abortuojamų dėl Dauno sindromo diagnozės, skaičius padidėjo 42 procentais ir auga toliau. Tokių vaikų praktiškai nebegimsta Islandijoje ir Danijoje, kur abortuojama atitinkamai 99 ir 98 proc. Dauno sindromą turinčių vaikų. Tokią sveikatos politiką kritikuojantieji kalba apie modernią genocido formą ir teigia, kad ji pažeidžia tarptautinės teisės normas, pvz., JTO Neįgaliųjų teisių konvenciją, kuri, pripažindama, kad visai žmonių giminei būdinga prigimtinis orumas ir vertė, lygios ir neatimamos teisės, numato asmens nediskriminavimo dėl neįgalumo principą.

Reaguodama į didėjantį abortų dėl šios priežastis skaičių, „Teisė ir teisingumas“ (PiS) 2016 m. bandė priimti įstatymą, kuriuo būtų apginta Dauno sindromą turinčio vaisiaus teisė gyventi. Tačiau Lenkijos parlamentas atmetė pasiūlytą įstatymo pataisą. Tada valdantieji kreipėsi į Konstitucinį Tribunolą, kurio sprendimas šiandien ir kelia aistrų. Nors visas Konstitucinio Tribunolo sprendimas dar nėra paskelbtas, iš rezoliucinės jos dalies akivaizdu, kad jis laiko šeimos planavimo, žmogaus gyvybės apsaugos ir nėštumo nutraukimo sąlygų įstatymą prieštaraujantį Lenkijos Konstitucijai ta apimtimi, kiek ji legalizuoja neteisėtą eugeninę praktiką negimusio vaiko atžvilgiu ir nesuteikia jam žmogaus orumą atitinkančios apsaugos ir pagarbos („legalizują praktyki eugeniczne w stosunku do dziecka jeszcze nieurodzonego, odmawiając mu tym samym poszanowania i ochrony godności człowieka‘). Tribunolo nuomone, įstatymas negali padaryti negimusio asmens apsaugą priklausomą nuo jo sveikatos būklės ir jį tokiu būdu diskriminuoti („uzależniają ochronę prawa do życia dziecka jeszcze nieurodzonego od jego stanu zdrowia, co stanowi zakazaną bezpośrednią dyskryminację”) ir leisti nutraukti nėštumą be pakankamo kito gėrio apsaugos pagrindimo („przerywanie ciąży bez dostatecznego usprawiedliwienia koniecznością ochrony innej wartości”). Pastaroji frazė leidžia pagrįstai manyti, kad Konstitucinio Tribunolo sprendimas ir yra nutaikytas ne į visus vaisiaus apsigimimo atvejus, bet būtent tuos 40 procentus atvejų, kai vaisius turi Dauno sindromą.

Lenkiškasis „Black Lives Matter“

Gali atrodyti, kad Konstitucinio Tribunolo sprendimas yra per didelis kilpos ant kaklo užveržimas. Lenkija ir taip yra absoliuti Europos lyderė pagal mažiausiai atliekamų abortų skaičių. 2018 m. duomenimis, 1 000 naujagimių Lenkijoje teko vos trys abortai. Palyginimui – Lietuvoje šis rodiklis buvo 147 abortai tūkstančiui naujagimių. „Įspūdingiausiai“ šioje statistikoje atrodo Rytų ir Centrinės Europos šalys. Absoliuti abortų lyderė buvo Bulgarija, kur buvo atliekama 380 abortų 1 000 naujagimių, nedaug atsiliko Gruzija ir Moldova (atitinkamai 375 ir 364 abortai 1 000 naujagimių). Penketuką užbaigė Rumunija ir Rusija (359 ir 353 abortai tūkstančiui naujagimių. Taigi šiuo rodikliu Lenkija daugiau kaip šimtą kartų lenkė sąrašo „lyderius“.

Tačiau galimas ir kitas atsakymas. Kodėl lenkai išėjo į gatves šiandien, o ne, pavyzdžiui, 1997 metais, kai Lenkijos Seimui pakeitus šeimos planavimo, žmogaus gyvybės apsaugos ir nėštumo nutraukimo sąlygų įstatymą, Konstitucinis Tribunolas nusprendė, kad vykdomoji valdžia savo sprendimais negali siaurinti įstatyme numatytos perinatalinės vaisiaus apsaugos, tokiu būdu apribodamas jos galimybes plėsti aborto atlikimo ribas, taip pat pripažindama, jog abortas dėl socialinių ekonominių priežasčių prieštarauja Lenkijos Konstitucijai? Kodėl ne 2001 m., kai dėl minėto Konstitucinio Tribunolo sprendimo abortų skaičius Lenkijoje buvo išties juokingai mažas (užregistruota tik 124 atvejai)? Kodėl nenuramino protestuotojų ir prezidento Andrzejaus Dudos pažadas išlaikant Konstitucinio Tribunolo nutarimo dvasią jį įgyvendinti nuosaikiai, t. y. siūlant įstatymo pataisą, kad nėštumo nutraukimas galimas tais atvejais, kai prenataliniai tyrimai rodo, jog yra didelė tikimybė, kad gims negyvas arba turėdamas nepagydomą ligą kuri, nesant terapeutinio įsikišimo, neabejotinai ir tiesiogiai sąlygos naujagimio mirtį? Galbūt protestuotojams reikia visai ne to?

Tai, kas vyksta Lenkijoje, primena tai, kas dar visai neseniai vyko JAV (tik nuosaikesniu mastu). Minios emocinis įkrovimas ir manipuliavimas jos nepasitenkinimu yra šiuolaikinis sociopolitinis fenomenas, galimas dėl vis didėjančios visuomenės poliarizacijos vertybiniais klausimais. Gali būti, kad lenkai po minimalių partijos „Teisė ir Teisingumas“ ir prezidento Andrzejaus Dudos pergalių rinkimuose atrado savąjį „Black Lives Matter“. Ne atsitikinai viena iš protestuotojų gatvėje rėkia: „Mes nenurimsim, kol vyriausybė neatsistatydins.“