Dėl menkaverčių ir vertingųjų puošybos objektų Lietuvos bažnyčiose

Altorius. — Švenčionių bažnyčios šoninis altorius. Apatinėje centrinėje ir viršutinėje neogotikinio altoriaus dalyje – vertingi ir stilistiškai gerai pritaikyti paveikslai: didysis su XVIII a. Marijos Rožančinės kompozicija ir ją garbinančiu Šv. Dominyku ir Šv. Kotryna Sieniete. Viskas papuošta stilingais metaliniais apkaustais, Marijos drabužis paauksuotas. Altoriaus viršuje – gera tapyta besimeldžiančio Pranciškaus Asyžiečio figūra. Bet altoriaus šonuose – dvi muliažinės, per didelės statulos – Lurdo Marija ir Jėzaus Širdies. Negana šonų, priekyje virš tabernakulio pastatyta dar viena štampuota Marija – gal paspalvinto gipso, gal atlieta iš plastiko. Taigi vienas altorius su trimis Marijomis – viena vertinga, dviem bevertėmis. Švenčionių parapijos nuotrauka

Šių metų pradžioje (sausio 29 d.) Bažnytinio paveldo muziejuje įvyko vieša diskusija dėl seniai skaudančios ir negydomos bažnytinės kultūros žaizdos. Menotyrininkai, architektai ir dailininkai pareiškė susirūpinimą, kad per 30 laisvės metų Lietuvos bažnyčiose niekas nesiėmė daryti vertingųjų meno objektų ir bevertės puošybos išskyrimo atrankos.

Dvasininkai ir pasauliečiai – visi atsakingi Bažnyčios nariai – turi siekti, kad Dievo namai būtų visapusiškai vertingi – liturginiu žodžiu, veiksmu, vaizdu, garsu. Šventoji tarnystė ir aplinka visais savo pavidalais turi būti tikra, autentiška, apvalyta nuo imitacijų, trafaretų ir falšo.

Žmonės Kalesninkų bažnyčioje. — Kalesninkų bažnyčia. Centriniame ir šoniniame altoriuje – dvi to paties Kristaus figūros: reprodukcija centriniame altoriuje (šonuose – vėl trafaretinės šventųjų statulos) ir aliejinė interpretacija šoniniame. Vadinamasis Faustynos Kowalskos Dievo Gailestingumo paveikslo originalas saugomas sostinės senamiestyje, tapytas okupuotame Vilniuje 1934 m. Dailininkas Eugenijus Kazimirovskis suderino Šv. Faustynos regėjimą su lenkų vėliavos spalvomis, plūstančiomis iš Jėzaus perdurto šono. Prieš porą metų keli šimtai dvimetrinių šio paveikslo reprodukcijų vyskupų nurodymu išplatinti Lietuvoje, štampuotės pakabintos privaloma tvarka. Kalesninkų parapijos nuotrauka

Tubernakulis ir altorius. — Vienas gražiausių restauruotos architektūros ir šiuolaikinės sakralinės puošybos pavyzdžių – skulptorės Ksenijos Jaroševaitės bronzinė Madona ir tabernakulis bei Vlado Urbanavičiaus ąžuolinis altorius, pjedestalai, suolai. Kauno bernardinų vienuolyno koplyčia, 1996 m. Tai bažnytinė dailė, atspindinti geriausias Vatikano II Susirinkimo tradicijas – skonis, taktas, maldingumas. Akcentų nedaug, bet jie harmoningi, originalūs, tęsiantys pirmųjų amžių katakombinės Bažnyčios tradicijas. Brolių pranciškonų nuotrauka (2020 m.)

XX a. pradžioje iš Vakarų Europos fabrikų į carinę Rusiją, o netrukus ir nepriklausomą Lietuvą plūstelėjo vagonai su štampuotų šventųjų figūrų, nukryžiuotųjų, stacijų pasiūla – gipsinių ir metalinių, spalvotų ir vienspalvių. Kartais stokodami meninio išsilavinimo ir skonio, Lietuvos vyskupai ir klebonai puošė altorius trafaretinėmis šventųjų figūromis, kurias pagal katalogus siūlė ir platino prekybininkai. Visa tai taip užtvindė Lietuvos bažnyčias, kad iki šiol retoje mūsų šventykloje išvengta šių fatališkų klaidų. Kai kuriose bažnyčiose tokių muliažinių šventųjų yra po kelias dešimtis.

Prašome Vyskupų konferencijos atsakingai reaguoti į šią religinės kultūros deformaciją, apsvarstyti tai savo vyskupijose su dekanais ir klebonais, nes šis aplaidumas nesiderina su Vatikano II Susirinkimo nuostatomis, su tikru pamaldumu ir elementariu meniniu skoniu. Prašome informuoti parapijų žmones, kad bažnyčiose su pakviestais ekspertais būtų išryškinami vietinių šventyklų vertingieji paveikslai, freskos, skulptūros, o masinių štampuočių ir kitų menkaverčių objektų būtų atsisakyta.

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondas gali suteikti kultūros profesionalų – architektų, restauratorių, menotyrininkų, skulptorių, tapytojų – konsultacijas, vizituoti atskirų vyskupijų kurijas, pateikti konkrečius vietinių bažnyčių puošybos pavyzdžius – saugotinus, ir prastuosius – nuimtinus.