2020 09 03

Aušra Čebatoriūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Dėl visko kaltos medijos. Ar tikrai?

Unsplash.com nuotrauka

Apie socialinių tinklų žalą vis dažniau pavojaus varpais skambina mokslininkai, nustatydami mąžtantį paauglių gebėjimą susikoncentruoti bei atsiminti. Šiandienis pasaulis skęsta tokiame informaciniame triukšme kaip niekada anksčiau istorijoje.

Anot prof. Martino Hilberto, kiekvieną dieną mus bombarduoja toks informacijos kiekis, kurio pakaktų 174 laikraščiams, o tai yra penkis kartus daugiau nei prieš trisdešimtmetį. Galiausiai teigiama, kad kasdien žmogus įvairiais kanalais yra pasiekiamas 105 tūkstančių žodžių, įskaitant gyvą komunikaciją bei medijų šaltinius. Jeigu teigtume, kad žmogus per dieną būdrauja 12 valandų, tai gautume rezultatą, kad kiekvieną sekundę žmogų įvairiais kanalais pasiekia 23 žodžiai. Toks informacinis triukšmas blaško, trukdydamas reflektuoti ir mąstyti apie gilesnius dalykus. Taip pat dažnai su nostalgija prisimenama: „Kol nebuvo telefonų, taip nebuvo.“ Tačiau ar tikrai dėl visko kaltos medijos? 

Informacijos gausos ir negebėjimo jos atsirinkti žala akivaizdi. Tačiau spartėjant gyvenimo tempui dažnai pamirštame, kad esame atsakingi už tai, ką skaitome, žiūrime ir ko klausomės. Ypač dėl to, kad, skirtingai nei mokiniai, gebame palyginti tą laikotarpį, kai nebuvo tiek daug informacijos, su dabartimi. Pastebiu, kad mokykloje dažnai priekaištaujame matydami bendrystės, susidomėjimo ir / ar neveidmainiškų elgesio pavyzdžių trūkumą, kuris nuolat pasireiškia kasdienėse situacijose. Pykstame ant mokinių, lyg jie sąmoningai suvoktų visą socialinių medijų priklausomybę keliantį mechanizmą ir dėl jų kylančias pasekmes. Tuo tarpu jie nežino, ko iš jų norime, jų patirties bagažas kitoks nei mūsiškis. Jie nežino, ką praranda, neturi su kuo palyginti, juolab ir patys tikros bendrystės arba draugystės dažnai nebūna patyrę. Tai reiškia, kad nežino, ką reiškia atradimo ar galimybės pagelbėti kitam, t. y. būti reikalingam, džiaugsmas. 

Vienos knygos pristatymo metu Kaune kunigas pasiteiravo parapijos klebono: „Ar vedat meditacijos užsiėmimus?“ (turima omeny krikščioniška meditacija, kontempliatyvi malda). Ir tuoj pat, pašnekovui dar nespėjus atsakyti, pridūrė: „Tai nenustebkit, kai po pusės metų visi tie žmonės važiuos į Indiją.“ Tai reiškia, kad žmonės ieško, ateina atviromis širdimis tikėdamiesi rasti, bet „anonimiškai“ pasisvečiavę bažnyčioje, neradę gyvybe pulsuojančio žodžio – vėl atitolsta. 

Lygiai taip pat ir mūsų darbe, kuriame kiekvieną dieną darome įtaką mokiniams. Paviršinės informacijos gausa, kuria esame kasdien aprūpinami, greičiausiai neatsakys į keliamus gyvenimiškus rūpesčius, iššūkius ir prasmės klausimus, bet galbūt šiandien bus ta diena, ta valanda ir minutė, kuri per jūsų gestą, žodį, šypseną, rūpestį atlieps kuriam nors iš jų širdyje? Galbūt šiandien bus ta diena, kai sėkla kris į derlingą žemę? 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galiu teigti, kad pamirštame, jog kiekvienoje situacijoje, kurioje mums tenka dalyvauti, ne kažkas kitas yra joje atsakingas, bet kiekvienas konkretus „aš“. Dažnai esame linkę nusimesti atsakomybę, sakydami, kad tai yra ne mūsų reikalas, o gal mes ne kažin ką ir galime padaryti. Norisi pasakyti: „Tai – ne mano reikalas, vaikas turi tėvus, seses, brolius, senelius, tegul jie ir veikia ta linkme. Mano pareigų apraše tokia funkcija nėra įtraukta, ir aš nesikišiu – širdis rami.“ Tačiau tokiu būdu mes dirbtinai nubrėžiame ribą. Iš tiesų labai daug galime padaryti. Kiekviena situacija, kuri, kaip sakome, „ištinka“, kuri, atrodytų, mūsų visiškai neliečia, visų pirma liečia būtent mus. Kito problema, rūpestis ar bėda, kuri pasidaro žinoma ir mums, tai jau nėra tik to konkretaus žmogaus problema, tačiau ir mūsų problema. Kiekviena situacija, kai mūsų prašoma arba dar svarbiau – kiekviena situacija, kai mūsų neprašoma, bet pagalbos reikalingumas yra juntamas, tai – unikalus vienetinis egzamino variantas, skirtas konkrečiai mums. Skirtas spręsti su tą akimirką turimomis galimybėmis, su turimomis žiniomis ir ribotu laiku. Nebūtinai tik TAIP, bet lygiai taip pat ir NE gali būti didelė pagalba kitam, priklausomai nuo aplinkybių.

Kad žodžiai „gyventi kitiems ir dėl kitų“ nebūtų vien gražus palinkėjimas, įraitomas švenčių proga atvirlaiškyje, ar šiuo atveju pasidalijimas konferencijoje, bet kad taptų kasdienybės dalimi – nuolat savęs klausiu dviejų klausimų.

Pirmasis: ką konkrečiai aš galiu padaryti? Juk arba rėkiame, kaip čia viskas negerai, arba tyliai vieni kitiems šnabždame, išreikšdami nepasitenkinimą ir pagal situaciją keisdami kaukes. O mes juk ne kokie asketai, kad turėtume vieną kaukę pasikeisti – jų visa kolekcija, kokių tik nori. Ir kaupiame jas, bijodami pasirodyt per prasti, pernelyg mažai išmanantys, per mažai uždirbantys, per daug tikintys ar priešingai – per drungni tikintieji. Todėl savęs klausiu – ką galiu padaryti? Jei galiu kažką pakeisti – pakeisiu ar bent jau inicijuosiu pokytį. Jei negaliu pakeisti – neverta net piktintis. 

Ir kitas klausimas: jei šiandien, dabar – čia ir dabar – save sutikčiau, ar sau patikčiau? Ar jeigu man atitinkamoje situacijoje būtų ištarti tokie patys žodžiai, kurie išėjo iš mano lūpų, jie mane pakylėtų, ar visai numuštų savivertę? Ar norėčiau, kad žodžiai, kuriuos pasakiau, ir tai, kaip pasakiau, būtų pasakyti man, o mano elgesys grįžtų bumerangu – ir lygiai taip pat, kaip aš elgiuosi, būtų elgiamasi su manimi? Dažniausiai nesinorėtų, bet būtent sąmoningumas ir nuolatinis budrumas padeda reflektuoti, nubrėžti brūkšnį tarp gėrio ir blogio bei sąmoningai tuo gyventi.

Būti ne vien sau, bet kitiems ir dėl kitų – nėra tokia jau lengva užduotis, tai – klausimas, reikalaujantis didelės išminties, kūrybiškumo ir tobulėjimo visą gyvenimą.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.