Dem deutschen Volke: Vokietijos parlamento užkulisiai

Čia veikia dvi valgyklos ir kavinės, trys restoranai, Vokietijos pašto ir geležinkelio skyriai, daugiau kaip pusantro milijono dokumentų sauganti biblioteka, knygynas, sporto salė, vaikų darželis, policija ir vietinis parlamento laikraštis. Po visą Vyriausybės kvartalą išmėtytus Bundestago pastatus jungia tiltai ir tuneliai. Kartą pro saugumo vartus patekus vidun, parlamente galima praleisti visą dieną, nė sykio neiškėlus kojos laukan.

Kaip atrodo hipotetinė didžiausio pasaulyje demokratiškai išrinkto parlamento darbo savaitė?

Pirmadienis

Rytas. Be penkių devynios, U5 metro linijos stotelė „Bundestag“. Dar neseniai vietinių berlyniečių vadinta „kanclerio metro“ ši linijos atkarpa – viena naujausių Berlyne. Prieš kelerius metus linija dar nebuvo sujungta su bendra miesto metro sistema ir teturėjo tris stoteles. Ja parlamento darbuotojai judėdavo iš vieno pastatų komplekso galo į kitą ir pasiekdavo centrinę Berlyno stotį.

Iš puspilnio traukinio ant platformos pasipila marga publika. Jauni, dar studijuojantys arba ką tik studijas baigę profesionalai su pusiau sportine apranga, rimtai apsirėdę vyresni patyrę politikos vilkai bei vienas kitas atpažįstamas parlamento narys. Skubėti yra ko – pirmadienio rytais prasideda frakcijų darbo grupių posėdžiai, kuriuose parlamentarai pagal savo sritis ruošiasi antradienį vykstantiems didiesiems frakcijų posėdžiams.

Minia pajuda eskalatoriaus link ir, kaip įprasta Vokietijoje pagal nerašytą taisyklę, neskubantieji stojasi į dešinę pusę, kairę palikdami vėluojantiesiems. Iš minios galima atskirti laisvo aprangos kodo žaliųjų (Grüne) frakcijos darbuotojus. Kiek formalesni socialdemokratai (SPD) ir kairieji (Linke), o po jų seka liberalai (FDP). Konservatyviausiai apsirengę krikščionys demokratai (CDU) ir jų partinė sesė iš Bavarijos – Krikščionių socialinė sąjunga (CSU) bei kraštutinės dešinės „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).

Ne tik aprangos laisvumas gali padėti nuspėti kolegos partinę priklausomybę. Važiuojant eskalatoriumi išgirdus tarp kolegų jūsinantis greičiausiai reikalą turi su konservatoriais, jei tujinamasi – su kairesne partija.

Kitaip nei Lietuvoje, Vokietijos politika verčiau kliaunasi institucijomis nei asmenybėmis. Frakcijos čia nulemia ne tik jos darbuotojų aprangos ar bendravimo kodą. Pavienis parlamento narys beveik neturi galimybių imtis iniciatyvos, mat dauguma atstovo teisių (užklausos Vyriausybei, įstatymų pataisos bei projektai, pareigos komitete ir balsavimo teisė ir kt.) galima naudotis tik per frakciją.

Antradienis

Vakarykštėje pokalbių laidoje vicekancleris ir ekonomikos reikalų ministras Robertas Habeckas paskelbė, kad Rusijai užpuolus Ukrainą Vokietija skubiai imasi planų statytis suskystintų dujų terminalus. Anot jo ministerijos, geriausios vietos pastariesiems yra Šlėzvigo–Holšteino žemės pakrantėje.

Pažangią, į klimato neutralumą orientuotą programą dar praėjusį rudenį pasirašiusiai valdančiajai koalicijai tai radikalus kurso pokytis. Taip pat pačiam žaliųjų nariui Habeckui, kurio partija ilgą laiką priešinosi „Nord Stream 2“ projektui ir kurio rinkimų apygarda yra minėtoje federalinėje žemėje, greta sienos su Danija esančiame Flensburgo mieste.

Toje pačioje apygardoje išrinkto parlamentaro Stefano Seidlerio biure vyksta ministro vakarykščio pranešimo aptarimas. Kitaip nei kiti 733 atstovai, Seidleris nepriklauso jokiai parlamentinei frakcijai.

Seidlerio partija – Pietų Šlėzvigo rinkėjų sąjunga (SSW) – atstovauja danų mažumai Vokietijoje. Kadangi mažumų partijoms negalioja penkių procentų barjeras, Seidleris praėjusį rudenį pirmą kartą nuo pirmųjų rinkimų į Bundestagą 1949-aisiais iškovojo vienintelį mažumos mandatą. Visgi be frakcijos Seidlerio galimybė paveikti politinius procesus sostinėje yra gana ribotos. „Mano vienintelė valiuta – tai gera valia“, – toks yra danų atstovo šūkis.

Toje pačioje apygardoje rinkimuose dalyvavę Habeckas ir Seidleris yra geri pažįstami. Be to, SWW laikosi labai į žaliųjų panašios politinės linijos – Seidleris savo balsą atidavė už valdančiosios koalicijos programą. Negana to, jų žemė yra viena daugiausiai pažengusių atsinaujinančių energijos gamybos srityje. Seidlerio akimis, Vyriausybės sprendimas apstatyti į atsinaujinančius energijos šaltinius gausiai investuojančią Šlėzvigo–Holšteino žemę dujų terminalais yra, švelniai tariant, neteisingas.

Aptarimai be užuolankų yra įprasti iš laisvumu pagarsėjusios Šiaurės Vokietijos kilusio Seidlerio biure. Diskusijoms gyvybės netrūksta, nes Seidlerio komanda sudaryta iš anksčiau skirtingose partijose dirbusių kolegų: nuo nuosaikių konservatorių iki demokratų socialistų. Ši marga kompanija susirinko, kai prasidėjus kadencijai Seidleriui tarp regioninės partijos gretų pritrūko Berlyno politikoje patyrusių kadrų.

Pusvalandžio trukmės susirinkimo išvada: per ketvirtadienį plenumo metu turimas dvi minutes sukritikuoti Vyriausybės sprendimą dėl terminalų ir priminti žaliesiems jų pačių vertybes.

Trečiadienis

Pirmoje dienos pusėje posėdžiauja parlamento komitetai. Apie pietus prasideda Bundestago plenumas. Po dvejus metus trukusių apribojimų pavakarę parlamentarai pagaliau vėl gali rinktis į pamėgtas vasaros šventes. Jų netrūksta: vis naują sueigą rengia kiekviena frakcija, komitetas, darbo ar parlamentinių ryšių grupė.

Gerokai įvakarėjus telefoną sukrutina kolegės iš konservatorių frakcijos žinutė. Mėlynai purpurinėmis spalvomis mirgančiame ekrane šoka krikščionių demokratų pirmininkas. Frakcijos šventėje Friedrichas Merzas rodosi lengvai įkaušęs, kas nėra didelis tabu Vokietijos politikoje. Visgi vaizdas kiek neįprastas – Merzas yra pagarsėjęs savo užkietėjusiai rimtu įvaizdžiu.

Kitą dieną tą patį įrašą ir šimtatūkstantines reakcijas į jį galima sekti vokiškuose socialinėse medijose. Šeštadienio „Der Spiegel“ rašys, kad įrašas esą buvo išplatintas paties Merzo komunikacijos komandos. Tariamas tikslas – sušvelninti nepalankų konservatorių partijos pirmininko įvaizdį.

Opozicijoje esantiems krikščioniams demokratams pirmaujant apklausose, jos partijos pirmininko populiarumas yra vienas žemiausių tarp pagrindinių šalies politikų. Deja, planas senamadišką konservatorių pristatyti kaip vakarėlių liūtą neišdega. Dar kelias savaites po konservatorių šventės socialinėse medijose sukasi šimtai memų apie pasilinksminti nemokantį boomerį.

Nėra paslaptis, kad politika geriau sekasi neformalioje aplinkoje. Ir Berlynas nėra jokia išimtis. Tačiau dėl Vokietijoje vyraujančios politinės praktikos nuolatos tartis ir susitarti pasilinksminimai vaidina ypač svarbų vaidmenį Bundestage.

Būtent tam prie Bundestago veikia Vokietijos parlamentinė draugija. Oficialus draugijos tikslas yra „padėti parlamentarams vystyti asmeninius ryšius“. Čia patekti galima tik esamiems ar buvusiems parlamentarams – spaudos atstovai šiukštu neįleidžiami.

Praktikoje draugija primena politikų elito klubą. Senuosiuose Veimaro Respublikos parlamento pirmininko rūmuose tiesiai už Reichstago pastato dažniausiai galima pamatyti AfD, konservatorių ir liberalų politikus. Kairesnei politinei stovyklai ši vieta atsiduoda per didelėmis privilegijomis.

Draugijos vasaros šventės – turbūt rimčiausi pasilinksminimai politiniame Berlyne. Čia įleidžiami tik turintieji asmeninį pakvietimą, bet tai nebūtų politikų susitikimas, jei nebūtų galimybės į jį prasmukti su ryšių ar charizmos pagalba. Pavyzdžiui, kad ir prie įėjimo į vakarėlį aukštas pareigas finansų komitete einančiam konservatoriui pasiūlius cigaretę.

Ketvirtadienis

Antrosios plenumo dienos vakaras. Paskutinę sesijos savaitę prieš vasaros pertrauką visos partijos stengiasi užbaigti iki paskutinės sekundės užvilkintus projektus. Bundestago darbotvarkėje – 10 vardinių balsavimų, kurių metu pagal statutą visi parlamentarai turi asmeniškai į plenumo salės hole pastatytas urnas įmesti savo balsalapius. Tokia programa reiškia, kad parlamentarams posėdžių salėje reikės likti iki maždaug ketvirtos ryto.

Iki 2013-ųjų tokio absurdo frakcijos išvengdavo paprastu susitarimu. Nuo tam tikros valandos debatai buvo vykdomi protokoliniu būdu, t. y. parlamentarai savo kalbų nuorašus įteikdavo parlamento stenografijos tarnybai ir galėdavo eiti namo.

Į Bundestagą patekus „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) partijai, šis frakcijų susitarimas neteko galios. Populistinės kraštutinės dešinės partijos įvaizdžiui ypač svarbi tariama kova prieš politikoje ir kitose gyvenimo srityse įsigalėjusį elitą. AfD laikosi pozicijos, kad parlamentarai savo darbą atlieka tik tuomet, kai iki paryčių sėdi posėdžių salėje.

Tai buvo kirtis įprastai Bundestage vyraujančiai kolegialiai atmosferai. Čia prasilenkiant koridoriuje ar lifte įprasta sveikintis su visais, netgi su kitų partijų darbuotojais. Visai nesvarbu, ar esi ne visu etatu dirbantis parlamentaro referentas, ar pareigas einantis konservatorių pirmininkas, ar buvęs ministras.

Išimtis kolegialumo praktikoje yra AfD. Visų pirmiausia ji galioja politiniu lygiu: nė viena partija nepalaiko politinių ryšių su AfD. Siekti postų ar prastumti savo sprendimus pasinaudojant kraštutinės dešinės balsais – didelis tabu Vokietijos politikoje. Sulaužytas jis gali iš postų išmesti net pačius įtakingiausius politikus.

Demokratinės Vokietijos partijos nuo kraštutinės dešinės yra atsitvėrusios aukšta ugniasiene. Pavyzdžiui, komitetų pirmininkų pareigos skiriamos proporcingai pagal frakcijos turimų mandatų skaičių parlamente. Taigi net pačios mažiausios ir opozicijos partijos turi galimybę pirmininkauti komitetui. Žinoma, tai greičiausiai bus ne pačios svarbiausios sritys.

Po paskutinių rinkimų AfD turėtų pirmininkauti vidaus reikalų komitetui. Visgi praėjus beveik metams po rinkimų komitetas iki šiol nepatvirtino nė vieno į šias pareigas AfD iškelto kandidato. Komitetui teoriškai laikinai, o praktiškai nuolat pirmininkauja pavaduotojas socialdemokratas.

Panašiai ir Bundestago kasdienybėje. Nei AfD frakcijos nariai, nei bendradarbiai nesisveikina ir nėra sveikinami koridoriuose. Neretai galima išgirsti kitų frakcijų darbuotojus skundžiantis AfD biurų kaimynyste. Galiausiai, nors Bundestago administracija formaliai visus aptarnauja vienodai, ne vieną kadenciją tarnaujantys parlamentarai per asmeninius ryšius įvairią informaciją gauna greičiau ir sulaukia palankesnių sprendimų administraciniais klausimais. Šioje neformalios politikos terpėje AfD neturi jokių administracinių privilegijų.

Penktadienis

Paskutiniame sesijos posėdyje vyksta debatai dėl didesnės socialinės paramos studijuojantiesiems. Po ryžtingų įžanginių kalbų diskusija greitai virsta techninių ir biurokratinių komentarų virtine. Posėdžio stebėtojų tribūnose sėdinčios moksleivių grupės (jos – nuolatinės posėdžių stebėtojos dėl aktyviai vykdomo jaunimo politinio švietimo) ima nuobodžiauti.

Prie kalbėtojo tribūnos kviečiama Jessica Rosenthal. 29-erių socialdemokratė, partijos jaunimo organizacijos pirmininkė rėžia aistringą kalbą. Plenumo salė atgyja, kalbą palydi ovacijos iš visų trijų koalicijos partnerių. Ir stebėtojų tribūnos vos susilaiko nuo plojimų – lankytojams čia galioja ypač griežtos taisyklės netrukdyti parlamentarų darbo.

Rosenthal yra viena iš 49 jaunesnių kaip 35 metų savo frakcijos narių. Praėjusį rudenį išrinktas Bundestagas yra pats jauniausias parlamentas nuo Vokietijos susivienijimo. Septyni procentai atstovų yra jaunesni nei 30-ies, o jauniausiai iš jų – vos 23-eji. Ir jaunųjų, ir kitų parlamentarų biuruose dirba nemažai jaunų referentų, kas dar labiau paįvairina Bundestago kasdienybę. Tai akivaizdu paskutinę sesijos savaitės dieną, kai parlamentarai skuba grįžti į savo rinkimų apygardas visoje Vokietijoje.

Tuo tarpu penktadienio vakaras kitiems darbuotojams yra užtarnautų pramogų pradžia. Savaitės pabaigą skelbia koridoriuose ir valgyklose nuo pažinčių programėlių pranešimų pypsintys jaunųjų bendradarbių išmanieji. Šiandien Bundestagas ištuštėja gan anksti: kas skuba į eiles prie garsiųjų Berlyno klubų, kas – į vietinį barą savo kvartale.

Jau pirmadienį jiems greičiausiai reikės grumtis su nauja politine krize. Berlyne šiuo metu jų netrūksta.