Demokratija ir žmogaus nuopuolis: kodėl vieno be kito nesuprasime

Sąvoka „respublika“ mums šiandien aiškiai byloja, jog Lietuva nėra monarchija, nėra kunigaikščių ar karalių valdoma šalis. „Nepriklausoma“ – kad pati valstybė ir jos suverenas (tauta) nepriklausomai nuo kitų valstybių sprendžia svarbiausius valdymo klausimus. Bet kas yra „demokratija“? Kokia jos esmė?

Žodis „demokratija“ kilęs nuo gr. demos – tauta, ir kratein – valdyti. Tokia etimologinė prasmė tikrovėje atsiskleidžia tik iš dalies, kadangi moderniosiose valstybėse tauta tiesiogiai niekur nevaldo (kaip kadaise Atėnuose, kur visų laisvų piliečių, t. y. vyrų, susirinkimas sprendė visus svarbius politinius klausimus). Šiandien valdo tautos reprezentantai, kurie patenka į savo postus demokratinių rinkimų būdu. Iš tiesų laisvi rinkimai yra būtina demokratijos sąlyga, t. y. be jų šiandien negalima kalbėti apie tikrą demokratiją. Vis dėlto tokie rinkimai nėra pakankama sąlyga demokratijai, nes gali būti ir taip, kad šalyje, nors ir įvyksta laisvi rinkimai (ir jų rezultatai nėra klastojami), tikros demokratijos neatsiranda. Taigi svarbiausias klausimas lieka neatsakytas: kokia yra moderniosios demokratijos esmė?

Atsakymo šaknys slypi antropologijoje, mokyme apie žmogų. Literatūrologas, rašytojas ir krikščionybės apologetas C. S. Lewisas taikliai pastebi 1943 m. esė „Equality“ (Lygybė) pradžioje: „Aš esu demokratas, nes tikiu nuopuoliu. Dauguma žmonių tokie yra dėl atvirkščios priežasties.“ Lewisas sąmoningai provokuoja dviem būdais. Pirmu sakiniu jis teologiškai atsako į klausimą, kodėl jis yra demokratijos šalininkas. Jau jo laikais tai buvo neįprasta. Nuopuolio istorija iš Pradžios knygos, 3 skyriaus, paaiškina, kaip atsirado nuodėmė. Antru sakiniu Lewisas atsiriboja nuo daugumos nuomonės, kad demokratija visų pirma remiasi žmogaus esminiu gerumu; ir kad demokratija reiškia, jog valdžios ketinimai mums ir valstybei yra vien tik geri; todėl galime ir turime valdžia pasitikėti.

Ar mūsų demokratinė politinė sistema užtikrina, kad valdantieji būtų „geri“ ir siektų mūsų gerovės? Kaip rodo tikrovė, demokratija dažniausiai tik pristabdo blogiausio atėjimą. Įvairiausio plauko tironai ir psichopatai net nepasiekia viršūnės, nes laiku išryškėja jų blogi ketinimai; o jei vis dėlto atsiduria prie valdžios vairo, tai netrunka persistengti, ir demokratiški rinkimai juos nuo vairo pašalina – arba bent to galima tikėtis. Taigi demokratinis valdymas dažniau padeda išvengti blogiausio.

Bet apskritai Lewisas yra visiškai teisus. Demokratija yra gera valdymo sistema, nes pripažįsta visus žmones, įskaitant ir valdovus, iš esmės esant blogus arba, krikščioniškai tariant, nusidėjėlius. Lewisas teigia: „Žmonija taip sugedusi, kad jokiam asmeniui negalima patikėti neribotos valdžios.“ Būtent tai ir yra liberalios demokratijos šerdis. Šio teiginio genialumas tas, kad jis sudarytas iš keturių vien neigiamų sąvokų. Demokratija iš esmės yra vienas didelis „ne!“: mes, piliečiai ir rinkėjai, jums, esantiesiems valdžioje, to ir ano neleidžiame; o jeigu vis dėlto mūsų draudimo nepaisysite, mes jus iš valdžios pašalinsime. Žodžiu, valdovų valdžia turi būti ribojama ir kontroliuojama; neribotos valdžios valstybėje negali būti.

Kodėl? Reformatų konfesijos Heidelbergo katekizmas (1563) Lewiso mintį suformuluoja šitaip (taip pat nieko nevyniodamas į vatą): kiekvienas žmogus po nuopuolio linksta „Dievo ir savo artimo nekęsti“ (5 kl.). Čia katekizmas patvirtina tam tikrą demokratinę lygybę, žvelgdamas iš dvasinės perspektyvos: mes visi turime didelį blogio potencialą, o valdžia ir galia jį tik žadina, taip sugadindama net geriausius iš mūsų. Todėl ne tik valdžioms, bet ir visiems žmonėms reikalinga apsauginė siena – riba, tvora, pylimas. Tai anksti suprasta. Jau Senajame Testamente galime perskaityti, kaip sukuriamas įstatymas blogiui apriboti.

Teisinė valstybė (geriau „teisės [o ne galios] valdymas“, angl. rule of law) yra pagrindinė valdžios ribojimo priemonė. Konstitucija yra šios teisinės sistemos aukščiausia norma, kuriai kiekvienas – ir valdžios atstovai –  privalo paklusti. Konstitucija numato visuose valdžios lygmenyse esančių netinkamų valdžios atstovų pašalinimą reguliariais visuotiniais ir laisvais rinkimais, o valdžios padalijimu (vykdomąja, įstatymų leidžiamąja ir teismine valdymo sistema) įtvirtina vidinę kontrolę. JAV politinės sistemos genezė atskleidžia, jog nepasitikėjimas valdančiaisiais yra pagrindinis veiksnys reikalauti, kad niekam nebūtų duota per daug valdžios; kad būtų taikoma kuo daugiau valdžios kontrolės elementų (angl. checks and balances).

Demokratinė santvarka naudojasi laisvomis nepasitikėjimo erdvėmis. Parlamentas nepasitiki vyriausybe, nuolat įtariai kvėpuoja jai į nugarą. Dar labiau tai pasakytina apie spaudą, žiniasklaidą ir teismus. Visos teisinės valstybės institucijos nuolat įtariai žiūri į valdžias ir nuosekliai bei  „negailestingai“ kritikuoja valdančiuosius. Žinoma, asmeniškai žiūrint, vis dėlto atsiranda politikų ir valdininkų, kuriais pasitikima. Tačiau apskritai demokratinė valdymo santvarka yra institucionalizuoto nepasitikėjimo sistema.

Tvirtos demokratijos valstybėse, gerai funkcionuojant šiai sistemai, gimsta paradoksalus dalykas: piliečiai pradeda pasitikėti valdžia, t. y. tikėti, jog ji stengsis gerai veikti ir nenukryps į blogąją pusę. Nepasitikėjimas (žmonėmis) pagimdo pasitikėjimą (sistema) – tai yra mūsų politinės santvarkos tikrasis paradoksas, užtat labai pozityvus ir naudingas.

Didžioji laisvės chartija

Demokratijos kaip politinės galios ribojimo tradicija siekia antrą tūkstantmetį prieš Kristų. Kai hebrajai išėjo iš Egipto (apie 1400-uosius pr. Kr.) ir Dievas sudarė su jais Sinajaus kalnyne sandorą, gimė „demokratinė tautos samprata“, kaip rašo žinomas vokiečių egiptologas J. Assmannas. Veikale Exodus (Išėjimas) jis pabrėžia, kad tada Dievas tiesiogiai su tauta sudarė sandorą ir tauta užėmė karaliaus vietą: „Tauta veikia kaip suverenus sandoros partneris, o ne Mozė, ne septyniasdešimt seniūnų, ne Aaronas ar levitai. Šis tautos betarpiškumas Dievo atžvilgiu ir suteikia biblinei tautos sampratai demokratiškumo potencialą.“ Tad, palyginus su Egipto faraonais, Izraelio tautoje buvo atlikta tikra „karaliaus tarnybos dekonstrukcija“.

Evangelikų publicistas O. Guinnessas taip pat rašo, kad „hebrajų Raštuose randame anksčiausią, stipriausią ir taikliausią piktnaudžiavimo jėga kritiką“ (Didžioji žmonijos laisvių chartija; Katalikų pasaulio leidiniai, 2022). Sinajuje buvo įtvirtintas principas, kad „teisė visada yra aukščiau už galią. Todėl Dievo teisingumas nuolat priešinasi visoms prietarų ir piktnaudžiavimo galia formoms – visų pirma tokiam piktnaudžiavimui galia, kai vieni žmonės engia kitus“. „Išėjimo revoliucija“ – būtent šis įvykis – „ne tik pateikė laisvės pavyzdį, bet ir įkvėpė piktnaudžiavimo galia kritiką, kuri tęsiasi iki šios dienos“. Anot Guinnesso, Išėjimas „išties tobuliausias pasakojimas apie žmonių laisvę ir yra Didžioji žmonijos laisvių chartija“.

Guinnessas savo knygoje gausiai cituoja J. Sackso (1948–2020) veikalus. Šis Britanijos žydų rabinas teigia, kad „Sinajuje gimė laisvės politika“. Iš sandoros „kilo nomokratija [gr. nomos – įstatymas], laisvai pasirinkta įstatymo valdžia, o ne teokratija, tiesioginė Dievo valdžia“. Sandoros paremtoje santvarkoje „nuolat smerkiamas piktnaudžiavimas galia. Šis principas yra priešingas senovės kraštų politiniams galios režimams, kurių pėdomis seka nemaža dalis dabartinių režimų“. Kaip ir Assmannas, Sacksas pastebi, jog Senajame Testamente „karaliaus vaidmuo yra aprašomas veikiau neigiamai nei teigiamai. Neaiškinama, kokios yra karaliaus užduotys ir misija, bet pasakoma, ko jis neturi daryti“.

Anot Sackso, principas, kad Dievas valdo visų pirma teise, o ne galia, reiškia, kad „niekas negali išvengti kritikos ir niekas nėra per jaunas kritikuoti, jei tai daro gailestingai ir nuolankiai. Mokinys gali kritikuoti savo mokytoją, vaikas gali kritikuoti tėvus, o pranašas – karalių“, jei tai daro dėl teisingumo ir gėrio.

Daugumos visagalybė ir vizijų konfliktas

Tautos valdymas, demo–kratija, šiandien dažnai suprantama kaip daugumos valdymas. Suvokus, kad visi tautos nariai vienu metu negali valdyti, ši teisė perleidžiama daugumai – tegu bent jau dauguma valdo arba tiksliau: tegu daugumos išrinktieji įgyvendina daugumos valią. Tačiau kokios daugumos? Visų piliečių? Visų rinkimuose dalyvavusiųjų? Įprastai manoma, kad valdo parlamento dauguma. Ir iš dalies taip manyti yra teisinga, nors daugumos principas viso labo teatspindi tik sprendimo priėmimo būdą. Demokratijos esmės negali nulemti daugumos principas, kadangi nesunku įsivaizduoti bet kokią daugumą piktnaudžiaujant savo galia ir, pavyzdžiui, spaudžiant mažumą (ar mažumas).

Jau prancūzų diplomatas ir istorikas Alexis de Tocqueville’is (1805–1859) įžvelgė daugumos visagalybės pavojų. Savo dviejų tomų veikale Apie demokratiją Amerikoje (1835/40) jis rašo: „Aš laikau bedievišku ir nepriimtinu teiginį, jog valdymo srityje tautos dauguma turi teisę daryti viską…“ Jis pabrėžia biblinį principą „įstatymas virš galios“: „teisingumas apriboja kiekvienos tautos teisę“; „aš teikiu pirmenybę bendražmogiškiems įstatymams, o ne vienos tautos valiai.“

Tocqueville’io veikalas žavi savo blaivumu. Jis anksti pastebėjo ne vien tik moderniosios demokratijos privalumus, bet ir jos tendencijas tarsi išsigimti. „Daugumos visagalybė kelia didžiausią pavojų Amerikos respublikoms“ –  iškalbingai skelbia vieno skyriaus antraštė. Tocqueville’is įspėja:

„Visagalybė pati savaime man atrodo blogas ir pavojingas dalykas. Joks žmogus negali būti visagalis, tai pranoksta jo jėgas. Tik vienam Dievui skirta būti visagaliui, nes Jo išmintis ir teisingumas visada prilygsta Jo galiai. Žemėje nėra tokios valdžios, – kad ir kokią pagarbą ji žadintų ar turėtų šventą teisę, – kuriai būtų leista veikti be priežiūros ir valdyti be kliūčių. Tad, matydamas suteikiant teisę ir galimybę daryti viską kokiai nors valdžiai, vadinamai arba tauta, arba karaliumi, arba demokratija, arba aristokratija, monarchija arba respublika, aš sakau: štai čia yra tironijos sėkla, – ir stengiuosi apsigyventi ten, kur galioja kitokie įstatymai.“

Jo nuomone, „kad ir kokia būtų santvarka, niekšybė limpa prie jėgos, o meilikavimas – prie valdžios. Yra tik vienas būdas, galintis apsaugoti žmones nuo nuosmukio: niekam nevalia suteikti visagalybės, ir tada niekas neišdrįs jų niekinti ir žeminti.“

XX amžiuje Tocqueville’io tradicijos liniją pratęsia britų filosofas Karlas Popperis (1902–1994). 1945 m. išleidžiamas didysis veikalas Atvira visuomenė ir jos priešai – Popperio įnašas į kovą už demokratiją ir prieš šimtmečio tironus. Skyriuje „Vadovavimo principas“ autorius atkreipia dėmesį į demokratijos esmę: „Jeigu iškeliamas klausimas ‘Kas turi valdyti?’, sunku išvengti tokių atsakymų, kaip ‘geriausias’, ‘išmintingiausias’, ‘valdovas iš prigimties’, ‘tas, kuris disponuoja valdymo menu’.“ Popperiui toks klausimas atrodo „visiškai bevaisis“. Jo manymu, mums visiems būtų geriau „iš anksto pasirengti blogų vadų valdymui ir tikėtis geresnių“. Anot Popperio, žymai geriau demokratiją apibūdinantis klausimas būtų toks: „Kokiu būdu galime sutvarkyti politines institucijas taip, kad blogi ar nemokšiški valdovai negalėtų padaryti pernelyg daug žalos?“

Popperis taip pat pasisako už valdžios galių kontrolę bei apribojimą, nes ir jis mano, jog  „vyriausybės ne visada yra geros ir išmintingos“. Arba dar aiškiau: „Esu linkęs manyti, kad valdovai retai kada pranokdavo vidutinybes tiek moraliai, tiek intelektualiai, o dažnai net nepasiekdavo vidutinybės lygio“. Todėl politinėje santvarkoje protingiau „ruoštis tam, kas blogiausia“. Nors Popperis buvo agnostikas, jo raštuose matome krikščioniškąją antropologiją, primenančią, kad po nuopuolio kiekvienas žmogus yra linkęs į blogį.

Popperiui Atvirą visuomenę išleisti padėjo jo draugas, ekonomistas F. A. von Hayekas (1899–1992). Hayekas, kuris taip pat ilgai gyveno Austrijoje, karo metais irgi prisidėjo prie liberaliosios demokratijos gynimo. 1944 pasirodė jo Kelias į vergovę. Knygos pirmo lietuviško leidimo pratarmėje A. Degutis pateikia labai gerą Hayeko minčių apibendrinimą: „Demokratija yra ne ta valdžia, kuriai daugumos balsavimu suteiktos neribotos galios, o ta, kurios galias riboja visiems privalomi ir nešališki įstatymai.“

Anot Hayeko, demokratija turi būti matuojama pagal tai, kaip ji geba apsaugoti piliečių laisvę. Demokratija negali būti pagrindinė vertybė, nes turi tarnauti aukštesnėms vertybėms kaip teisingumui ir laisvei. Todėl ji yra priemonė saugoti „vidinę taiką ir individo laisvę“. Demokratija, „nustojusi būti individo laisvės garantu, vienokios ar kitokios formos gali išlikti totalitariniame režime“.

Hayeko mintis perima JAV ekonomistas T. Sowellis (g. 1930), jas plačiai pacituodamas veikale A Conflict of Visions (Vizijų konfliktas, 2007). Autorius išanalizuoja dvi pagrindines socialinio veikimo vizijas – ribotą ir neribotą (angl. constrained ir unconstrained vision), kurios, jo manymu, „skiriasi savo pagrindinėmis sampratomis apie žmogaus prigimtį.“

Sowellio „ribota vizija“ blaiviai įvertina žmogų ir jo galimybes: žmogus turi nemažai moralinių ir intelektinių trūkumų; tokios žmogaus prigimties iš esmės pakeisti neįmanoma; socialinė pažanga galima, tačiau neplanuojama; istorijos eigoje atsiranda įvairūs papročiai, tradicijos ir institucijos, kurie leidžia tokiems netobuliems žmonėms gana gerai sugyventi. Nors Sowellis vengia tokių sąvokų kaip „nuodėmė“ ir „nuopuolis“, bet iš esmės neslepia, jog jo vizija pagrįsta krikščionių antropologija. Šios vizijos tikraisiais ramsčiais galima laikyti, pvz.,  XVIII a. mąstytojus E. Burke‘ę ir A. Smithą.

Ribota vizija nurodo žmogaus paradoksiškumą ir tragiškumą – gerai sukurtas, bet smarkiai puolęs. Neribota vizija yra žymai optimistiškesnė, akcentuojanti galimybę žmogaus prigimtį pagerinti, kad būtų pasiekta geriausių bei aukščiausių tikslų. Ši vizija pabrėžia, jog įmanoma išspręsti esmines žmonių problemas ir pašalinti tokias negeroves kaip skurdas, karas, nelygybė ir t. t.; papročiai ir tradicijos tam dažniausiai tik trukdo.

Šios vizijos tėvu galima laikyti J. J. Rousseau, kuris Visuomenės sutarties (1762) pradžioje rašo: „Žmogus yra gimęs laisvas, bet visur jis yra pančiuose.“ Pagrindinė problema esąs ne pats žmogus, o visuomenės institucijos, kurios gerą žmogų sugadina. Jo mintis perėmė tokie Prancūzijos Apšvietos mąstytojai kaip Condorcet‘as, d‘Holbachas ir kt. Vėliau šią tradicija tęsė socializmo judėjimo apologetai bei įvairūs progresyvizmo šalininkai (šiandien tai daro tokie žinomi veikėjai kaip B. Gatesas ir K. Schwabas bei rašytojas Y. N. Hararis, kuris tiesiai pasisako už žmogaus prigimties pagerinimą).

Bet viena iš pagrindinių neribotos vizijos problemų yra ta, kad ji tiki, jog į šviesią ateitį turi ir gali nuvesti iš nežinia kur atsirandantis tariamas intelektinis ir moralinis elitas. Nors visiems žinoma, kad dauguma žmonių stokoja žinių, įžvalgų ir ryžto žengti į ateities rojų, bet šios vizijos atstovai mano, jog vis dėlto egzistuoja grupė „pateptųjų“ (kaip juos pašaipiai pavadina Sowellis), kurie laiko save geresniais ir, krikščioniškai tariant, mažiau puolusiais. Jie nesiskelbia esantys Dievo paskirti ir patepti tiems ypatingiems darbams atlikti (kaip Senajame Testamente karaliai, kunigai ir kiti vadovai), jie patys save savotiškai patepa ir išskiria iš kitų žmonių tarpo. Dėl to pasekmės politinei santvarkai susiklosto rimtai grėsmingos, kadangi „pateptieji“ stengiasi išlikti kuo mažiau kontroliuojami bei siekia išplėsti savo galias (žr. ir Sowellio The Vision of the Anointed ir The Quest for Cosmic Justice).

Bažnyčios patarnavimas demokratijai

„Aš esu demokratas, nes tikiu nuopuoliu“, – teigė C. S. Lewisas. Vadinasi, demokratijos reikia, kadangi egzistuoja nuodėmė. Tačiau mūsų laikais šis įsitikinimas susiduria su nemenkais sunkumais, nes krikščioniškas nuodėmės supratimas yra patekęs į rimtą krizę. Šiandien įvairūs „gyvenimo patarėjai“ atvirai ragina nuodėmę ignoruoti, kaip antai indų kilmės JAV rašytojas D. Chopra: „Dvasios akyse kiekvienas yra nekaltas visais atžvilgiais. Kadangi tu esi nekaltas, nėra nieko, kuo galėtum nusipelnyti Dievo bausmės“ (The Seven Spiritual Laws of Success).

N. D. Walscho dievas teigia, kad „nėra tokio dalyko kaip „nusidėjėlis“, nes nė vienas negali būti nusidėjęs kam nors, o mažiausiai iš visų – Man… Man nereikia tau atleisti, nes tu negali Manęs nuliūdinti, neįmanoma Manęs pažeisti ar sunaikinti“. Anot knygų serijos Pokalbiai su Dievu autoriaus, kaltė ir nuodėmė esantys tik bažnyčių galios instrumentai: „Tik gąsdinimais ankstyvieji šventikai ragino žmones „taisyti nuodėmingus klystkelius“ ir „paisyti Viešpaties žodžio“. Tik gąsdinimais bažnyčios būrė savo sekėjus ir juos kontroliavo“.

Krikščioniška nuodėmės samprata puolama ir iš įvairių Rytų religijų, ezoterikos bei šarlatanų (kaip Walschas) pusės. Ko gero, dar didesnę įtaką daro plačiai įsitvirtinusi „terapeutinė kultūra“ (žr. JAV sociologo P. Rieffo 1967 m. The Triumph of the Therapeutic). Tai liudija kun. Antano Paškaus (1924–2008) padaryta santrauka:

„’Šiuolaikinis klimatas yra terapeutinis, ne religinis. Šiandien žmonės alksta ne asmeniško išganymo, nekalbant jau apie ankstyvesniojo aukso amžiaus atkūrimą, bet jausmo, akimirksnio iliuzijos, asmeniškos gerovės, sveikatos ir psichinio saugumo’ [cit. iš C. Lascho The Culture of Narcissism]. Šį terapeutinį klimatą Laschas pavadino narcistine kultūra, kurios branduolys yra individualistinis ‘aš’… Pagrindinis terapeutinės kultūros matmuo yra savęs realizavimas, savęs aktualizavimas, visapusiškas poreikių patenkinimas…

Savęs realizavimo poreikiai virto savęs garbinimo kultu, išsiliejusiu į visus gyvenimo sektorius, neaplenkiant net ir religinių institucijų. Terapeuto kabinetas įsėlino į visas mūsų gyvenimo zonas. Atsidūrę sunkiausiose gyvenimo situacijose 81 proc. amerikiečių sakosi pagalbos ieškotų pas terapeutą. ‘Mūsų kultūra vis labiau garbina terapiją kaip universalią priemonę panacėją… Terapeuto kabinetas yra nauja šventa vieta’, aiškina A. Huffington [The Fourth Instinct]…“ (Žvilgsnis į pasaulėžiūrinę aplinką, šventovę, save)

JAV publicistas R. Douthatas apie šitokios kultūros rezultatą taip pat sako:

„Krikščioniską mokymą, kad kiekviena žmogiška siela yra unikali ir svarbi, akcentuoja ir saviraiškos pranašai bei savimeilės guru, deja, lygiai tokių pat svarbių mokymų apie žmogaus nuopuolį, prigimtinę nuodėmę ir sugedimą sąskaita. Be pastarojo akcento religija tampa leidimu egocentriškumui ir savanaudiškumui – tokia religija nesunkiai panaudojama pateisinti nuodėmėms, seniau vadintoms mirtinomis. To rezultatas yra visuomenė, kurioje išdidumas pavadinamas „sveika savigarba“, tuštybė – „savęs patobulinimu“, svetimavimas – „klausyk savo širdies“, godumas ir persivalgymas tampa šūkiu „įgyvendink amerikietišką svajonę“ (Bad Religion)“.

Citatos rodo nepaprastą iššūkio mastą. Todėl bažnyčios turi iš naujo apmąstyti biblišką mokymą apie žmogų, grįžti prie Bažnyčios istorijos ginčų (pvz., tarp Augustino ir Pelagijaus) ir paveldo bei vengti supaprastintų sprendimų ir paviršutiniškų atsakymų – visų pirma pigaus moralizmo. Demokratijos atžvilgiu labai svarbu atkreipti dėmesį ir į intelektinį nuodėmingumo aspektą. Žinoma, nuodėmingumą pirmiausia išreiškia netinkami veiksmai kaip melas, apgaulė, nužudymas ir t. t. Tačiau nuodėmės ir blogio šaknys slypi mūsų mąstyme. Ši tiesa iškelta ir naujai apmąstyta buvo XVI a. Reformacijoje.

Reformatorius J. Calvinas (1509–1564) moko, kad tik Dievas tobulai žino tiesą, o mes, žmonės, dažnai klystame, kadangi ir mūsų protas yra puolęs (žr. Inst. II,1,9). Calvinas rašo apie „mus gaubiantį paklydimo rūką“ (Inst. III,2,4) ir tvirtina: „Mūsų protas mindomas įvairiausios apgaulės, pasidavęs galybei paklydimų, įsipainiojęs į daugybę kliūčių, sukaustytas visokių baimių, kad apie jį kaip patikimą vadovą negali būti nė kalbos“ (Inst. II, 2, 25).

Calvinas ir kituose veikaluose pabrėžia, kad nuodėmė prasideda būtent mąstyme: tai proto aptemimas ir sugadinimas Dievo panieka, puikybe, savimeile ir apgaule; jau mintys yra užterštos ydomis. Toks mokymas remiasi Biblija, kurioje apaštalas Paulius rašo apie puolusią žmoniją: „Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu…“ (Rom 1, 28); „jų protai atbuko“ (2 Kor 3, 14); „jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo širdies užkietėjimo“ (Ef 4, 18). Krikščionys taip pat yra nusidėjėliai, bet jie raginami blaiviai pažvelgti į savo trūkumus: „pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią“ (Rom 12,2).

Nuopuolis nepanaikino žmogaus protavimo, tik jį sugadino – kaip ir valią, vaizduotę, emocijas ir t. t. Šis, noetinis (nuo gr. nous – protas; angl. noetic effects of sin), nuodėmės poveikis atakuoja mus kasdien. Jis mus paveikia išsiblaškymu, užmaršumu, logikos niekinimu, intelektiniu nuovargiu ir apatija, mąstymo nenuoseklumu ir nenoru daryti teisingų išvadų, dogmatizmu bei intelektiniu išdidumu.

Viena mus visus kamuojančių problemų yra intelektinis išankstinis nusistatymas. Problema ta, kad savęs nepažįstame tiek gerai, jog žinotume savo klaidingus nusistatymus, kadangi nesame linkę apie juos galvoti kritiškai. Prie to prisideda dar vienas trūkumas – per siaura ir neretai klaidinga perspektyva (kadangi esame riboti, tai ir mūsų pasaulio matymas yra ribotas).

Jei nebūtume nusidėję, visi turėtume teisingą ir tikslų požiūrį į kiekvieną fenomeną bei klausimą. Bet dabar mūsų žvilgsnius neišvengiamai formuoja kultūriniai, kalbiniai, etniniai, istoriniai, individualūs ir šeimyniniai faktoriai, kurie ir susiaurina mūsų perspektyvą. Mes nematome dalykų taip, kaip juos mato kiti, bet manome, kad kiti, kurie yra teisingai mąstantys, turi matyti dalykus tokius, kokius matome mes. Intelektinis išdidumas veda prie to, jog mums net nekyla minties, kad mūsų perspektyva gali būti neteisinga ar su trūkumais.

Krikščionys tvirtai įsitikinę, kad žino tam tikras dvasines tiesas, nes jie pažįsta savo Gelbėtoją, pačią Tiesą (Jn 14, 6). Ir tikrai Dievas mums apreiškė nemažai dalykų. Šį bei tą galime tikrai žinoti, todėl nėra taip, kad niekada negalima pasakyti, jog tas ar anas požiūris yra teisingas. Tačiau tiesa yra sudėtinga ir kompleksiška, dažniausiai turinti daugiau pusių, negu mes pirma matome. Mūsų matymas yra labai netobulas ir reikalauja papildymo bei neretai pataisymo.

Krikščionys žino, kad žmonės yra ribotos būtybės – viena vertus, kylančios iš žemės dulkių (Pr 2, 7), bet, kita vertus, tik truputį žemesnės už Dievą (Ps 8, 6). Tačiau, būdami padėtyje tarp dangaus ir žemės, mes neturime tokio žinojimo kaip angelai. Mes neretai klystame, bet net nežinome, kada. XIV a. krikščionių mąstytojas Nikolajus Kuzietis yra pasakęs: „Žmogus yra tuo mokytesnis, kuo jis daugiau žino apie savo nežinojimą.“ Žinau, kaip mažai žinau. Užtikrintumas ir nuolankumas kartu sudaro krikščionybės požiūrį į žinojimą. Bažnyčiose tikintieji išmoksta gyventi su šia įtampa, kuri nepalieka visą žemišką gyvenimą. Bažnytinėje bendrystėje mes galime drąsiai mokyti ir patarti (nes šį tą žinome) ir galime noriai priimti pataisymus bei kritiką (kadangi kai ko nežinome).

Krikščionių bendruomenėje reikalingas atviras, savikritiškas diskursas, diskusijos ir debatai, o dar labiau viešajame gyvenime ir šalies valdyme. Demokratai žino, kokia galybe būdų valdžios troškimas ir noras valdyti žmones iškreipia pažinimą ir trukdo ieškoti tiesos. Neretai politikoje meluojama, slepiami tikrieji ketinimai, naudojama propaganda. Ir nors dažnai ketinimai gal ir nebūna blogi, tačiau žinojimo stoka išlieka ir į planus bei veiksmus įsivelia rimtų klaidų.

Krikščionių tai nestebina, kadangi jie turi pasakojimą apie nuopuolį bei mokymą apie prigimtinę nuodėmę. Tačiau, kad šia žinia pasidalintų, jiems reikia demokratinės aplinkos, platformos atvirai diskusijai, kritiškai opozicijai; būtinai reikia ir laisvos žiniasklaidos, kad būtų užduoti svarbiausi klausimai „gal jūs klystate?“, „gal tiesa yra kitokia?“, „gal galima į viską žiūrėti ir iš kitokios perspektyvos?“ ir t. t.

„Demokratija pajėgi funkcionuoti nepalaikoma religinio mąstymo tradicijų“, rašoma knygos Lietuva kaip problema skyriuje „Kodėl demokratijai nereikia religijos?“ (A. Jokubaitis, R. Lopata). Žinoma, religinio mąstymo tradicijų yra daug. Kai kurios demokratijai tikrai nebūtų naudingos, kitos gal netgi pakenktų. Tačiau esu įsitikinęs, kad be biblinio mokymo apie žmogaus nuodėmingumą, be Biblijos antropologijos, demokratija nepajėgi gerai funkcionuoti. Todėl – greta maldos už valdovus – bažnyčios gali ir turi patarnauti demokratijai priminimu, jog visų valdžių esmė yra jų apribojimas ir kontrolė, nes žmonija yra sugedusi ir nuodėminga.