2021 11 05

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Demokratijos išsigimimai ir viltis pagal Charlesą Taylorą

Charlesas Tayloras (g. 1931). Alexo Trano / „McGill News“ nuotrauka

Šiandien politikos filosofo Charleso Tayloro 90-asis gimtadienis. Apdovanotas daugybe prestižinių Kvebeko, Kanados ir tarptautinių apdovanojimų, tarp jų ir Templetono, Kioto bei Ratzingerio premijomis, šis kanadietis yra vienas žymiausių ir originaliausių mąstytojų pasaulyje. Jo bibliografija išsiskiria nagrinėjamų temų apimtimi ir gyliu, kurių link, kaip pats ne kartą yra minėjęs, jis pastūmėjo ir katalikiška formacija.

Pažįstamų kasdienybėje Chucku vadinamas Charlesas Margrave‘as Tayloras gimė 1931 m. Monrealyje, didžiausiame prancūzakalbės Kanados provincijos Kvebeko mieste, augo šeimoje, kurioje buvo kalbama tiek angliškai (tėvo anglikono gimtoji kalba), tiek prancūziškai (motinos katalikės gimtoji kalba), buvo auklėjamas katalikiškai. Nieko keista, kad reikšmingą dalį filosofo karjeros sudarė svarstymai tapatumo, multikultūriškumo, religijos, kalbos klausimais.

Per daugiau nei pusšimtį aktyvios akademinės veiklos metų Tayloras parašė kelias dešimtis knygų ir kelis šimtus mokslinių straipsnių. Bet ne kiekybė, žinoma, svarbiausia, o tai, kad jo veikalai versti į daugiau nei dvidešimt pasaulio kalbų. Daugelis socialinių mokslų ar politinės teorijos studentų ir mokslininkų intelektualiai subrendo, skaitydami vieną po kitos Tayloro publikacijas. Jam rūpimos temos būdavo ir vis dar yra aktualios šiuolaikiniams žmonėms.

Filosofas 2019 m. Lëa-Kim Châteauneuf / Wikipedia.org nuotrauka

Filosofiją Tayloras pasirinko ne iš karto po mokyklos. Pirmiausia baigė istorijos bakalauro studijas vienoje seniausių Kanados aukštojo mokslo įstaigų – gimtajame Monrealyje esančiame McGillo universitete. Po to išvyko į Oksfordą Jungtinėje Karalystėje, kur studijavo filosofiją iki 1961 m., kuomet apsigynė disertaciją. Į Oksfordą penkeriems metams grįžo aštuntajame dešimtmetyje užimti prestižiškiausios politinės ir socialinės teorijos profesoriaus pozicijos pasaulyje „Chichele Chair“ (pavadintos Kenterberio arkivyskupo, universitete įkūrusio Visų Šventųjų koledžą, garbei). Prieš dešimt metų šias pareigas ėjo seras Isaiah Berlinas, vadovavęs Tayloro disertacijai. Didžiąją karjeros dalį filosofas dirbo savo Alma mater – McGillo universitete. Šiuo metu yra jo profesorius emeritas.

Būtent disertacija tapo pirmuoju iki šiol reikšmingu Tayloro intelektualiniu darbu – „Elgesio aiškinimas“ (angl. „The Explanation of Behaviour“), jis skirtas biheivioristinės psichologijos kritikai, išėjo 1967 m. Chrestomatinis tapo ir kitas ankstyvojo laikotarpio straipsnis „Interpretacija ir žmogaus mokslai“ (angl. „Interpretation and the Sciences of Man“), kuriame teigiama, kad socialiniai mokslai negali būti neutralūs.

Priskirti profesorių kokiai nors intelektualinei mokyklai gana sudėtinga, nors dažnai pabrėžiama, kad jis savo darbuose jungia analitinę (anglosaksišką) ir kontinentinę (europinę) filosofijos tradicijas. Su juo siejami tokie terminai kaip „hermeneutika“ dėl orientacijos į reikšmes, kurias patys žmonės priskiria savo veiksmams, „interpretacinis posūkis socialiniuose moksluose“ teigiant, kad visuomenę tiriantys mokslininkai turėtų atsižvelgti į minėtas reikšmes, ne tik fiksuoti matomą elgseną. Tayloras nuosekliai kritikavo socialinių mokslų panašėjimą į gamtos mokslus. Gerai žinomas jo apibrėžimas, kad žmogus – save interpretuojantis gyvūnas.

Tayloras vadinamas „komunitaru“ dėl svarbos suteikimo socialinei asmens tapatumo pusei. Pasak jo, būtina atsižvelgti į prasmės horizontus, kurių aplinkoje gyvena save interpretuojantis padaras. Kiekvienas žmogus priklauso tam tikrai kultūrinei bendruomenei, kuri teikia prasmės orientyrus. Šalia Tayloro vardo dažnai aptinkamas ir terminas „multikultūriškumas“. 1992 m. jis publikavo veikalą „Multikultūriškumas: pripažinimo politikos tyrimas“ (angl. „Multiculturalism and „The politics of recognition“), tapusį klasikiniu tekstu, filosofiškai paaiškinusiu, kodėl Vakaruose grupės žmonių vis labiau siekia pripažinimo lyties, rasės ar etniškumo pagrindu. Pripažinimas nėra tiesiog mandagumas, o gyvybiškai svarbus žmogiškasis poreikis, teigė autorius.

Profesorius emeritas yra dažnas svečias pasaulio universitetuose, skaito paskaitas, susitinka su akademine bendruomene. Berklio religijos, taikos ir pasaulio reikalų centro nuotrauka

Kūrybinę sėkmę profesoriui atnešė didžiulės apimties studijos – 600 p. „Asmeniškumo šaltiniai“ (angl. „Sources of the Self“, 1989) ir 900 p. „Sekuliarusis amžius“ (angl. „A Secular Age“, 2007). Pastarasis magnum opus – nelengvas skaitinys tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme – tapo vienu įtakingiausių veikalų diskusijose apie religijos reikšmę Vakaruose. Autorius nagrinėja didžiuosius krikščionių tikėjimo pokyčius pastaruosius penkis šimtus metų ir atsako į klausimą, kaip atsitiko, kad modernus žmogus supranta save, savo visuomenę ir gamtinį pasaulį visiškai sekuliariu būdu.

Lietuviškai iš jo tekstų galima skaityti tik knygą „Autentiškumo etika“ („Aidai“, 1996, vertė Alvydas Jokubaitis) ir straipsnį „Susipynę tikslai: liberalų-komunitarų ginčas“ (Janos Kis (sud.) antologijoje „Šiuolaikinė politinė filosofija“, Pradai, 1998). Naujausia Tayloro knyga, išleista 2016 m., vadinasi „Kalbos gyvūnas“ (angl. „The Language Animal“). Iš esmės visuose savo veikaluose filosofas leidžiasi į gilumines mūsų individualių, religinių ir politinių idealų studijas, artikuliuoja tai, kas miglotai suvokiama, ir išryškina vidines įtampas, dėl kurių tie idealai suklesti (kaip menas ar autentiškumas) arba žlunga (Dievas, tradicija). I. Berlinas apie buvusį studentą yra rašęs, kad jo požiūris į socialinį ir politinį gyvenimą pasižymi autentiškumu, konkretumu, tikrovės pajautimu ir yra suformuotas tiesos, kaip jis ją mato, o ne dogmatiškų prielaidų ar visa apimančios ideologijos.

Popiežius Pranciškus su 2019 m. Ratzingerio premijos laureatais Vatikane: jėzuitu Paulu Béré ir filosofu Charlesu Tayloru, kuris yra sakęs, jog žavisi Šventuoju Tėvu, nes jis supranta, jog dabar svarbi yra ne tradicijos gynyba, o komunikacija, šviežio vėjo įsileidimas į Bažnyčią. „Vatican Media“ nuotrauka

Charlesas Tayloras visiškai neatitinka vien teoriniais svarstymais suinteresuoto filosofo ar išpuikusio akademiko klišių. Jis – ne tik minties, bet ir veiksmo žmogus. Nuo vaikystės namuose girdėdavęs politines diskusijas apie Kvebeko vietą Kanadoje, jis ir pats užsiėmė aktyvia politine veikla, dėl kurios provincija išliko šalies dalimi, tačiau su ypatingu statusu, pripažįstančiu išskirtinę jos kultūrą. Tayloras prisidėjo prie kairiosios pakraipos „Naujosios demokratijos partijos“ įkūrimo ir ėjo jos viceprezidento pareigas federaliniu ir provincijos lygmeniu, keturis kartus nesėkmingai dalyvavo federaliniuose parlamento rinkimuose, 1965 m. konkuravo su buvusiu premjeru Pierre’u Trudeau, dabartinio Kanados vadovo Justino Trudeau tėvu. Taip pat yra konsultavęs Kvebeko vyriausybę prancūzų kalbos statuso ir skirtingų kultūrinių bei religinių grupių sugyvenimo klausimais. Pagal politines pažiūras filosofas save vadina socialdemokratu ir sako, kad dalyvavimas politikoje numano tikėjimą, kad galima pasiekti pokyčių: „Kad galėtum veikti turi prasimanyti tam tikrą vilties horizontą.“

„Patiriama laimė ar liūdesys gyventi šioje visuomenėje, pilnatvės arba tokios patirties netekimo jausmas – tai rodo, kad demokratijos etika pačiupo tave“, – 2016 m. sakė Tayloras „The New Yorker“ idėjų redaktoriui Joshua Rothmanui. Filosofas įsitikinęs, kad taip gali atsitikti ir tiems, kurie gyvena demokratijose kaip svetimi, rūpindamiesi tik šeima ir darbu. Antrojo pasaulinio karo laiku tokie mąstytojai kaip Josephas Schumpeteris manė, kad piliečiai politika turėtų rūpintis kuo mažiau, tiesiog kas ketverius metus išrinkti elitą į valdžią, ir tiek. Tayloro etika kitokia: „Aš su Aristoteliu, Machiavelliu, Hannah Arendt, Rousseau, Montesquieu. Manau, kad dalyvavimas savivaldoje yra aukštesnė būtis.“

Profesorius emeritas yra dažnas svečias pasaulio universitetuose, skaito paskaitas, susitinka su akademine bendruomene. Berklio religijos, taikos ir pasaulio reikalų centro nuotrauka

Iki koronaviruso pandemijos Tayloras dažnai viešėdavo įvairiuose universitetuose su viešomis paskaitomis apie demokratijos krizę Vakaruose, kai kurias iš jų galima pažiūrėti ir jutubo platformoje. Politikos filosofas išskiria tris šiuolaikinės demokratinės santvarkos išsigimimo tendencijas, kurios, pasirodžiusios kartu, sąlygoja tai, kas viešojoje erdvėje vadinama ksenofobišku populizmu. Pirma yra įrašyta pačioje demokratijos prigimtyje – tai santvarka, kurioje valdo liaudis, t. y. ne elitas.

Esama daugybės būdų apibrėžti demokratiją, profesorius akcentuoja ne šiai politinei formai būdingas savybes (pavyzdžiui, laisvi ir sąžiningi rinkimai, žodžio laisvė ir t. t.), o telosą – idealą, kurio ji siekia, nors niekuomet nėra įmanoma visiškai jo įgyvendinti. Demokratijos tikslas – kad liaudis, palyginti su elitu, turėtų kuo daugiau galios. Žvelgiant istoriškai galima matyti, kad šiuo atžvilgiu buvo sėkmingų ir nesėkmingų laikotarpių, o šiuo metu, Tayloro manymu, atotrūkis tarp liaudies ir elito yra milžiniškas, ir šis aspektas svarbus, nes dauguma žmonių išgyvena demokratiją būtent taip. Kai lygybės jausmas auga, piliečiai mieliau dalyvauja politikoje, ir atvirkščiai – nelygybės jausmas skatina cinizmą, nepasitenkinimą.

Antra tendencija – politinis tapatumas, kuris šiaip jau būtinas demokratinės santvarkos piliečiams, gali tapti nuodingas. Pasak Tayloro, Vakaruose politinis tapatumas yra dvipusis. Viena vertus, jį sudaro etiniai principai, tokie kaip demokratinis valdymas, žmogaus teisės, laisvė, lygybė, brolybė ir pan. Kita vertus, tai stiprus prisirišimas prie konkretaus istorinio projekto, kuris tą etiką realizuoja. „Paskysiu šitaip: kai matau šią etiką pažeidžiamą kur nors pasaulyje, man liūdna, užpykstu, o kai tai matau vykstant namie, atvirai sakant, man gėda. O kartais, kai matau, kad pas mus nėra taip blogai, kaip galėtų būti, jaučiu pasididžiavimą. Tai yra itin gilus ryšys su konkrečiu savo projektu,“ – 2019 m. vasarą Tayloras sakė paskaitoje Vidurio Europos universitete Budapešte. Politinis tapatumas išsigimsta, kai tam tikra visuomenės grupė matoma kaip tikroji ar geroji, randasi idėjos apie grupių hierarchiją arba kai visuomenė suprantama tik etnine prasme. Su tokiomis demokratijos deformacijomis, pasireiškiančiomis piliečių neįtraukimu, reikia nuolat kovoti, teigia vienas garsiausių filosofų pasaulyje.

Trečia tendencija – vykstant aršioms kovoms dėl nacionalinio tapatumo apibrėžimo, valdantieji linksta priimti neatšaukiamus sprendimus, kas prieštarauja demokratijai būdingiems nuolatiniams svarstymams, iš kurių gali rastis nauji sprendimai. Blogiausia, anot profesoriaus, kad šios tendencijos ne vienoje valstybėje šiuo metu pasireiškia kartu. Jei tam tikra visuomenės dalis, pavyzdžiui, darbininkai ar regionų gyventojai, jaučiasi vis blogesnėje padėtyje, jie lengvai išgirs ksenofobiškus populistus, teigiančius, kad, užuot rūpinęsis jais, elitas rūpinasi svetimais.

„Tai labai tragiška dviem lygmenimis, nes giliai suskaldo visuomenę nacionalinio tapatumo klausimu ir yra neteisinga atžvilgiu tų žmonių, kuriuos populistai pasirinko kaip priešus ar nevertus pasipelnytojus. Be to, išrinkti judėjimai net neįsivaizduoja, kaip išspręsti už juos balsavusių žmonių problemas, jie nepadarys jų gyvenimų geresnių“, – kalba Tayloras. Niekas nesitikėjo ir nesiruošė XXI a. susidurti su tokiais demokratijos išsigimimais, kurių ryškiausias įsikūnijimas yra Putino valdoma Rusija, tačiau taip pat ir Orbáno Vengrija.

Edinburgo hercogas princas Philipas įteikia Ch. Taylorui Templetono premiją privačioje ceremonijoje Bakingemo rūmuose 2007 m. Šalia – antroji žmona Aube Billard. Su pirmąja žmona, kuri prieš tris dešimtmečius mirė nuo vėžio, filosofas užaugino penkias dukras. Www.templetonprize.org nuotrauka

Turbūt savaime aišku, kad filosofas dėl dabartinės demokratijos krizės nė kiek nedžiūgauja. „Mums reikalinga politika, galinti suteikti vilties tiems, kurie jaučiasi esą nepalankiausioje padėtyje“, – teigia jis ir kaip teigiamą pavyzdį nurodo JAV demokratų programą „Žaliasis naujasis kursas“ (angl. „The Green New Deal“), skirtą spręsti klimato kaitą ir augančią socialinę nelygybę, ieškant naujų įdarbinimo šaltinių ir krypčių investicijoms. Europos šalys, Tayloro teigimu, leido demokratijai kaip reikiant deformuotis dėl griežto taupymo politikos, „Brexitas“ ir populistinių jėgų iškilimas – to pasekmė. Profesorius teigia, kad be viltį teikiančios politikos reikalinga ir parodyti daugiau atjautos, supratimo, kas vyksta su kitais, nei įprastai parodoma politiniame gyvenime. „Žmonės mano pusėje pernelyg lengvai kalba apie tuos bukagalvius, tuos apgailėtinus, tuos neišsilavinusius, tuos patiklius kaimiečius, balsuojančius už Trumpą, Le Pen, Salvinį ir t. t.“

Galiausiai profesorius skatina nepamiršti, kad žmonės nėra maniakiški populistų rėmėjai, jų tapatumai yra daugialypiai. Kai Kvebeko partija (pranc. Parti québécois) pateikė siūlymą dėl draudimo valstybinių įstaigų darbuotojams turėti pastebimų religinių simbolių (hidžabų, turbanų) – gerai jam žinomą pavyzdį pateikia Tayloras – jis buvo populiarus, nes laicizmo idėja kvebekiečiams artima, tačiau taip pat svarbi tapatumo dalis yra solidarumas, svetingumas, priėmimas, dauguma visgi nenorėjo, kad dėl to žmonės būtų atleidžiami iš darbo.

„Vidutinis rinkėjas yra sudėtinga asmenybė. Tas pats baltaodis amerikietis darbininkas nemanantis, kad vyrai ir moterys lygūs, įtarus svetimšalių atžvilgiu, neužtikrintas, kad visos rasės lygios, visgi jaučia, kad kaip vyras turi pasirūpinti savo šeima. Tai legitimus siekinys. Gal jis ir nėra didis feministas, bet juk neversi išlaikyti egzamino prieš balsuojant. Reikia kalbėti apie tai ir – čia sunkioji dalis – tam reikalingas kone etnografinis gebėjimas suprasti tuos žmones.“ Tokiu būdu, įsitikinęs Tayloras, dalį rinkėjų galima atitraukti nuo populistinių vilionių. „Jei mano demokratijos išsigimimų analizė teisinga, – pažymi profesorius, – yra priežasčių turėti viltį.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien