2020 06 09

Simona Merkinaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Demokratinis gyvenimas po epidemijos

EPA nuotrauka

Mąstant apie epidemijos pasekmes demokratiniam gyvenimui, pirmiausiai žvilgsniai nukrypsta į valdžios galias ir galimą piktnaudžiavimą jomis. Nepaprastoji padėtis numato ir nepaprastų priemonių taikymą, kurios įgalina valstybes efektyviau ir sparčiau reaguoti į greitai besikeičiančią ir mums nepažįstamą situaciją. Kol pasaulis akylai stebi epidemiologinę situaciją, valstybių vadovai gali imtis įvairiausių reformų. Kaimyninės Lenkija ir Vengrija nesibodėjo ir valingai pasinaudojo šia padėtimi, kad konsoliduotų ir sukoncentruotų savo valdžią, finansuodamos valdantiesiems palankius projektus ir perdalindamos postus. Lietuvoje mums veikiausiai tiesiog „pasisekė“ – ši epidemija patvirtino, jog, priešingai Orbanui ar Kaczynskiui, mūsų valdantieji stokoja ilgalaikės vizijos ir gavę neeilinę galimybę pasinaudoti nepaprastosiomis galiomis, jų taip efektyviai neišnaudojo. Jie toliau demonstravo negebėjimą suprasti, kodėl netgi išskirtinėmis aplinkybėmis svarbi valdžios atskaitomybė ir dialogas su visuomene. Taip pat atsiskleidė nemenka dozė oportunizmo siūlant, pavyzdžiui, vienkartines išmokas senjorams. Dabar kaip niekada svarbu stebėti valdžios veiksmus, tačiau tikėtina, jog pastarųjų mėnesių patirtis turės ilgalaikes ekonomines ir socialines bei politines pasekmes pačios visuomenės lygmenyje.

Privatumas ir izoliacija

Pagrindinis kovos būdas su epidemija – izoliacija: valdžiai vykdant reformas, piliečiai netenka svertų atsakyti į šias reformas bent jau fiziniu protestu, kai apribojamos pilietinio aktyvumo ir pasipriešinimo galimybės. Forbes vertinimu, karantino politika paveikė apie pusę planetos gyventojų: 3,9 milijardams žmonių balandžio pradžioje rekomenduota likti namuose.

Tiems iš mūsų, kam pasisekė labiau – turintiems galimybę dirbti iš namų ar paprasčiausiai turėti namus, kurie yra saugumo užuovėja – izoliacija iškėlė kitokį gyvenimo prieštaravimą. Pasaulis, kuris nuolatos įtraukia (ir atitraukia nuo to, kas arčiausia) nustojo reikalauti mūsų dėmesio ir leido susitelkti į artimiausius žmones ir dalykus. Tapome auklėtojais, mokytojais, slaugytojais, valytojais, kepėjais, gimtadienių organizatoriais, kirpėjais, sodininkais. Tai, kas paslaugų teikimo ir pirkimo visuomenėje buvo tapę nepastebima rutina,  dabar pareikalavo ypatingo sąmoningumo kasdienybėje. Pasaulis užsidarė, tačiau kartu ieškojo naujų bendravimo su mumis būdų: virtualios geriausių universitetų paskaitos, nemokami turai po muziejus ir galerijas, prieiga prie spektaklių, kino juostų ir knygynų. Visgi, nepaleido jausmas, kad šis kasdienės kontrolės atgavimas vyksta milžiniškų išbandymų kontekste.

Daugeliui žmonių izoliacijos laikotarpis buvo ypač sudėtingas. Vienintelis efektyvus kiekvieno piliečio kovos su epidemija būdas – pasitraukimas į privačią erdvę. Tačiau žmonės visame pasaulyje per šį kelių mėnesių laikotarpį yra priversti paaukoti būtent asmeniškiausius ir itin svarbius išgyvenimus. Labiausiai būtinos izoliacijos priemonės paveikė tuos, kurie gyvenimo pabaigos laukė vieni palatose, kai į šias nebuvo įleidžiami artimieji, taip pat tėvus, negalinčius patirti pirmagimio gimimo džiaugsmo bei tuos, kurie neteko galimybės atsisveikinti su artimaisiais ir palydėti juos į paskutinę kelionę. Vienas labiausiai šokiruojančių epidemijos vaizdų – masinės kapavietės Irane, Brazilijoje, Čilėje ar netgi Niujorke, atimančios iš mirštančiojo teisę į atmintį. Benamystės pasaulyje jausmas padidėjo tarp žmonių, kurie turėjo labiausiai prisitaikyti prie naujų visuomenės sveikatą gerinančių reikalavimų. Tokia patirtis kartais primena totalitarinę mūsų praeitį: tada privatumas buvo neįmanomas, mirties ir gyvybės klausimai buvo centralizuotos politikos objektas.

Šis laikotarpis parodė ne tai, kad esama konflikto tarp žmogaus privataus gyvenimo ir politikos, bet tai, kaip stipriai jis priklauso nuo politinio konteksto ir politinių sprendimų: įgalinančių ar pasisavinančių privatumą. Ištuštėjo viešosios erdvės ir privatumas tapo iššūkiu. Žvelgiant į epidemijos laiku priimtus sprendimus būtinoji gintis nuo viruso leido pastumti ribą tarp privatumo ir politinės intervencijos į asmens gyvenimą. Imtasi plėsti valdžios prieigą prie asmens duomenų (Izraelis), pradėta perimti mobiliuosius duomenis tam, kad būtų galima stebėti, kaip žmonės laikosi karantino sąlygų (Taivanas), arba tam, kad būtų diegiamos naujos, žmonių judėjimą stebinčios programos (Singapūras). Kalbama ir apie tai, jog būtina kurti algoritmus, kurie galėtų masiškai stebėti ir apdoroti asmeninius duomenis, siekiant efektyviai ir greitai identifikuoti būsimus epidemijos židinius (daugiau čia).

Viešumas ir izoliacija

Kiek politinių dividendų bandys susikrauti politiniai lyderiai iš dabartinės situacijos neaiškumo? Laisvėjant karantino sąlygomis, visgi išliekame tam tikra nuolatine grėsme vienas kitam – kaip netapti baimės visuomene? Izoliacija, kaip kovos su virusu politikos priemonė, turėjo aiškią pradžią, tačiau, kol vakcinos nėra, atrodo, jos pabaigos akimirka išlieka blanki ir neužtikrinta.

Ar tie, kurie drįs keliauti, taps nauja grėsme, o dėl jų jaučiama baimė pakeis migrantų baimę? Ar grėsme bus laikomi tie, kurie inicijuos įvairias viešas akcijas ir pilietinius judėjimus? Ar sienų uždarymo praktika taps euroskeptikų triumfo akimirka? Ar tėvai, vežantys vaikus į kaimyninių šalių muziejus, taps visuomenės sveikatos priešais? Izoliacija yra „tinkama“ dirva puoselėti baimes ir toliau per jas gilinti visuomenės atskirtį.

Kitas svarbus klausimas yra susijęs su laisvu judėjimu viešose erdvėse. Laisvas judėjimas dažnai priimamas kaip nepastebima kasdienio gyvenimo duotybė, tačiau jį apribojus, suprantame, kiek daug mūsų „aš“ priklauso nuo kitų, nuo paprasčiausio dalyvavimo pasaulyje, nuo bendravimo su kitais žmonėmis juos susitikus – to negali pakeisti virtualios šio amžiaus galimybės. Demokratija kaip santvarka mums leidžia laisvai judėti pasaulyje ir plėsti jo ribas, pasirenkant profesiją, bičiulius, laisvalaikį, politinę poziciją, bendruomeninę veiklą. Kaip kasdienis patyrimas, kurio netekome per izoliaciją, jis neturi nieko bendro su reglamentais, kaip politinė strategija iš Briuselio nuleistais paprastiems žmonėms.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Demokratinio gyvenimo substancija yra miesto gatvėse ir aikštėse. Namų komfortas nepakeičia netikėtų susitikimų ir atsitiktinių pokalbių, priešingų kruopščiai suplanuotiems Zoomo pokalbiams, jaudulio. Tokie susidūrimai gatvėje verčia nepasiduoti įpročio jėgai, skatina permąstyti savo įsitikinimus ir ieškoti argumentų savo pozicijai. Polio gyvenimui visada buvo svarbios miesto erdvės (kaip tik dėl šios priežasties ir pirmieji protestai JAV prieš karantino tvarką atrodo iš esmės kaip antidemokratijos apraiška – žmonės su ginklu rankoje simbolizuoja ne norą derėtis ir diskutuoti, bet siekį jėga įtvirtinti savo viršenybę).

Miesto rutinos efektyvinimas nėra tas pats, kas jo gyvenimo puoselėjimas. Tai, kad izoliacijos laikotarpiu pavyko – kurjerių, internetinės prekybos, socialinių platformų, būtiniausių paslaugų teikėjų dėka – išlaikyti tam tikrą kasdienybės rutiną, toliau spręsti būtiniausius politinės darbotvarkės klausimus, nereiškia, jog miesto erdvės tampa nereikalingomis. Toks politikos susiaurinimas toliau legitimizuoja įsitikinimą, kad geram gyvenimui reikia daugiau ekspertinio valdymo, pastarasis įsitikinimas žmones atitraukia nuo sprendimo priėmimo.

Izoliacija taip pat didina susvetimėjimą. Po 2008 m. krizės JAV, kai daugelis vietos leidinių ir laikraščių buvo priversti užsidaryti, pradėjo sparčiai didėti poliarizacija, susipriešinimas ir žmonių imlumas sąmokslo teorijoms. Vietos laikraščiai leido gyventojams geriau suprasti tai, kas vyksta kaimynystėje ir mieste. Gyventojai per laiškus redaktoriams ir reportažus apie žmonių gyvenimą ir problemas galėjo dalyvauti sprendimų priėmime. Netekus sąlyčio su kasdienybe anapus namų durų, politika žmonėms tapo per daug nuo jų pačių nutolusiu ir sunkiai jų įtakai pasiduodančiu  procesu. Kaimynystė ir savivalda tapo svetimu dalyku, nes pasidarė sunku puoselėti vietos bendruomenę.

Izoliacijos patyrimas, tikėtina, gali tik dar labiau pagilinti atotrūkio nuo kasdienio miesto gyvenimo pasekmes – baimes, prietarus ir pasidavimą naujoms postepideminėms konspiracijos teorijoms. Ir čia, deja, tendencijos ne pačios geriausios. Pavyzdžiui, Vengrijoje suskubta priimti nutarimą, pagal kurį kiekvienas, skleidžiantis visuomenės sveikatai galimai žalingą informaciją, gali atsidurti už grotų (o laikas, per kurį žiniasklaidos atstovams institucijos privalo pateikti informaciją, pailgintas nuo 15 iki 45 dienų). Kaip praneša Reporteriai be sienų, bent 38 šalys epidemijos metu apribojo žiniasklaidos laisvę, buvo apsunkinta politinės opozicijos veikla (daugiau informacijos čia).

Iššūkių prieš akis daug, tačiau vilties teikia tai, jog ši išimties būklė, iš kurios po truputį išeiname, dalinai susidarė dėl pačių žmonių veiksmų. Kasdieniai pokyčiai ne totalinės kontrolės sąlygomis priklauso nuo piliečių sąmoningumo, asmeninės atsakomybės už kitus. Kuo sąmoningiau galime patys priimti būtinus, nors ir sunkumus keliančius sprendimus, tuo mažiau paliekame vietos manipuliacijoms atsakomybės ir teisingumo jausmu.

Šis straipsnis parašytas projektui #DemocraCE, kurį organizuoja Visegrad Insight.