Dešimt Pranciškaus pontifikato metų rabino žvilgsniu

„Kaip Buenos Airių arkivyskupas kardinolas Jorge Mario Bergoglio puoselėjo labai glaudų santykį su miesto žydais. Jis praktikavo atvirą dialogą su rabinais, bendruomenių lyderiais, atskiromis asmenybėmis ir užmezgė daugelį draugysčių, kurios bėgant metams tik tvirtėjo“, – savo tekste rašo A. Skorka. 

Viena tokių draugysčių, paremtų reguliariais tarpreliginiais pokalbiais, kaip tik ir užsimezgė tarp rabino ir kardinolo J. M. Bergoglio. Kartu jie parašė knygą „Apie dangų ir žemę“ ir įrašė 31 programą arkivyskupijos televizijos kanalui. „Jis kalbėjo keliose skirtingose vietinėse sinagogose, įskaitant ir mano paties, kur su tikinčiaisiais dalinosi šiltomis ir dvasiškai įkvepiančiomis įžvalgomis. Jis buvo nuolatinis užtikrintumo ir paramos šaltinis, ypač po siaubingo bombos sprogimo Buenos Airių žydų bendruomenės centre 1994-aisiais. Mane ypač palietė jo prašymas parašyti pratarmę jo autorizuotai biografijai. Visi šie dalykai liudijo kardinolo Bergoglio nuoširdų pasišventimą kurti santykius ir draugystę su žydais bei jų bendruomeninėmis institucijomis“, – savo tekste liudija rabinas A. Skorka.

Rabino teigimu, po to, kai atsistatydinus Benediktui XVI kardinolas J. M. Bergoglio tapo popiežiumi iš „pasaulio krašto“, jis ir toliau elektroniniais laiškais bei telefoniniais pokalbiais palaikė santykius su savo žydais bičiuliais. „Man bei kitiems jis ir toliau demonstruoja asmeninį prieraišumą, teiraudamasis apie sveikatą, reikalus šeimoje. Ar taip kada nors per visą istoriją buvo kalbant apie katalikų ir žydų santykius?“ – savo tekste klausia rabinas A. Skorka.

Prabėgus mažiau nei metams nuo išrinkimo popiežiumi, Pranciškus paskelbė apaštališką paraginimą „Evangelii Gaudium“. „Tai buvo plati Katalikų Bažnyčios situacijos ir pasaulio būklės apžvalga jam pradedant pontifikatą. Skyrius apie tarpreliginį dialogą autoritetingai apibendrino pokyčius nuo pat 1965-ųjų, kai Vatikano II susirinkimas paskelbė deklaraciją „Nostra Aetate“. Ragindamas, kaip kad visada tai daro, prioritetu laikyti dialogą tarp skirtingų tautų ir religinių tradicijų, jis taip pat išsakė svarbių įžvalgų apie Bažnyčios santykius su žydų tauta. Tai apima ir žymiuosius sakinius, kad „dialogas ir draugystė su Izraelio vaikais yra dalis Jėzaus mokinių gyvenimo“, ir kad „Dievas toliau dirba Senosios Sandoros žmonių gretose, o iš to susidūrimo su Jo žodžiu gimsta išminties lobiai“.

Tai paaiškina, kodėl popiežiui Pranciškui toks svarbus yra dialogas tarp katalikų ir žydų: mes drauge savo šventuosiuose tekstuose galime susidurti su dieviškąja išmintimi taip, kad nieko panašaus nėra įmanoma dialoge tarp kitų religinių tradicijų“, – teigia rabinas A. Skorka. 

Savo tekste „L‘Osservatore Romano“ jis priminė ir 2014 m. įvykusią popiežiaus Pranciškaus piligrimystę į Šventąją žemę ir maldą prie Raudų sienos. 2016-aisiais popiežius Pranciškus apsilankė Aušvico–Birkenau mirties stovykloje, kur teigė nerandąs žodžių išreikšti šios vietos siaubą. Rabinas A. Skorka buvo abiejų šių kelionių liudininkas. 

„Jeruzalėje popiežius Pranciškus buvo pirmasis pontifikas, padėjęs gėlių ant politinio sionizmo tėvo Teodoro Herzlio kapo. Taip jis pagerbė judėjimą, kuris atkūrė žydų kultūrą jų senojoje tėvynėje. Visada jautrus žmogaus teisių klausimams, Pranciškus dieną anksčiau taip pat uždėjo savo rankas ant sienos, skiriančios Izraelį nuo Palestinos.

Aš manau, kad tai yra daugiau nei tik politinis aktas. Tai buvo malda prašant Dievo, kad jis palaimintų izraeliečius ir palestiniečius taika, kad būtų panaikintos visos atskirties bei neapykantos sienos, o jas pakeistų dialogas ir tarpusavio supratimas.

Jauno palestiniečio iš Deišecho pabėgėlių stovyklos išreikštas palestiniečių nusivylimas sulaukė toliaregiško popiežiaus atsako: mes negalime gyventi grandinėmis prikaustyti prie žiaurių praeities pančių, tačiau turime keisti savo perspektyvą ir rasti tokį kelią, kuris leistų kiekvienam drauge oriai vystytis“, – rašo rabinas A. Skorka.

Jo teigimu, netrukus po to Vatikano soduose surengtas susitikimas buvo bandymas to siekti. Tame susitikime dalyvavo Izraelio prezidentas Shimonas Peresas, palestiniečių lyderis Mahmoudas Abbasas, Visuotinis patriarchas Baltramiejus I. Kartu jie pasodino simbolinį alyvmedį, kuris, kaip rašo rabinas, Dievui padedant, ateityje, reikia tikėtis, sunokins vaisių.

„Labai svarbu pasakyti, kad tiek laiko, kiek tik jį pažįstu, popiežius Pranciškus energingai smerkė visas žodines ir fizines atakas prieš žydus vien todėl, kad jie yra žydai. Šis nuolat kartojamas pareiškimas yra ypač guodžiantis viso pasaulio žydus laikais, kai daugėja antisemitinės retorikos ir žudikiškos prievartos“, – rašo A. Skorka. 

Pabrėžia rabinas ir popiežiaus sprendimą 2020-aisiais atverti vieno savo pirmtakų – Pijaus XII – pontifikato laikų archyvus, ypač susijusius su Antruoju pasauliniu karu. „Privalote žinoti tiesą“ yra principas, kurį Pranciškus kartojo skirtingomis progomis. Jis puikiai suvokia, kad be tokio įsipareigojimo tiesai jokie santykiai negali būti gilesni nei tik paviršutiniškumas“, – liudija rabinas A. Skorka. 

„Tačiau veikiausiai pats svarbiausias popiežiaus Pranciškaus santykių su žydų bendruomene dalykas yra jo nuoširdžiai demonstruojama meilė žydams. Man atrodo, kad dauguma žydų jam jaučia tą patį. Tebūna ši tarpusavio meilė katalikų ir žydų santykių būsimoms kartoms sektinu modeliu“, – savo tekstą apibūdina rabinas A. Skorka.

Pagal „L‘Osservatore Romano“ parengė Donatas Puslys.

Susiję:

bernardinai.lt

3 min

Popiežiaus bičiulis rabinas A. Skorka: „Norėjome parodyti, kas yra dialogas“

Popiežius Pranciškus

4 min

Gavėnia yra malonės metas tiek, kiek mes klausomės mums Kalbančiojo

Popiežius Pranciškus

4 min

Popiežius Pranciškus: „Ligoniai yra Dievo tautos centre“

Popiežius Pranciškus

3 min

Šv. Juozapas – Mergelės Marijos sužadėtinis ir visuotinės Bažnyčios globėjas