Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 23

Teodoras Žukas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Desperatiški Kremliaus ėjimai

Teodoras Žukas. Mindaugo Mikulėno nuotrauka

Rugsėjo 21-osios rytą Kremliaus vadovas paskelbė dalinę mobilizaciją. Į frontą bus kviečiami Rusijos piliečiai, esantys atsargoje – tie, kurie jau yra tarnavę Rusijos kariuomenėje. Gynybos ministras Sergejus Šoigu teigė, kad Rusijos gyvoji jėga kare prieš Ukrainą galės pasipildys 300 tūkst. karių.

Kartu Putinas išspjovė puokštę ne kartą girdėtų grasinimų Ukrainai ir Vakarams. Kadangi Rusija pripažins okupuotas teritorijas savo dalimi, ji, Putino teigimu, imsis visų įmanomų priemonių ginti šią teritoriją. Tai, žinoma, yra labai aiški nuoroda į branduolinę grėsmę.

Dalinės mobilizacijos paskelbimas pačioje Rusijoje yra rimtas lūžis. Kol kas kare prieš Ukrainą dalyvavo reguliarioji kariuomenė, įvairios samdinių grupės ir pastaruoju metu pakviesti įvairaus plauko kaliniai. Paskelbus dalinę mobilizaciją išsiplečia kviečiamųjų spektras. Kol kas per propagandinius TV kanalus tariamas Rusijos pergales fronte liudiję Maskvos, Sankt Peterburgo, Novosibirsko ar Jekaterinburgo vyrai galės patys patirti didžiosios tėvynės gynimo malonumą.

Putinas puikiai supranta politines šio sprendimo rizikas, kai karas pasieks labai didelės dalies Rusijos piliečių namus. Dalinė mobilizacija de facto reiškia visuotinį karą, o visuotiniam karui reikia bendro karo legitimumo suvokimo – kuo platesnio visuomenės sutarimo, kad karas yra teisingas ir jį reikia laimėti bet kokia kaina. Galbūt šį legitimumą Rusijos visuomenėje nulems imperinis mentalitetas, dėl ilgų dešimtmečių propagandos susiformavęs su tikrove nieko bendra neturintis pasaulėvaizdis bei neapykanta ukrainiečių tautai. Tačiau nebūtinai. Labiau tikėtina, kad dauguma Rusijos piliečių yra visiškai abejingi savo valstybei ir miestui. Valstybei iš tokios visuomenės staiga imti ir prašyti aukos yra labai rizikinga.

Niekas nežino, kodėl antradienio vakarą Putinas atšaukė kreipimąsi į tautą ir jį perkėlė į trečiadienio rytą. Visgi tam tikrų sutrikimo ir neužtikrintumo ženklų perskaityti galima. Antai praėjusią savaitę D. Peskovas aiškino, kad mobilizacija Rusijoje yra nesvarstomas klausimas. Chaosas, kilęs dėl šio sprendimo, iliustruoja tai, kad nuo momento, kai Kremliui paaiškėjo, jog greita pergalė Ukrainoje neįmanoma, Rusija kliaujasi nebe strategija, o ad hoc sprendimais.

Protestai Maskvoje paskelbus mobilizaciją. 2022-09-21. EPA nuotrauka

Tačiau paskelbta mobilizacija nei Vakarų politinės pozicijos Ukrainos atžvilgiu, nei karinės dinamikos Ukrainos fronte veikiausiai iš esmės nekeis.

Pirma reikia pasakyti tai, kas akivaizdu. Kremliaus sumanyti tariami referendumai okupuotose teritorijose yra akstinas skelbti dalinę mobilizaciją. Dalinė mobilizacija esą reikalinga siekiant ginti šias neva Rusijos dalimi tampančias teritorijas. Nors iš tiesų abiem pusėms akivaizdi itin kebli Rusijos karinė padėtis Ukrainoje, kuriai spręsti ir skirta mobilizacija.

Visos be išimties Vakarų sostinės (o kartu ir Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas) aiškiai pasakė, kad nepripažins jokių referendumų. Sykiu ir Vakarų paramos Ukrainai mastai nemažės, nes nei dalinė mobilizacija, nei dar vieni Putino grasinimai nieko nekeičia. O jei ir keičia, tai kardinaliai priešinga kryptimi, nei vylėsi Putinas. Mat pagaliau buvo įsitikinta, kad Rusijos grasinimai Vakarams yra popieriniai, o geriausias atsakas į juos – jėgos demonstravimas.

Maža to, Vakarų retorikoje netgi galime įžvelgti atsirandančią strateginio dviprasmiškumo (strategic ambiguity) liniją, kurios taip trūko iki vasario 24 d. Tai puikiausiai iliustruoja JAV Valstybės departamento komentaras po Kremliaus žinios apie būsimus referendumus Ukrainos teritorijoje: „Aiškiai nurodėme, kad [Rusijos laukia] padidėjusios pasekmės. Mes turime ne vieną priemonę“, – paskelbė Vašingtonas. Strateginis dviprasmiškumas šiuo atžvilgiu reiškia aiškų signalizavimą priešininkui, kad yra politinė valia imtis įvairių priemonių, tačiau neįvardijant, kokių.

Tokia Vakarų reakcija sutampa ir su prognozuojama situacija fronte. Kremliaus sprendimas pereiti prie de facto atviro karo prieš Ukrainą yra pavėluotas. Netgi jei Rusijai pavyktų įgyvendinti dalinę mobilizaciją ir į frontą per kelis mėnesius perkelti dešimtis tūkstančių karių, tai iš esmės nepakeis karinės padėties. Dalinė mobilizacija nesuteiks pranašumo ore, nepadės kovoti su HIMARS, neišspręs Rusijos kariuomenės logistikos, moralės ir vadovybės problemų. Naujos kariuomenės neįmanoma sukurti per vieną naktį, o ypač tokios, kuri greitai ir efektyviai vykdytų sudėtingas jungtinių pajėgų operacijas. Buvęs CŽA vadovas Davidas H. Petrauesas, vadovavęs įvairioms karinėms operacijoms Irake ir Afganistane, teigia, kad su mobilizacija ar be jos Rusija neturi šansų laimėti šio karo.

Rusijos sumanymas referendumais į savo teritoriją neva formaliai inkorporuoti okupuotas teritorijas taip pat nekeis ir Ukrainos kontratakos priemonių. Putinas baisiai pavargusiu balsu aiškino, kad ataka šiose teritorijose reikš išpuolį prieš pačią Rusiją. Jeigu Ukraina atakuos neva Rusijos teritorijas, tuomet, pagal Rusijos branduolinę doktriną, ji galės panaudoti visas priemones šias teritorijas ginti. Tačiau ir vėl tai veikiausiai tėra oro virpinimas. Krymą Rusija okupavo, aneksavo ir jau 8 metus laiko Rusijos sudėtine dalimi. Ukrainos pajėgos visai neseniai surengė keliolika tikslių smūgių į Kryme esančius Rusijos karo infrastruktūros objektus. Pagal Kremliaus nuo 2014 m. skelbtą retoriką, šie Rusijos valstybės gynimo visomis priemonėmis mechanizmai jau turėjo įsijungti. Bet neįsijungė ir greičiausiai neįsijungs.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Visgi priešo, ypač nepaisančio sveiko proto nuostatų, nuvertinti nevalia. Rusija vis dar pajėgi sukelti labai daug skausmo Ukrainai ir jos žmonėms, Kremliaus kariuomenė turi didelius artilerijos pajėgų rezervus, kurie statiškame kare suteiks svarbaus pranašumo. Nors pergalės pasiekti mobilizacija nepadės, drastiškas rusų karių skaičiaus papildymas gali padėti Putinui pailginti karą ir padidinti ukrainiečių aukų skaičių.

Tačiau svarbiausi karo eigos posūkiai dabar priklauso nebe nuo Putino sprendimų, o nuo Vakarų pasiryžimo toliau visomis priemonėmis remti Ukrainą ir tolydžio intensyvinti šią paramą. Kol kas šio ryžto netrūksta.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.