2022 05 24

Vatican News

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Dėstytoja iš Mariupolio: noriu grįžti į taikią Ukrainą

Mariupolis. Alexanderio Ermochenko / „Vatican News“ nuotrauka

„Neturiu žinių iš savo tėčio ir sesers. Mano šeimai dėl įvairių laimingų aplinkybių pavyko išvykti iš Mariupolio. Neįmanoma gyventi, kai nuolat bombarduoja, turiu apsaugoti savo sūnų nuo karo baisumų.“

„Nenoriu, kad mano ketverių metų sūnus matytų karą, kaip griaunamas mano miestas Mariupolis.“ Hannai Tryfonovai, Mariupolio universiteto Kalbų ir literatūros fakulteto dekanei, pavyko pabėgti iš miesto kovo viduryje. Po ilgos kelionės ji atvyko į Italiją ir vieno projekto dėka rado prieglobstį Potencoje. Mariupolyje paliko pagyvenusį tėvą ir seserį su trimis vaikais. Šiuo metu neturi žinių iš jų, nes ryšio priemonės neveikia.

Karo alinamo Mariupolio drama tiesiogiai palietė jos šeimą – vyro brolis buvo nužudytas. Apie savo giminaičius ji žino tiek, kiek pavyksta pranešti jos sūnėnui. Visi kartu susibūrė sesers namuose, ten yra vandens ir jiems pavyksta pasigaminti maisto. Tad sako, kad jiems įmanoma išgyventi, bet trūksta priemonių: „Tikiuosi, kad vieną dieną išgirsiu tėčio balsą, nes dabar nėra ryšio, neveikia telefonas.“

Rusų okupantų sugriautas Mariupolis. Alessandro Guerros / EPA-EFE nuotrauka

Jie gyvena visiškoje nežinioje. Niekas nežino, kas nutiks po minutės ar valandos. Hanna pasakoja, kad jos šeimai pasisekė, kad automobilis dar važiavo, kad pavyko išsaugoti dokumentus, kad išgyveno bombardavimą ir kad pavyko pasiekti tą zoną, iš kur galima išvykti. Sutapimai, kuriais sunku patikėti. Humanitariniai koridoriai neveikė, nebebuvo ko valgyti, tad pasirinkimas buvo gyventi arba mirti. „Nuvykome į miesto centrą informacijos, nes išgirdome, kad dieną prieš tai 160 mašinų pavyko išvykti. Tad su savo maža mašina leidomės į kelią krentant bomboms. Nuvažiavome į Krymą, iš ten į Rusiją pas giminaičius, po to į Gruziją“, – pasakoja Hanna.

Ar ją gąsdina tai, kad Mariupolis dabar priklauso pripažinimo neturinčiai apsišaukėliškai Donecko respublikai? Situacija sudėtinga, tačiau Hanna tikisi, kad teritorija bus išlaisvinta ir Mariupolis vėl grįš į Ukrainos sudėtį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dabar jos šeima gyvena Potencoje asociacijos „Kartu“ dėka. Hanna dar kurį laiką norėtų likti čia, kad galėtų susivokti, nes jos universitetas sugriautas, tačiau veikla vykdoma nuotoliniu būdu. „Tai nėra lengva, tačiau einame į priekį, galvodami apie studentus ir jų ateitį. Norėčiau gauti stipendiją moksliniams tyrimams ar vizituojančio dėstytojo stipendiją, kad galėtume gyventi be ekonominių problemų. Tikiuosi, kad vieną dieną karas baigsis, stos taika ir galėsime grįžti namo. Turiu 4 metų sūnų, nelengva gyventi krentant bomboms. Nenoriu, kad jis matytų tai, ką matė ir girdėjo Mariupolyje“, – sako Mariupolio universiteto Kalbų ir literatūros fakulteto dekanė.