2020 09 15

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Detektyvo karalienė

Stovi Akropolio kolonų fone.
Rašytoja Agatha Christie Graikijoje, Akropolyje, 1958 m. Wikipedia.org archyvo nuotrauka

Daugiau kaip 60 romanų, du milijardai vienetų tiražo kopijų, išparduotų ir pasklidusių po visą pasaulį, ir gyvenimas kaip iš nuotykių romano.

Rašytojos Agathos Christie (1890 09 15–1976 01 12), kurios vardas žinomas kiekvienam ir kurios knygas iki šiol skaito visas pasaulis, likimas spalvingumu gali drąsiai konkuruoti su bet kurio jos parašyto detektyvo istorija: neištikimo vyro intrigos, sudėtingi santykiai su sunkaus charakterio motina, keistas pomėgis domėtis nuodais.

Ko dar nesate girdėję apie detektyvo klasikę Agathą Christie?

Nuodų meistrė

Nuodingomis medžiagomis detektyvinių istorijų rašytoja susidomėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, kai išvyko savanoriauti medicinos sesele. „Duokit man vietoj žaislo dailų mirtinai pavojingą buteliuką, ir aš būsiu laiminga“, – yra sakiusi A. Christie, ir šiuose jos žodžiuose nėra jokios papokštavimo užuominos. Apie toksines medžiagas A. Christie išmanė geriau už daugelį specialistų – tai tik patvirtina jos pasakojimai, kaip atsikratyti nepageidaujamo asmens: iš viso jos personažai buvo apnuodyti 83 kartus, ir kiekvienas toks atvejis unikalus.

Be to, jaunoji Agatha norėjo tapti farmacininke, tačiau vietoj šios profesijos tik įgijo fobiją – padaryti lemiamą klaidą ir vietoj vaistų pagaminti nuodus. Laimė, fobija teliko fobija, o žinios apie įvairias nuodingas medžiagas pravertė rašytojos karjeroje.

Portretas.
Aktorius Davidas Suchet – Erkiulis Puaro. Imdb.com archyvo nuotrauka

Erkiulis Puaro turėjo realų atitikmenį gyvenime

Ko gero, žinomiausias detektyvų karalienės personažas – Erkiulis Puaro, kurio žavesiui neatsispirtų net pats skeptiškiausias skaitytojas, tikrovėje turėjo savo prototipą. Apie 1910-uosius A. Christie vienoje autobusų stotelėje išvydo keistai patrauklų belgą, kurio veidą puošė išraiškingi ūsai. Vyras atrodė savotiškas daugeliu atžvilgių: judesiais, mimika, kalbėjimu, tačiau kartu – ir aštriu protu. Šis prašalaičio įvaizdis taip įkvėpė rašytoją, kad ji nutarė, jog šis keistuolis taps pagrindiniu jos knygų serijos herojumi.

Vis dėlto Erkiulis Puaro A. Christie greitai įgriso, netgi ėmė erzinti. Be jokių skrupulų po daugelio metų kūrėja šį savo personažą pavadino atgrasiu, išpuikusiu, varginančiu, egocentrišku veidmainiūkščiu ir storu šlykštūnu. Ji ne kartą skundėsi, kad, nors ir jaučia nemeilę savo herojui, niekaip negalinti išsiskirti su šiuo nepakenčiamu keistuoliu detektyvu – mat jį tiesiog dievina visi jos skaitytojai.

Kuklinosi savo profesijos

Netgi jau būdama pripažinta savo skaitytojų ir išleidusi keliolika romanų, oficialiuose dokumentuose, toje vietoje, kur laukelyje reikia nurodyti savo veiklą, A. Christie vis tiek atkakliai rašydavo: „namų šeimininkė“. Negana to, moteris nėra turėjusi nei nuosavo darbo kabineto, nei netgi rašomojo stalo. Tokį asketiškumą pati ji aiškindavo nepatogumu dėl savo profesijos: savo kūrybą laikė tik pomėgiu, o rašytojo duoną – nerimtu pasirinkimu. Romanus A. Christie rašydavo priepuoliais, tarpuose tarp namų darbų, prisėsdama tai prie virtuvės stalo, tai miegamajame. Kita vertus, tai neturėjo jokios įtakos nei jos talentui, nei rašymo aistrai – jeigu ir pavykdavo likti vienumoje, pačios A. Christie žodžiais tariant, rašydama ji pamiršdavusi apie viską pasaulyje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Motina drausdavo skaityti

Mažosios Agathos motina Clara Beerbohm sirgo lengva nervinio sutrikimo forma ir buvo pamišusi dėl Viktorijos epochos. Jos manymu, maža mergaitė, jeigu nori užaugti tikra ledi, privalo groti bent vienu muzikiniu instrumentu (geriausia keliais), nuolat lankyti vokalo pamokas ir mokėti šokti, o skaitymas, anot jos – nieko vertas užsiėmimas. Šį įprotį būsimos rašytojos motina netgi laikė kenksmingu ir nė negalvojo savo dukrą su literatūros pasauliu supažindinti anksčiau, negu šiai sukaks aštuoneri. Būsimoji detektyvo karalienė mąstė kitaip ir būdama ketverių pati išmoko skaityti.

Mergina gavo nuostabų išsilavinimą, dievino muziką, tačiau klaiki viešų pasirodymų baimė sutrukdė jai padaryti muzikės karjerą.

A. Christie kamavo neįprastas psichikos sutrikimas

Skaityti Erkiulio Puaro ir mis Marpl kūrėjai nuo jaunumės sekėsi puikiai – skirtingai, nei rašyti. Visą gyvenimą ją kamavo disgrafija – psichinių funkcijų sutrikimas, dėl kurio ji negalėjo žodžiuose teisinga tvarka dėlioti raides. Tačiau šitai jai visai nekliudė kurti pagaulius siužetus ir spausdinti istorijas mašinėle. O jeigu šios nebūdavo po ranka, Agatha savo tekstą padiktuodavo balsu kam nors iš artimųjų.

Toks A. Christie sutrikimas nebuvo genetinis, medicinos specialistų požiūriu, disgrafija įprastai kamuoja žmones, vaikystėje patyrusius sudėtingų emocinių sukrėtimų. O mažajai Agathai teko išgyventi ankstyvą mylimo tėvo mirtį.

Portretas.
Aktorė Joan Hickson – mis Marpl. Imdb.com archyvo nuotrauka

Išpranašavo, kad aktorė J. Hickson suvaidins mis Marpl

Žymioji senjora seklė mis Marpl populiarumu gali varžytis tik su Erkiuliu Puaro. Beje, šie abu A. Christie personažai tokie vienas į kitą nepanašūs, kad ir lyginti jųdviejų neverta. Detektyvinių istorijų ekranizacijose, kuriose šiurpiausius nusikaltimus atskleidžia malonios išvaizdos pensininkė, vaidino pačios įvairiausios aktorės. Kiekviena jų žavi savais privalumais, tačiau tik viena jų – Joan Hickson – nusipelnė asmeninio pagyrimo iš pačios A. Christie. Be to, tai įvyko tada, kai Joan tik buvo pradėjusi savo aktorės karjerą.

1946 metais rašytoja atsitiktinai atsidūrė Brodvėjaus pastatyme ir čia išvydusi pagrindinio vaidmens atlikėją, jaunąją J. Hickson, liko ja tiesiog sužavėta. A. Christie patykojo būsimos žvaigždės po spektaklio pasirodymo ir apibėrė padėkomis. Jau tuomet ji buvo tikra, kad ateityje Joan galės vadinti mis Marpl. Aktorė, beje, kiek įsižeidė: J. Hickson, anuomet būdama jauna, graži ir daug žadanti, nė nesiruošė vaidinti jokios senutės. Ir kas galėjo pagalvoti, kad po 38 metų, savo aktorės kraitėje sukaupusi per šimtą vaidmenų, komedijų žanro aktorė J. Hickson ne tik nusifilmuos garsiojoje ekranizacijoje pagal A. Christie knygų seriją, bet ir bus pripažinta geriausia XX amžiaus mis Marpl.

Sukurpė savo nuosavą pagrobimą?

1926 metų pabaigoje vieną dieną A. Christie dingo be žinios, ir šis rašytojos dingimas netikėtai sutapo su jos vyro Archibaldo Christie skyrybų prašymu. Vieną vakarą moteris užmigdė savo mažą dukrelę, sėdo prie automobilio vairo ir išvyko nepasakiusi nei kur, nei su kuo, nei kokiam laikui. Po keleto dienų automobilis su asmeniniais A. Christie daiktais buvo aptiktas ant upės kranto.

Moters puolė ieškoti kone visa šalis: britų dienraščių antraštės skalambijo apie galimą pagrobimą ar netgi žmogžudystę. Policija į apklausą, žinoma, iškvietė A. Christie vyrą ir jo meilužę – įtarimo šešėlis pirmiausia krito ant jųdviejų. Po vienuolikos dienų Agatha atsirado gyva ir sveika. Kas tuomet nutiko iš tiesų, iki galo taip ir liko neaišku. Sklandė gandai, kad tokiu būdu A. Christie turėjo ketinimų pakišti savo neištikimą vyrą. Taip pat buvo kalbama, kad dėl visa ko gali būti kalta trumpalaikė amnezija, patirta dėl galvos traumos.

Pasveikusi A. Christie išsiskyrė su pirmuoju vyru ir leidosi į kelionę po Rytus, kur susipažino su savo antruoju vyru. O šių kelionių įspūdžių jai užteko visam gyvenimui: nuo tada A. Christie detektyvuose atsirado spalvingas tolimų, paslaptingų šalių koloritas. Pavyzdžiui, „Žmogžudystę Rytų eksprese“ ji parašė Stambule. Viešbučio numeryje, kuriame buvo apsistojusi, veikia nedidelis muziejus, skirtas šios garsios istorijos sukūrimui.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.