Devynios rusiškojo fašizmo tezės pagal T. Snyderį

1. Nekonkreti fašizmo samprata

Visų pirma T. Snyderis atkreipia dėmesį į tai, kad sovietinėje kalbos vartosenoje trūko aiškaus fašizmo apibrėžimo. Ketvirtajame dešimtmetyje vis dar nebuvo apsispręsta, ar fašizmas iš tiesų yra kažkas blogo. Tas neapsisprendimas itin ryškiai pasijuto po to, kai 1939 m. Stalinas su Hitleriu sudarė de facto sąjungą, o sovietų laikraščiai ėmė spausdinti nacių vadų kalbas. Fašizmas to meto sovietų propagandoje tapo netgi girtinu dalyku. (Čia T. Snyderis primena, kad šiandien Rusijoje gresia baudžiamoji atsakomybė už teiginius, kad 1939 m. Stalino ir Hitlerio sudarytas sandėris nulėmė Antrojo pasaulinio karo pradžią.) Kai 1941 m. nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, sąvoka „fašizmas“ iš karto imta taikyti vakarykščiams sąjungininkams. Išsamiau į tai, kas yra fašizmas, nebuvo reikalo gilintis.

2. Sovietų tradicija: rusai nekalti, o ukrainiečiai visad kalti

Kita amerikiečių istoriko išskiriama aktuali problema – tai sovietinės tradicijos nuostata Rusiją vaizduoti kaip nekaltą auką, o ukrainiečius kaip kaltuosius. Didžiuoju kaltinimu tapo kolaboravimas, kurį apibrėžti ėmėsi pats Stalinas (nepaisant to, kad jo paties kolaboravimas su Hitleriu nulėmė pasaulinio karo pradžią). T. Snyderis primena, kad jau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kaltinant kolaboravimu su fašistais, buvo pradėtos tremti ištisos tautos (tarp jų ir Krymo totoriai), o ukrainiečius dėl to imta stigmatizuoti.

Svarbu ir tai, kad pagrindiniais nugalėtojais kare Stalinas paskelbė būtent rusus. Nepaisant to, kad didžioji dalis tuometinės Rusijos respublikos karo veiksmų net nepatyrė (skirtingai nei vakarinės teritorijos). Nepaisyta buvo ir to, kad patys rusai su naciais bendradarbiavo ne mažiau nei kiti. Stalinui ir jo parankiniui Ždanovui rūpėjo būtent rusus pristatyti kaip morališkai viršesnę tautą, pasiliekant galimybę kitas tautas stigmatizuoti kaip fašistus.

3. Fašistas lygu priešas

Tiek Stalino, tiek jo įpėdinių laikais žodis „fašizmas“ ištisus dešimtmečius buvo itin laisvai vartojamas išorinėms jėgoms apibūdinti. Po Antrojo pasaulinio karo fašistais buvo vadinamos tiek Sovietų Sąjungą puolusios, tiek jai grasinusios jėgos, tiek visi dariusieji tai, kas sovietų vadovybei nepatiko.

Vėliau ši sąvoka darėsi vis aptakesnė. Šaltojo karo metais „fašistais“ sovietai ėmė vadinti amerikiečius ir britus, lygindami juos su karo metų vokiečiais (ilgainiui „fašistiniu“ tapo netgi Izraelis).

4. Fašistas – kiekvienas abejojantis sovietiniu paveldu

Aštuntajame dešimtmetyje sovietų patirtos kančios vokiečių okupacijos metais tapo politine priemone, siekiant įteisinti esamą status quo. Vadovaujant Leonidui Brežnevui, praėjus keliems dešimtmečiams po karo pabaigos, iš pergalės buvo sukurtas kultas, kurį vainikuodavo kasmetiniai gegužės 9-osios paradai. Sovietijos gyventojams Brežnevas pasiūlė nostalgiją, o ne ateities viziją. „Fašistu“ imtas laikyti tiesiog kiekvienas priešas, nepaisant jo tapatybės – pavyzdžiui, kiekvienas, išdrįsęs suabejoti sovietų „laimėjimais“.

5. Didysis pačios Rusijos fašizmas – nacionalinės didybės idėja

1945 m. sovietų triumfą iš esmės lėmė išskirtinė amerikiečių pagalba – visų pirma dėl jų tiekiamos ginkluotės. Tačiau sovietų vadovybė pasirūpino, kad šie faktai būtų pamiršti. Istorijos vadovėliuose apie tai neužsimenama, o šiandienėje Rusijoje apie tai apskritai nedrįstama kalbėti. Čia T. Snyderis mato dar vieną akivaizdų skirtumą tarp Antrojo pasaulinio karo ir dabartinės Rusijos invazijos į Ukrainą: 1942–1945 m. Sovietų Sąjungos pusėn stojusios Jungtinės Amerikos Valstijos šiandien (nors ir ne tokiu mastu) remia vieną posovietinę valstybę (Ukrainą) jos kovoje prieš kitą posovietinę valstybę (Rusiją). Tuo tarpu šiandienė Rusijos ideologija tokius faktorius ignoruoja, teikdama, kad sovietų pergalę 1945 m. lėmė pačių rusų valia. O nacionalinė valia yra viena iš pagrindinių fašizmo kategorijų.

6. Neslūgstanti SSRS nostalgija

Putino pastangomis šiandienėje Rusijoje pamirštama, kad karą laimėjo SSRS, o ne Rusija. Nutylima, kad vienas esminių Hitlerio tikslų buvo Ukrainos kolonizavimas. Neužsimenama, kad karas didžiąja dalimi vyko dėl Ukrainos ir Ukrainoje. Nutylima, kad Ukrainos civiliams teko patirti daug daugiau kančių nei Rusijos gyventojams arba kad ukrainiečių kariai kovojo rusų pusėje.

T. Snyderis pabrėžia, kad tai dar vienas svarbus abiejų karų skirtumas: ukrainiečiai ir rusai šį kartą kovoja skirtingose pusėse. Svarbu ir tai, kad II pasaulinio karo atmintis šiandienėje Ukrainoje iš esmės skiriasi nuo Rusijos. Karas čia išlieka kertiniu atminties akmeniu, tačiau nėra susijęs nei su vado kultu, nei su mirusiųjų kultu. Politinis Ukrainos mąstymas yra sutelktas į ateitį, o ne į praeitį.

 7. Lieti kraują vardan aukso amžiaus – stalinistinių 1945-ųjų

Amerikiečių istoriko teigimu, fašistinės interpretacijos potencialas slypėjo jau vėlyvojo sovietmečio pergalės kulte. Nors pergalės nostalgijos ir karinės galios garbinimo ištakos glūdi sovietų tradicijoje, šias idėjas nesunkiai galėjo perimti kraštutinė politinė dešinė, o Putino Rusijoje taip ir nutiko.

Fašistinė gali būti pati politikos kaip karinės pergalės samprata, tačiau dar mažiau abejonių dėl fašizmo kelia tikėjimas, kad politika prasideda nuo priešo pasirinkimo.

Fašistinę tradiciją atitinka ir įsivaizduojamas aukso amžius, kurio nekaltybę siekiama atkurti prievarta. Šiandienei Rusijai tas aukso amžiaus momentas – tai 1945-ieji. Propaganda kartoja, kad šiandien verta lieti kraują vardan sugrįžimo į aną stalinistinį Edeną, kai Rusija dar buvo nekalta, o pasaulyje vyravo tvarka.

8. Fašistinis fiureris – kovotojas prieš fašizmą

Visos šios aplinkybės paaiškina paradoksą, kodėl rusiškasis fašizmas skelbiasi esąs antifašistinis. Tačiau Rusija gali būti laikoma fašistiniu režimu, nepaisant to, kad jos fiureris skelbiasi kovojantis prieš „fašizmą“ ir „nacizmą“. Gilus egocentrizmas ir groteskiškas Putino pozicijos prieštaringumas – esminiai rusiškojo fašizmo bruožai. Patriotinė savivalė čia pranoksta logiką. Fašistas, kuris kitą vadina fašistu, nėra dėl to mažesnis fašistas. Netgi atvirkščiai. Tokiu būdu fašistinė valios viršenybė yra maksimaliai iškeliama aukščiau proto.

9. Mes pakartosim – denacifikacija kaip misija genocidui

T. Snyderis atkreipia dėmesį į tai, kad Rusijoje vartojamos „fašizmo“ ir „nacizmo“ sąvokos savaime atlieka savotišką „išlaisvinančią“ funkciją, įgalindamos tiek karinę agresiją, tiek nusikaltimus žmogiškumui. Putino laikais „fašistas“ arba „nacis“ reiškia tiesiog „mano rinktinis priešas, kurį būtina sunaikinti“. Šios sąvokos rusų kalbos vartosenoje tampa neapykantos kalba, kuria pateisinami net karo nusikaltimai. Tai patvirtina ir rusų karių Ukrainoje liudijimai, kurie būtent šiais žodžiais ieško pasiteisinimo dėl civilių žudynių ir prievartavimų. Ne mažiau aiškūs ir paties Kremliaus pareiškimai, kad „denacifikacija“ Ukrainoje iš esmės yra genocido siekis.

Nors ir akivaizdu, kad istorijos neįmanoma pakartoti, rusų propaganda suliejo 1945 ir 2022 m. datas į vieną skambų šūkį: „Mes galim tai pakartoti!“ Visa „pakartojimo“ idėjos esmė – išskirti tam tikrą praeities momentą, jį idealizuoti (kartu ignoruojant visą to meto kontekstą ir tai, kas įvyko vėliau), kol galiausiai bus įtikėta, kad tą momentą įmanoma atkurti.

Atliekantieji šį pratimą eliminuoja atsakomybės jausmą: „Mes buvome teisūs tuomet, vadinasi, esame teisūs ir dabar. Vadinasi, visuomet būsime teisūs, kad ir ką darytume.“

Parengta pagal snyder.substack.com ir nzz.ch publikacijas.