2021 03 15

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Dideli lūkesčiai siejami su naujai išrinktu Serbijos ortodoksų patriarchu

Vyskupai renkasi į liturgiją šv. Savos sobore prieš prasidedant Šventajam Sinodui 2021 m. vasario 18 d. Trisdešimt devyni vyskupai rinko 46-ąjį Serbijos Ortodoksų Bažnyčios patrijarchą. Antras iš kairės – Porfirijus. EPA nuotrauka

Vasario 18-ąją Serbijos Ortodoksų Bažnyčios vadovai išsirinko naująjį patriarchą. Juo tapo vienas iš trijų kandidatų – Zagrebo ir Liublianos metropolitas Porfirijus. Pagal seną tradiciją, rinkimai vyksta burtų keliu. Balsų daugumą surinkusių trijų vyskupų vardai vokuose įdedami tarp Evangelijos puslapių ir išrenkamas tas, kurio vardą ištraukia kunigas.

Kaip ir priklauso patriarchui, Wikipedijos puslapyje į skaitytoją žvelgia rūstus ir griežtas veidas. Sakyčiau, visai kitas žmogus, nei sutiktasis prieš trejetą metų Velykų ryto pamaldose Zagrebo serbų ortodoksų katedroje. Auksu spindinčioje šventovėje metropolito Porfirijaus žodžiai, rodos, plaukė iš širdies į širdį. Jis įkvėptai kalbėjo apie meilės pirmumą krikščionio gyvenime. Spinduliavo stiprią dvasinę jėgą, nors atrodė vėjo nupučiamas. Ir tikrai hierarcho sveikata nėra stipri.

Būdamas Zagrebo metropolitas nuo 2014-ųjų, Porfirijus sugebėjo pelnyti dalies kroatų palankumą. Pirmiausia dėl savo švelnaus ir inteligentiško būdo. Dar labiau – dėl garsiosios savo frazės: „Esu serbas, bet pirmiausia – krikščionis, o tai yra universali vertybė, todėl aš skelbsiu ir liudysiu Kristų. Myliu savo tautą, bet myliu ir visada mylėsiu taip pat ir visas kitas tautas, kiekvieną žmogų, kiekvieną Dievo paveikslą.“

Valdžių simfonija

Kaip žinoma, Jugoslavijos karas ir jo palikimas dar labai gyvas abiejų valstybių naratyvuose. Nesantaika nuolat pakurstoma kokiu nors provokuojančiu aukšto lygio pareigūnų pasisakymu. Religija čia, be abejo, yra labai svarbus dėmuo. Serbijos ortodoksų patriarchas dėl specifinės ir tūkstantmetės Ortodoksų Bažnyčios tradicijos yra reikšminga politinė figūra. Analitikai teigia, kad Serbijos prezidentas nepriima jokių svarbių sprendimų, neišklausęs patriarcho.

Kita vertus, galima teiginį apsukti priešingai. Atsižvelgiant į Bažnyčios įtaką, dabartiniam Serbijos prezidentui Aleksandrui Vučićiui itin svarbu, kad 46-asis patriarchas būtų paklusnus. Pavyzdžiui, parodytų lankstumą dėl jautraus Kosovo klausimo. A. Vučićius palaiko teritorijų padalijimą ir teritorinius mainus, tačiau Serbijos ortodoksų vadovybė tokią idėją kategoriškai atmetė dar 2018 m.

Nuolat prisimenami dabar jau testamentiniai patriarcho Irinėjaus žodžiai: „Kosovą galima užgrobti, jį galima okupuoti, kaip yra šiandien, tačiau Serbija niekada negali pasakyti: mes jį atiduodame. (…) Galų gale viena aišku: tas, kas nori atimti dalį mūsų teritorijos, nori ne tik mūsų Kosovo, mūsų dalies. Jis nori visų mūsų! Jis nori, kad mūsų nebūtų! Ir Kosovas yra tik pradžia.“

Prisiminkime, kad Kosovo teritorijoje yra seniausios šventovės, menančios serbų Ortodoksų Bažnyčios ištakas.

Prezidentas Aleksandras Vučićius atiduoda pagarbą Serbijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchui Irinėjui, kurio laidotuvės įvyko 2020 m. lapkričio 22 d. Belgrade. EPA nuotrauka

Nuo 2018 m. A. Vučičius kovojo dėl patriarcho Irinėjaus ir daugelio vyskupų, kurie dabar remia vyriausybės idėjas, palankumo. Siekdamas Bažnyčios paramos, A. Vučićius šias Kalėdas praleido Atono kalno ortodoksų vienuolyne. Be to, „asmeniškai vadovavo kampanijai, lankydamasis vyskupijose, taip pat ir per kontroliuojamus bulvarinius laikraščius, kuriuose kritikuojami „Vakarų pajėgų tarnyboms dirbantys išdavikai“, – rašo prancūzų dienraštis „Figaro“. Vienas iš mėgstamiausių bulvarinių leidinių taikinių yra Diuseldorfo ir visos Vokietijos vyskupas Grigorijus, kuris atvirai kritikuoja dabartinę santvarką, pasisako už ekumeninį dialogą ir turi palaikymą ne vien tarp tikinčiųjų.

Netrūksta ir pagyrų palankiai valdantiesiems nusiteikusiems vyskupams, pažymi mokslinio instituto, vykdančio monitoringą Balkanų ir Kaukazo regione, bendradarbė Antonela Riha.

Patriarcho Irinėjaus paveldas

Pandemijos nepaisęs ir jos auka tapęs patriarchas Irinėjus Gavrilovićius po savęs paliko sunkiai karščiuojančią bendruomenę. Žmones piktino kraštutinis konservatyvumas pandemijos akivaizdoje. „Kaip mūsų Bažnyčios vadovas manau, kad bet kokios naujovės įvedimas į šimtmečių senumo praktiką, susijusią su Komunijos priėmimu, būtų neteisingas“, – pernai rugpjūtį portalui „Politika“ sakė Irinėjus. Pandemijai pasiekus aukštumas, jis prieštaravo, kad būtų nušluostomas šaukštelis dalinant komuniją pagal ortodoksų papročius: visi naudojasi vienu šaukšteliu ir viena taure.

Teigiama, kad Irinėjus turėjo politiko ir verslininko gyslelę, gynė savo stovyklos žmones, net jei šie įsipainiodavo į ne pačią skaidriausią veiklą. Jam vadovaujant Serbijos Ortodoksų Bažnyčia nieko nedarė, kad atvertų ir gydytų nepilnamečių seksualinės prievartos pūlinį. Net ir pavykus įrodyti svarbius postus užimančių asmenų kaltumą, jokių žinių apie paskirtą bausmę viešumoje nepasirodė.

2019 m. kovo 24 d., minint NATO bombardavimo Serbijoje pradžios dvidešimtmetį, patriarchas, be kita ko, kalbėjo, kad „tai, ką šiandien matome gatvėse, nėra gerai“, „tai suteikia jėgų mūsų priešams“. Irinėjus turėjo omenyje ne vieną mėnesį Belgrado gatvėse trukusius dešimčių tūkstančių piliečių protestus, reikalaujant liautis persekioti kritiškai nusiteikusius žurnalistus bei disidentus, siekiančius sąžiningų rinkimų. Patriarchas nesidrovėjo pakartoti propagandinę vyriausybės tezę, kad protestai prieš dabartinį režimą buvo nukreipti prieš pačią Serbiją.

Serbijos ortodoksų patriarchas Irinėjus kalba žiniasklaidos darbuotojams 2020 m kovo 5 d. EPA nuotrauka

Pasak DW.com apžvalgininko Dragoslavo Dedovićiaus, Serbijos visuomenę labiausiai suskaldė Irinėjaus iniciatyva prezidentui A. Vučićiui įteikti apdovanojimą už „aktyvią meilę Bažnyčiai, įsipareigojimą išsaugoti Serbijos žmonių vienybę ir nenuilstamą kovą už Serbijos vientisumą bei Kosovo išsaugojimą“.

Nė vienas aukšto rango Serbijos ortodoksų kunigas nepasirodė įteikiant Šv. Savos ordiną prezidentui.

Porfirijus buvo laikomas įtakingo Bačkos vyskupo Irinėjaus Bulovićiaus – buvusio vienu iš kandidatų – mokiniu ir artimu bendradarbiu.

„Briuselis atsisakė ne tik įtraukti maldą Dievui į Europos Sąjungos konstituciją, bet ir bent paminėti istorinį faktą, kad šiuolaikinė Europos kultūra ir civilizacija turi žydų-krikščionių šaknis, tačiau būtent todėl europietis Vladimiras Vladimirovičius Putinas labiau nei visi Briuselio biurokratai sugrąžina Dievą į naujos, tikros, krikščioniškos ir stačiatikiškos Rusijos konstituciją“, – sako Irinėjus Bulovićius naujametiniame interviu Belgrado dienraščiui „Vecernje novosti“.

Patriarcho Irinėjaus laidotuvės, EPA nuotrauka

Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios autokefalijos proga apkaltino patriarchą Baltramiejų bandymu užsitikrinti stačiatikių popiežiaus padėtį: „Deja, „neopapizmas“ egzistuoja.(…) Konstantinopolio patriarchatas (…) nekanoniškai įsibrovė į Rusijos stačiatikių bažnyčią ir „reabilituotų“ schizmatinių bendruomenių Ukrainoje jurisdikciją.“

Vadovaudamasis Didžiosios Serbijos filosofija, vyskupas aršiai puolė „siaubingą Juodkalnijos režimo pobūdį“. Juk juodkalniečiai neegzistuoja kaip tauta (jie yra serbai), nei Juodkalnijos kalba, jau nekalbant apie galimybę turėti savo Bažnyčią.

O kas yra naujasis patriarchas?

Būsimasis patriarchas, Prvoslavas Perićius gimė Vienoje 1961 m., jo tėvai – naujakuriai iš Bosnijos. Vėliau šeima gyveno Vojvodinoje. Dabar Serbijos teritorijoje esantis regionas pasižymi išskirtine etnine ir religine įvairove, kokią sunku sutikti tiek Kroatijoje, tiek Serbijoje. Šiuo metu vienas iš labiausiai išsilavinusių serbų hierarchų, knygų ir straipsnių autorius teologijos diplomą įgijo Belgrade, o daktaro disertaciją 2004 m. apsigynė Atėnuose. Vienuolinius įžadus 1985-aisiais davė svarbiausiame serbų ortodoksų vienuolyne Kosove – Visoki Dečani. Šis vienuolynas ir bažnyčia garsėja gerai išsilaikiusiomis bizantiškomis freskomis, didžiausiomis Pietryčių Europoje.

Visoki Dečani vienuolynas Kosove. Wikipedia Commons nuotrauka

„Aš visada būsiu pasirengęs dalyvauti statant tiltus tarp žmonių ir tautų, puikiai žinodamas, kad iš abiejų krantų bus ir tokių, kurie mėtys akmenis į tiltų statytojus“, – tokius Porfirijaus žodžius, išsakytus tapus naujuoju metropolitu 2014 m., cituoja Zagrebo ir Liublianos metropolito portalas.

Idilę šiek tiek sudrumstė Kroatijos socialiniuose tinkluose pasirodęs vaizdo įrašas, kuriame metropolitas, viešėdamas Čikagoje, kartu su serbais dainavo nacistines četnikų dainas. Vėliau Porfirijus aiškinosi, kad tai įvyko prieš keletą metų, tarp trečiosios serbų emigracijos kartos žmonių, o dainas jis girdėjęs pirmą kartą. Ir atsiprašė, jei ką nors įskaudino.

Naujasis Serbijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchas Porfirijus laimina žmones po iškilmių Belgrado Šv. Mikalojaus katedroje, vasario 19 d. EPA nuotrauka

Viena iš jautriausių dvi valstybes jungiančių temų, žinoma, yra arkivyskupo Alojzijaus Stepinco kanonizacija, kurios taip trokšta kroatai ir kuriai aršiai priešinasi serbai. Popiežiaus Pranciškaus iniciatyva buvo sukurta mišri serbų ir kroatų komisija, kuriai pavesta išsiaiškinti Stepinco vaidmenį, siekiant prievarta Kroatijos serbus ortodoksus atversti į katalikybę ir taikant rasistinius įstatymus iki Antrojo pasaulinio karo, jo metu ir po jo. Porfirijus taip pat dalyvavo šios komisijos darbe.

Kroatijoje buvo išleistas jo interviu ir kalbų rinkinys, pavadintas „Zagrebas ir aš viešai mylime vienas kitą“. Porfirijus tikrai siekė atlikti „krikščioniško brolių taikintojo vaidmenį“. Kroatijos Religijos laisvės asociacija jį apdovanojo už taikų indėlį skatinant dialogo ir religinės laisvės kultūrą. „Belgradas praturtėjo, o Zagrebas nuskurdo“, – teigė kroatų teologas Drago Pilselas, reaguodamas į žinią apie metropolito išrinkimą.

Tuo tarpu tėvynėje vyriausybės opozicija Porfirijų visada laikė „Vučičiaus žmogumi“. Bulvarinis leidinys „Kurir“ citavo sunerimusį Porfirijų, kuris Kroatijos žiniasklaidoje paskelbto teksto proga sakė, kad tai „organizuota kampanija prieš Serbijos Respubliką, jos prezidentą ir vyriausybę bei beveik visą Serbijos tautą“.

Kita vertus, nenuneigiamas jo ekumeninis atvirumas, tikimasi, kad Porfirijus galėtų puikiai tarpininkauti organizuojant popiežiaus Pranciškaus apsilankymą Serbijoje.

Visoki Dečani vienuolyno freskos. serbia.com nuotrauka

Būdamas abatas, Porfirijus įkūrė priklausomų asmenų reabilitacijos bendruomenę „Zemlja živih“ („Gyvųjų žemė“), kuri nuo 2005 m. priėmė apie 4000 jaunų žmonių. Su grupe ekspertų jis įkūrė grupę, kuri padeda žmonėms, nukentėjusiems nuo destruktyvių kultų. Jis buvo pirmasis vyskupas, tapęs kariuomenės kapelionu. Dalyvavo, o vėliau vadovavo grupei, stebinčiai elektroninių medijų veiklą Serbijoje.

Tikrąjį savo veidą ir įtaką vyskupų asamblėjai patriarchas parodys, kai bus renkami nauji vyskupai. Jo laukia daug darbo pertvarkant bažnytines struktūras, pakeliant kunigų rengimo lygį, taip pat ir reguliuojant santykius su kaimyninėmis Ortodoksų Bažnyčiomis, pirmiausia – Makedonijos. Maskvos patriarchatas jį pasveikino, pabrėždamas ištikimybę Bažnyčios vienybei ir kanoninei tvarkai bei priešinimąsi skaldymuisi.

Teks pasirūpinti smunkančiu Bažnyčios autoritetu, kurį vis labiau žemina į viešumą iškylantys faktai apie stulbinamą kai kurių hierarchų prabangą.

Savo kalboje po inauguracijos patriarchas Porfirijus pareiškė, kad „neketina siekti vienos pusės interesų“, vadovautis „šiandienos partijų politika“, pridurdamas, kad „mums Kosovas yra testamentas […] virkštelė, kuri mus sieja su dvasine ir istorine gimtine bei savo tapatybės esme“.

„Nors Bažnyčia ir valstybė yra nepriklausomos viena nuo kitos, jų santykis visada rėmėsi abipuse nauda“, – rašo Antonela Riha. Laikas parodys, kaip seksis naujajam patriarchui: ar jis sieks tikros Bažnyčios nepriklausomybės ir atsinaujinimo, ar pasiduos politinės valdžios įtakai. Serbijoje jis dabar turi galimybę tapti tuo, kuo norėjo būti Kroatijoje –- tiltų statytoju smarkiai susiskaldžiusioje ir išsekusioje visuomenėje.