2022 02 18

Lina Valantiejūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Didesnis entuziazmas grybauti ne visada pagrįstas geresniu grybų išmanymu

Edgaro Zagrebnevo / „BNS Foto“ nuotrauka

„Mes manome, kad gyvajame pasaulyje smegenys yra labai svarbios, – ir jos tokios tikrai yra, bent jau gyvūnijos pasaulyje, – bet didžiulis skaičius gyvų organizmų sugeba koordinuoti savo veiksmus ir elgesį neturėdami smegenų ir daro tai stebėtinai gerai, į tokių organizmų grupę patenka ir grybai“, – sako biologas ir rašytojas dr. MERLINAS SHELDRAKE'AS.

Knygos „Raizgus gyvenimas“ (iš anglų k. vertė Marius Burokas) autorius su apžvalgininku Audriumi Ožalu „Knygų savaitei“ skirtame pokalbyje šnekėjosi apie neįtikėtiną ir nuostabų grybų pasaulį ir jo slėpinius. 

Skaitykite pokalbio fragmentą.

Jūs taip pat teigiate, kad grybai artimesni gyvūnams nei augalams. Ar aš teisus?

Taip, tai tiesa. Gyvūnai ir grybai turi naujesnių bendrų protėvių, nei gyvūnai ir grybai turi su augalais. O tai reiškia, kad mes artimiau susiję su grybais nei augalai. 

Dar viena jūsų išsakyta įdomi mintis – grybai yra gana veiklūs. Ar galite tai šiek tiek paaiškinti ir ar galite teigti, kad jie, pavyzdžiui, priima sprendimus? Nes nemažai žmonių nesupranta, ką tai reiškia – „veiklūs grybai“, nežino, kad jie priima sprendimus.

Grybams tenka susidurti su įvairiausiais sunkumais, grybienos tinklas gali būti nusidriekęs dešimtis metrų, jis gali būti susijęs su, tarkim, penkių skirtingų rūšių augalų ir medžių šaknimis, be to, jis su tais medžiais palaiko sudėtingus tarpusavio mainų santykius, galbūt koordinuoja santykius su milijonais jo tinklais judančių bakterijų ir virusų ląstelių.

Jis tikriausiai kurioje nors vietoje siurbia iš dirvos fosforą ir gabena jį po visą savo tinklą, kur nors kitur siurbia iš dirvos azotą, negana to, jį tikriausiai kur nors graužia maži dirvoje esantys gyvūnai, ir jam reikia reaguoti į šį nepageidaujamą dėmesį.

Grybui reikia koordinuoti visus šiuos duomenų srautus, plūstančius iš skirtingų jo tinklo dalių, jis turi tuos srautus sujungti į visumą, tada turi išsiaiškinti tinkamiausią veiklos kryptį įvairiose savo tinklo dalyse, o tai tikrai nėra labai paprasta užduotis.

Grybienoje tikrai vyksta karštligiška veikla, ji turi visiškai neįtikėtinus jutimo bei koordinacijos gebėjimus ir įstengia viską atlikti neturėdama smegenų. 

Mes manome, kad gyvajame pasaulyje smegenys yra labai svarbios, – ir jos tokios tikrai yra, bent jau gyvūnijos pasaulyje, – bet didžiulis skaičius gyvų organizmų sugeba koordinuoti savo veiksmus ir elgesį neturėdami smegenų ir daro tai stebėtinai gerai, į tokių organizmų grupę patenka ir grybai.

Biologas Merlinas Sheldrake’as ir knygos viršelis. Hannos Katrinos Jedrosz nuotrauka

Labai įdomus dalykas, apie kurį skaičiau jūsų knygoje, yra „zombių grybai“. Gal galite paaiškinti, kas tai, nes tai tikrai labai keista?

Grybai palaiko puikius santykius su augalais ir puikius santykius su gyvūnais, o patys savičiausi grybų santykiai susiklostė su vabzdžiais. Tie grybai vadinami „zombių grybais“, bet grupę sudaro skirtingos grybų linijos, išvysčiusios gebėjimą augti ir vystytis gyvūnų kūnuose, kontroliuoti jų elgesį taip, kad turėtų iš to naudos. 

Pavyzdžiui, grybas Ophiocordyceps auga pačiame paprastosios skruzdėlės kūne, o šios skruzdėlės paprastai laikosi apačioje, miško paklotėje, kur tamsu, drėgna ir saugiau, nei užlipus kur nors aukščiau. Bet grybelis nuslopina skruzdėlės instinktą, skruzdėlę ima traukti aukštis, ir ji ima kopti artimiausio augalo stiebu. Šis sindromas žinomas kaip „viršūnių liga“, ir kai vabzdys užlipa į tinkamą aukštį, kuriame grybas ketina subrandinti vaisiakūnius, jis priverčia skruzdėlę žiauturais įsikibti į apatinę lapo pusę – tai vadinama „mirties gniaužtais“. Tuomet grybelis nužudo skruzdėlę, jo vaisiakūnis išdygsta vabzdžiui iš galvos ir išbarsto sporas, kad užkrėstų kitas apačioje šmaižiojančias skruzdėles. 

Labiausiai stebina, kad grybas sugeba valdyti skruzdės elgesį, jis neturi judraus, raumeningo gyvūno kūno, negali vaikščioti ir kąsti, ir, žinoma, dėl to tam tikrais atvejais yra daug laisvesnis, bet ką jis daro, kai jam prireikia minėtųjų gebėjimų? Grybas tiesiog ima vadovauti gyvūno kūnui, jis ima valdyti kiekvieną jo judesį ir taip pasiekia, ką ir norėjo pasiekti. 

Tad mes čia turime tam tikrą tų dviejų organizmų susiliejimą, tas elgesys – „mirties gniaužtai“, „viršūnių liga“ – yra grybo elgesys, o ne skruzdės, bet tas elgesys išreiškiamas skruzdės kūnu. Tai atrodo kraupiai ir siaubingai, šiek tiek primena tam tikras pasakas ir mitus, bet tai gana įprastas dalykas.

Labai įdomu, bet dabar pereikime prie kitos temos – kultūrinės svarbos. Lietuviai yra labai entuziastingi grybautojai. Jei atvyktumėte rudenį, pamatytumėte miškuose daugybę žmonių, išprotėjusių dėl grybų. Bet žmonės kitose šalyse prisibijo grybų, jie nedaug apie juos žino, todėl visas šalis galima padalyti į grybus mėgstančias ir grybų nemėgstančias. Kodėl, jūsų manymu, esama tokių didelių su grybais susijusių kultūrinių skirtumų?

Labai geras klausimas, į kurį aš neturiu gero atsakymo, bet jūsų minėta tendencija yra labai akivaizdi. 

Kaip ir minėjote, esama kultūrų, kurios grybus mėgsta, ir tų, kurios nemėgsta, nesu tikras, kad šis pasiskirstymas visada yra toks aiškus. Gordonas Wassonas, sugalvojęs šiuos apibrėžimus – mikofilinės ir mikofobinės kultūros, – taip norėjo susisteminti pasaulio susidomėjimą grybais. 

Tai binarinė kategorijų schema, o jos visada turi išimčių, todėl taksonominiam žmonių skirstymui ji per tvarkinga. Bet tokios tendencijos neabejotinai esama. 

Manau, kad Europoje, pavyzdžiui, XVI–XVIII amžiuose Anglijoje, besivystantis mokslas labai menkai suprato skirtumus tarp skirtingų grybų rūšių, kaip juos skirstyti kategorijomis ir klasėmis, todėl žmonės bijojo grybų, nes jei nežinai, ką valgai, prisirinkęs grybų apsinuodiji ir miršti. Tokių apsinuodijimo atvejų buvo fiksuojama nemažai, ir kai trūksta patikimos informacijos, racionaliausia yra visiškai vengti visų grybų. Todėl, manau, tokia situacija tam tikrose pasaulio vietose iš dalies susiklostė dėl žinių trūkumo ir yra reakcija į tą žinių trūkumą. 

O kai susiklosčiusi ilgesnė kultūrinė tradicija, geriau žinoma, kokius grybus galima valgyti, tai daryti yra gerokai saugiau. 

Tiesa, esu skaitęs, kad, nacionalinės apsinuodijimo grybais statistikos duomenimis, daug didesnis apsinuodijimų skaičius registruojamas mikofilinėse, o ne mikofobinėse kultūrose – 2000 apsinuodijimų grybais 2000-aisiais Rusijoje, bet tik 2 ar 3 atvejai Amerikoje. Taigi didesnis entuziazmas galbūt ne visada pagrįstas geresniu išmanymu. 

Savo knygoje jūs rašote apie Terence’ą McKenną, jis aiškino, kad grybai iš tikrųjų buvo labai svarbūs žmonijos evoliucijai. Ar jūs palaikote šias idėjas, o gal jos neturi jokio svaraus pagrindo?

Na, viena žinomiausių Terence’o idėjų yra „apsinešusios beždžionės“ hipotezė. Jis teigia, kad žmonijos evoliuciją pagreitino psichodeliniai grybai. Labai sunku pasakyti, ar taip buvo, ar ne, manau, kad žmonių virsmui žmonėmis įtaką padarė daugybė skirtingų veiksnių, pavyzdžiui, tai, kad jie išmoko įkurti ugnį. Kai turi ugnį, gali valdyti daugiau dalykų: gali gaminti maistą, suvalgyti daug mažiau, praleidi mažiau laiko ieškodamasis maisto, ir taip lieka daugiau laiko kultūrai.

Taip pat svarbus, pavyzdžiui, bipedalizmas, atsistojimas ant dviejų kojų, tai leidžia kitaip panaudoti rankas – galima jomis pasigaminti įrankių ir daryti kitus dalykus. Minėtinos ir balso stygos, leidžiančios mums tam tikru būdu išsireikšti, tai yra kalbos atsiradimo pagrindas. Ir neatrodo, kad psichodelikai neatliko labai svarbaus vaidmens žmogaus kultūrinėje evoliucijoje, nebuvo svarbūs religinei tapatybei ir dvasiniam suvokimui. 

Manau, visai įmanoma, kad psichodelikai buvo vieni esminių dalykų žmonijos evoliucijoje, bet nesu toks tikras dėl iškeltos minties, kad dėl šių grybų vartojimo padidėjo mūsų smegenų tūris.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.