Didieji Ispanijos mistikai. Pokalbis su publiciste J. Micevičiūte

Šv. Teresei buvo lemta patirti mistinių Dievo malonių, kurių patirtimis ji dalinosi su seserimis karmelitėmis ir savo dvasios tėvais. Nesitenkindama drungnu gyvenimu Įsikūnijimo vienuolyne Aviloje, 1562 m. ji ėmėsi Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos (karmelitų) ordino reformos: kūrė Basųjų karmelitų vienuolynus – 17 moterų ir 13 vyrų. Tačiau Bažnyčios Mokytoja ji buvo paskelbta dėl savo keturių veikalų, laikomų krikščioniškojo dvasingumo viršūne.

Apie šv. Teresę Avilietę bei jos bendražygį šv. Kryžiaus Joną kalbamės su vertėja, publiciste, knygų autore ir piligrimų vadove JŪRATE MICEVIČIŪTE.

Kuo buvo išskirtinė Aviloje gimusios Teresės de Ahumados, vėliau tapusios vienuole karmelite, asmenybė?

Galima sakyti, kad didžiausias šv. Teresės indėlis yra jos keturi veikalai – krikščioniškojo dvasingumo viršūnė. Jos dovana, dėl kurios ji buvo paskelbta Bažnyčios mokytoja, buvo trejopa. Pirmoji dovana buvo iš Dievo gautos malonės, antroji – supratimas, kas vyksta, nes nėra paprasta suvokti, kai žmogus kažką mato, kažką girdi arba kažkas vyksta su jo kūnu. Tą reikia suprasti, nes jei neturime tokios patirties, galime blogai interpretuoti. Tai, kas vyko su Terese, artimieji interpretavo savaip. Jie galvojo, kad čia demonas apgaudinėja vargšę moteriškę, kad ji pati prisigalvoja, nes XVI a. buvo nemažai regėtojų, kurios apsimesdavo, norėdamos patraukti dėmesį. O trečioji dovana – perduoti tą supratimą kitiems.

Dar vienas svarbus dalykas – šv. Teresės aprašytosios sielos buveinės. Jai buvo duota malonė nuvesti kitus dvasinio tobulėjimo keliu nuo pradžios iki galo. Šiuo keliu einantieji jos raštuose gali pasitikrinti, kas su jais vyksta ir kaip į tai reaguoti, nes visą šį kelią ji aprašė. Dėl to ji yra mokytoja, nuėjusi tą kelią ir parodžiusi jo įgyvendinimą. Savo „Vidinės pilies buveinėse“ ji nuolat kartoja: aš tą patyriau.

Ar tos dvasinės įžvalgos pasirodė tuomet, kai pati šv. Teresė patyrė kažką keista ir neįprasta?

Iš pradžių ji labai daug skaitė, daug ieškojo, jai neužteko tų įprastų formalių būdų išgyventi tikėjimą. Ji buvo patyrusi regėjimų, bet tas stiprusis etapas atėjo tuomet, kai inkvizicija atėmė iš jos knygas, parašytas gimtąja kalba. Ji nemokėjo skaityti lotyniškai – gyveno tais laikais, kai gal tik dešimtadalis moterų to meto Ispanijoje buvo raštingos. Nuostabu, kad ji apskritai mokėjo skaityti ir rašyti… Skųsdamasi Viešpačiui: „Kaip dabar melsiuosi, kai negaliu skaityti, neturėdama knygų?“, ji gavo atsakymą, kad dabar Jis bus jos Mokytojas. Ir tai tapo vienu iš postūmių pradėti reformų įgyvendinimą sau ir kitiems.

Šv. Jėzaus Teresė, nesitenkindama drungnu gyvenimu Įsikūnijimo vienuolyne Aviloje, ėmėsi reformų. Iš pradžių įsteigusi Šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolyną, vėliau kartu su savo bendražygiu šv. Kryžiaus Jonu įsteigė dar 16 moterų ir 13 vyrų vienuolynų. Kodėl šiems dviem šventiesiems reikėjo tokių reformų? Juk jie abu patyrė didžiulį pasipriešinimą, o šv. Kryžiaus Jonas net buvo kalinamas ir kankinamas ištisus devynis mėnesius…

Iš tų 13-os vyrų vienuolynų du įsteigė ji, o kitus steigti ji padėjo, gaudama leidimus, surasdama užtarėjų ir finansų.

Sakoma, kad žmogus nei į dangų, nei į pragarą vienas neina – ypač, jei jis krikščionis. Būti užsidarius ir melstis neužtenka. Šv. Teresė turėjo dviejų aukštų celę su šalia esančia privačia koplytėle, tačiau šalia susirinkęs artimų vienuolių būrelis ją tiesiog stumte stūmė įsteigti griežtesnės regulos vienuolyną, kuriame jos galėtų melstis ir eiti dvasinio tobulumo keliu. Šv. Teresė pradžioje norėjo įsteigti vienuolyną sau ir savo bičiulėms. Praleisti penkeri metai tame vienuolyne kartu su trylika vienuolių jai buvo patys laimingiausi. Tuo metu ji sukūrė „Tobulumo kelią“.

Tačiau pas jas atvyko vienuolis A. Maldonadas, misionierius iš Pietų Amerikos, labai karštas pamokslininkas, lankęsis vyrų ir moterų vienuolynuose ir pasakojęs, kiek sielų pražūsta. Vyrus jis uždegdavo vykti anapus Atlanto evangelizuoti didžiulį kraštą, o moteris prašydavo maldos, nes moterys negalėjo būti misionierėmis. Po to susitikimo šv. Teresei užsidegė širdis: kodėl aš ne vyras? „Būčiau vyras, vykčiau atvesti sielų pas Dievą…“ Turėdama didžiulį norą dalintis ji nuėjo melstis į koplyčią, o ten išgirdo atsakymą: „Dukra, būk kantri, matysi didžiulių dalykų…“ Netrukus iš Romos atvyko generalinis nereformuoto Karmelio vyresnysis. Pamatęs labai drungną gyvenimą vienuolynuose, labai atsipalaidavusį konstitucijų regulos laikymąsi, atėjęs pas šv. Teresę į jos įkurtą vienuolyną pasakė: „Va, tokie turi būti karmelitų vienuolynai!“ ir davė jai leidimą steigti „tiek vienuolynų, kiek yra plaukų ant galvos“. Gavusi leidimą steigti ir moterų, ir vyrų vienuolynus ji atsiduso: „Vargšė vienuolė, turiu leidimą dviem vyrų vienuolynams steigti, ir neturiu nei vienuolių, nei pinigų, nei namų…“ Bet vėliau viskas atsirado, o šv. Teresė susipažino su šv. Kryžiaus Jonu.

„Kad nueitum ten, kur nežinai, turi eiti per ten, kur nežinai…“

Šv. Kryžiaus Jono situacija buvo kita. Jis buvo labiau užsidaręs, jo irgi netenkino Karmelio vienuolynas, tad jis nutarė eiti pas kartūzus, į labai griežtą vienuolyną prie Madrido. Tačiau susitikęs su šv. Terese išgirdo, kad, užuot ieškojus griežto vienuolyno, gal reikėtų tvarką savo namuose įvesti? Šv. Kryžiaus Jonas buvo labai uždaras, viską iš jo reikėjo iškaulyti. Visa jo patirtis yra eilėraščiuose, bet reikėjo, kad kas nors paaiškintų tuos eilėraščius. Gi kaip galima teologiją romanso forma rašyti? Tad jo dvasios dukros jo prašė dalintis, ir joms turime būti dėkingi už mūsų laikus pasiekusius jo dvasios veikalus.

O kodėl jie abu patyrė tokį pasipriešinimą? Šv. Kryžiaus Jonas buvo pagrobtas nereformuotųjų karmelitų, išvežtas į Toledą, devynis mėnesius laikytas tamsioje vienutėje, kankintas…

Kalti čia tie geri norai. Pradedantysis spausti ar kankinti kitą žmogų sako, kad daro tai tik jam gero linkėdamas. Gal čia demonai, gal nuosava puikybė, tai reikia jį atvesti į tiesos kelią. Kai tu pats tiki, kad viską darai gerai, o kitas atėjęs sako: ne, čia per daug drungna, reikia griežčiau, čia ne pagal senąją regulą! Gi Karmelio ordinas, įsikūręs Šventojoje Žemėje XIII a., garsėjo savo nuošalumu ir griežtumu, o kaip dabar mes čia gyvenam? Ir tuomet atsiranda konfliktas: nors einantis basomis per sniegą nesako tau, kad tu irgi turi nusiauti, jis vis tiek tampa rakštimi tavo sąžinei. Ir tuomet tu sakai: „Ne, tu nori per griežtai, čia tavo puikybė…“ Pasak seno ispanų priežodžio, tu jau nori iškelti koją iš vazono, į kurį buvai pasodintas. Na, tai reikia tokį atgal įsitraukti, išgelbėti, grąžinant atgal į pramintą kelią…O šv. Kryžiaus Jonas rašė: „Kad nueitum ten, kur nežinai, turi eiti per ten, kur nežinai…“ Kai Dievas ką nors nori pavesti žingsniu toliau, jis turi patraukti iš praminto kelio, kad jis pramintų tą takelį. Bet tas, kuris eina pirmas, nežino, kur jis eina – vienas Dievas tik žino, kur jį veda. Taigi pirmeivis visada labai rizikuoja – kaip ir apaštalas Petras, norėjęs šokti iš valties…Kiti jį tikrai laikė, kai jis lipo per valties kraštą eiti pas Jėzų vandeniu. Ir jam aiškino, kad ten jį šaukia kažkokia šmėkla, norėdama apgaule nuskandinti, nes visi žino, kad vandeniu žmogus negali eiti.

Kodėl šv. Teresė Avilietė yra vadinama Maldos mokytoja? Ar garsi jos apmąstymų knyga „Vidinės pilies buveinės“, kaip ji pati rašo, yra skirta tik jos „seserims ir dukterims, vienuolėms basosioms karmelitėms“, ar ir pasauliečiams?

Šv. Teresė nusižeminusi dalinasi patirtimi su kitomis moterimis, klauzūrinėmis vienuolėmis, nes nuodėmklausys jai sako, kad jei moteris patars kitai moteriai, kaip melstis, tai pastaroji geriau supras. Tačiau rašydama ji pradeda suvokti, kad ta jos perteikiama žinia yra universalesnė, visuotinesnė. Ir ji jau pradeda atsiverti, nes ir kitame stone gyvenantiesiems tai gali praversti. O tas kitas luomas – gyvenantieji pasaulyje. „Vidinės pilies buveinės“ yra laikoma geriausiu jos kūriniu, kuriame ji aprašo, kaip ją vedė, ką ji patyrė, ką išmoko. Iš tų septynių buveinių aš patariu skaityti iki trečiosios buveinės, nes praktiškai kiekvienas tikintis žmogus iki jos „nusikapsto“. O po to patariu „šokti“ į septintąsias buveines, nes jos jau yra premija. Ši knyga yra skirta lydėti žmogų tame etape, kuriame jis yra tuo metu. Tad paskaitai iki to, kas tau aktualu, o tuomet pasižiūri, kas yra premija. Nes ypatingų malonių kupinos ketvirtosios, penktosios, šeštosios buveinės, pasak šv. Teresės, yra skirtos tiems, kuriuos Dievas ruošia kažkokiais ypatingai misijai – jos nėra skirtos visiems. Tai yra didžiulis skausmas, didžiulė kančia, dideli išbandymai, ir Dievas tikrai ne iš visų to prašo. „Vidinės pilies buveinės“ yra skirtos tam, kad žmogus, gavęs ypatingą malonę, jos neišsigąstų. Jis jau žinotų, kad kažkas tuo keliu yra ėjęs, aprašęs, kviečiantis nebijoti, nes po visų išbandymų ateis atlygis – septintosios buveinės kaip premija už visas kančias ir vargus.

Senajame Testamente yra momentas, kai Dievas, norėdamas sudaryti Sandorą su savo tauta, kviečia visus prisiartinti. O ten dūmų stulpas, ir žmonės sako: ne, mes ten neisim… Jie išstumia Mozę į priekį, per kurį Dievas sudaro Sandorą su savo tauta.

Šv. Teresė Avilietė yra maldos mokytoja kiekvienam tikinčiajam būtent dėl to, kad kiekvienam, kuris eina tuo dvasinio tobulumo keliu, turi ką pasakyti.

Esu išvertusi Salvadoro Roso Garcios knygą „Dievo patirtis gyvenimo viduryje“, kurioje jis aprašė vieną ispanų filosofą ateistą, prieš Antrąjį pasaulinį karą pabėgusį į Prancūziją ir ten vieną naktį išgyvenusį labai ypatingą patirtį. Jis nesuprato, kas jam nutiko, ir paskui labai ilgai ieškojo, su kuo tą patirtį palyginti. Galiausiai ją atpažino, atsivertęs šv. Teresės Avilietės knygą. Netikintis žmogus suprato, kad pas jį apsilankė Kristus. Ispanai yra girdėję apie vienuolę, patyrusią regėjimų, ekstazių, tad jei kas keisto jiems nutinka, jie žino, kad ten galima nueiti pasitikrinti.

Kaip šv. Teresei Avilietei pavyko būti išgirstai ir netgi išklausytai tokiais laikais, kai viešumoje iš moters buvo laukiama vien tylos? Esate netgi minėjusi populiarų tų laikų posakį apie moterį „prie židinio ir su sulaužyta koja…“ 

XVI a. išties buvo tarsi žingsnis atgal, nes apie 1510-uosius metus moterys netgi universitetuose studijuodavo, o viena buvo Salamankos universiteto profesore tapusi. Tačiau vėliau įvyko toks sugriežtinimas, atoveiksmis, buvo grįžta prie šv. Pauliaus pasisakymo apie moterų tylėjimą susirinkimuose. Šv. Teresė turėjo tą abejonę, kurią išsakė Viešpačiui. O Jis atsakė taip: „Pasakyk jiems, kad neimtų vienos ištraukos, bet skaitytų kontekste…“ Pačiai šv. Teresei buvo sudėtinga, ji turėjo rašytojos talentą – skirtingai nuo šv. Kryžiaus Jono, kuris rašė eiles ir nemėgo prozos. Ji yra geriausia ispanų aukso amžiaus rašytoja, jos parašyta „Autobiografija“ lyginama su šv. Augustino „Išpažinimais“.

Šv. Teresė rašė tuomet, kai moterims netgi būdavo draudžiama skaityti religinio turinio knygas. Bet jai pavyko padaryti tai, kas atrodė neįmanoma, išpildant taisykles su kaupu. Galėdama sau leisti gyventi laisviau tame vienuolyne, į kurį buvo įstojusi, ji norėjo sugrįžti prie didesnio griežtumo ir įvykdyti daugiau, nei buvo reikalaujama. Vykdant taisykles patys nuodėmklausiai jai liepė užrašyti savo patirtis, ir tą ji vykdė iš paklusnumo. Gavus tokį paliepimą iš nuodėmklausio reikia tikėti, kad Dievas duos jėgų jį įvykdyti. Ir ji nuolat sakydavo, kad jei „jei jūs, tėve, matysite, kad čia kvailai rašau, sudeginkite…“ Beje, dar vienas jai tekęs išbandymas buvo kvaili ir bailūs nuodėmklausiai (vienas jų liepė Teresei rodyti špygas Jėzaus vizijai), kuriuos reikėjo pakęsti. Tai – tikras nuolankumo išbandymas. Teresė išlaikė šį klusnumo egzaminą, todėl po to Dievas jai davė gerą nuodėmklausį, kuris suprato ją ir liepė užrašyti.

Labai svarbu dalintis savo patirtimi su dvasios tėvu ar motina, jokiu būdu nenutylėti, net jei būtų gėda. Žmogus gali įpulti į puikybę, jaustis ypatingas, kitų nesuprastas, niekam nieko nepasakojantis. Toks postūmis į slaptumą yra  vienas iš demono gundymo elementų. Tad šv. Teresė per nuolankumą ir klusnumą įvykdė taisykles iki galo ir išėjo į naują kelią.

Kokią žinią šv. Teresė Avilietė ir šv. Kryžiaus Jonas, vienuoliai mistikai, gyvenę XVI a. Ispanijoje, beje, krečiamoje inkvizicijos, perduoda mums, XXI amžiaus žmonėms?

Išbandymai yra geras dalykas einantiems neišbandytu keliu. Būsimasis reformuotojas turi pasiruošti paaiškinti, kodėl jis renkasi tą naują kelią ir veda juo kitus. Tokio paaiškinimo reikalaudavo XVI a. Bažnyčia. Žodis „inkvizicija“ reiškia „išklausti“. Tikras reformuotojas yra tas, kuris sugeba atsakyti į tuos klausimus, įrodydamas, kad jis atsiremia į Bažnyčios Tradiciją, kad nemina naujo kelio, tęsia Bažnyčios kelią. Visi didieji XVI a. reformuotojai – šv. Ignacas, šv. Teresė Avilietė, šv. Kryžiaus Jonas – atsakė į tuos klausimus. Ir dėl to apie juos kalbame, nes matome tuos, kurie laimėjo, o kitų, irgi siūliusių naujus kelius, istorijoje nebeliko.

„Labai gerai, jie mane klausinės, aš atsakinėsiu, ir sužinosiu, ar teisingai mokau…“

Apie Ispanijos inkviziciją yra sukurta „juodoji legenda“ – tai buvo didelis informacinis karas tarp ispanų ir britų su olandais, kurie varžėsi tarpusavyje dėl naujų žemių ir įtakos pasaulyje. Reikėjo apjuodinti ispanus, kad patys juodintojai atrodytų šviesesni, tad apie ispanų inkviziciją buvo prikurta pasakų. Gutenbergui išradus stakles, daugiau nei ketvirtį visų spaudinių sudarė M. Lutherio, labai aršaus ir polemiško autoriaus, raštai. Tad reikėtų atsargiai vertinti visą informaciją apie inkviziciją. Šv. Teresė ir šv. Ignacas buvo apskųsti inkvizicijai, atsakė į klausimus, ir nė vienam jų nebuvo iškelta byla. Laukdama susitikimo su inkvizicija Sevilijoje, ji džiaugėsi: „Labai gerai, jie mane klausinės, aš atsakinėsiu, ir sužinosiu, ar teisingai mokau…“

XVI a. vidinis santykis su Dievu buvo labai svarbus, o mums, atvirkščiai, jau kyla iššūkių bendruomenėje – mes tapome individualistai, norime ant upės kranto ar gamtoje su Dievu pabendrauti. Tuo tarpu XVI a. žmonės šv. Teresė ir šv. Kryžiaus Jonas ragino nepasitenkinti formaliu pareigų vykdymu Bažnyčioje ir drąsiai eiti į asmeninį santykį su Dievu, nes tuomet buvo bijomasi išleisti žmogų į tokį santykį, kad jis „ko nors neprisikalbėtų“. Šv. Teresės ir šv. Kryžiaus Jono nešta žinia mums aktuali dėl kitų dalykų. Kitaip nei kiti gausūs jų amžininkai, XVI a. Bažnyčios reformuotojai, šie šventieji iš jos neišėjo, bet reformavo ją iš vidaus, įvykdydami taisykles. O mums sunkiai suprantama, kad Bažnyčią įmanoma reformuoti, laikantis senų tebegaliojančių taisyklių.

Esate išvertusi iš ispanų kalbos „Vidinės pilies buveines“, parašiusi kelionių knygą „17 šv. Teresės miestų“, lydite piligrimus, atvykusius keliauti šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono keliais Ispanijoje. Kuo Jus, Jūrate, patraukė šių dviejų šventųjų asmenybės?

Pirmiausia atradau šv. Teresę, versdama į lietuvių kalbą „Vidinės pilies buveines“, ir mane sužavėjo jos drąsa žengti tuo nepramintu keliu, drąsa kalbėti, gebėjimas suderinti, atrodytų, nesuderinamus dalykus kasdienybėje. Pasirodo, ir tarp puodų galima atrasti Šventąją Dvasią! Šv. Kryžiaus Jonas išjuokdavo tuos nuodėmklausius, kurie atėjusioms moteriškėms, klausiančioms, kaip joms tobulėti, patardavo atskirti laiką „tarp puodų“ nuo laiko, skirto maldai. Kokia čia meilė, jei puodas gali įsiterpti tarp žmogaus ir Dievo? Čia, aišku, ne šv. Kryžiaus Jono žodžiai, bet interpretacija tokia. Geras dvasios tėvas turi parodyti žmogui, esančiam tame luome, kuriam jis priklauso – santuokoje ar tarp „puodų“ – įgyvendinti gilesnį santykį su Dievu. Man patiko šv. Teresės drąsa ir praktiškumas iš bičiulystės su Dievu semtis drąsos gyventi kantriai, nuolankiai, įveikti visus išbandymus – ir tą daryti su puikiu humoro jausmu. Ji mokėjo skaičiuoti, tvarkyti vienuolynų steigimo dokumentus, sutartis ir sąskaitas, kartu labai troško palikti visus tuos reikalus ir būti su Dievu.

O šv. Kryžiaus Jonas patraukė įsimylėjimu. Jis uždega ir paguodžia, kai labai sunku. Tas jo kalbėjimas iš širdies į širdį atrodo pakylėtas ir atitrauktas, bet iš tiesų labai pritaikomas. Tuo tarpu šv. Teresė atrodo gana ironiška. Ir tuomet pasiimi šv. Kryžiaus Joną… Jie papildo  vienas kitą.

Norinčiuosius į ispanų mistiką gilintis išsamiau dr. Jūratė Micevičiūtė kviečia į paskaitų ciklą „Ispanų mistikų aukso amžius“. Paskaitos vyks lapkričio 18, 25 ir gruodžio 2, 9 d. nuotoliniu būdu.