DIDYSIS ANTRADIENIS. Jn 13, 21–33. 36–38 „Vienas iš jūsų išduos mane!“

Sėdėdamas su mokiniais už stalo, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ Mokiniai ėmė žvalgytis į kits kitą, spėliodami, kurį jis turįs omenyje.

Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba“. Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“

Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį“. Ir pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas.

O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ Nė vienas iš sėdinčiųjų už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventei“ ar liepęs duoti vargšams. Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.

Jam pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save – bematant pašlovins“.

„Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš einu, jūs negalite eiti“…

Simonas Petras jį paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“

Jėzus atsakė: „Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi“.

Petras vėl paklausė: „Viešpatie, kodėl aš negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“

Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – kun. Luigi Maria Epicoco

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“

Kai vaikystėje mokėmės katekizmo, niekas nenorėdavo atlikti Judo vaidmens. Galbūt dėl to, kad niekas nenorėdavo jausti gėdos dėl šio elgesio. Visi žinojome, kas kaltas, bet, net tai žinodami, vis tiek bijojome, kad galiausiai visiems taps akivaizdu, jog kaltas yra kiekvienas iš mūsų.

Manau, kad tik taip galima pateisinti tokį didelį Jėzaus mokinių smalsumą sužinoti išdaviko vardą. Siekdami tai išsiaiškinti, jie netgi sužaidžia mylimojo mokinio korta: „Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba.“ Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“
Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį.“

Jei sustotume ties paprasta pasakojimo eiga, turėtume teigti, kad Jėzus parodo į išdaviką aiškiu gestu – asmeniškai duodamas jam gabalėlį duonos. Sakramentine prasme turėtume sakyti, kad Jėzus aiškiai parodo jam artumo gestą, tačiau, užuot tapęs jam išganymu, šis artumas jam tampa tamsos bedugne:

„Ir pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas. O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“

Pernelyg dažnai jaučiamės saugūs vien dėl to, kad krikščionišką praktiką išgyvename kaip kokį amuletą, o ne kaip atpirkimą. Manome, kad, jei kasdien priimame Eucharistiją ar meldžiamės, tai mums tikrai padės jaustis saugiems ir teisingoje pusėje.

Velnias nebijo sakramentų, ypač kai jie priimami žmogui rimtai nenusprendus atsiversti. Iš tiesų paradoksalu, bet jei priimame sakramentus netrokšdami rimtai atsiversti, tai ne tik neapsaugo mūsų, bet ir verčia mus „valgyti ir gerti savo pačių pasmerkimą“, kaip pasakytų šventasis Paulius.